Tautė Bernotaitė
 |
Nebeištvėriau ir kviečiu visus sukilti. Pirmasis sakinys ne tik siekia „paimti skaitytoją“, betnepompastiškai tiksliai nurodo, ko iš mūsų tikiuosi.
Kaip atrodys sukilimas? Mes, žiūrovai (tinka irgi skaitytojams, klausytojams, teatro mylėtojams), nebetylėsime. Nebekišime savo komplimentų į kojines, tų kojinių į sliekų dėžutes, tų dėžučių į žemę. Dažniausiai į kapinių žemę. Nebežiūrėsime į savo pagiriamuosius žodžius kaip nenusipelnomą lobį, kuris jau toooks vertingas, kad neduokdie bus išgirstas ne vien tavo paties. Atrodo, kad dabar pagyrus kūrėją, nebelieka nieko kito, kaip tik išraudonuoti tiek, kad ant padų amžiams atsirastų strazdanų. Pagyrus jį – jau tik sprukti kuo toliau ir kad tik niekur jūsų akys nebesusitiktų, – juk pamatė tave visą nuogą. Jautrios sielos menininkų, bet dar jautresnės jų vertintojų.
Nepagirtas gali baigti girtas
Bandykime įsivaizduoti, kaip atrodo komplimento gimimo ir nuslėpimo aktas. Sakykime, mane sukrečia jauno režisieriaus Fredo Paparčio spektaklis. Primena, kodėl vaikštau į teatrą, ką gaunu iš jo, ir tiesiog išvaduoja rymojusius jausmus. Po savaitės pamatau režisierių kavinėje vieną geriantį kakavą. Jis mane pastebi ir žvilgsniu bendramintiškai šypteli. O dangūs-pragarai! – pamanau, svajose jau prieš šimtą metų nuskridusi prie tolimiausio jo staliuko. Koks džiaugsmas, jaudulys, myliu myliu. Deja, jūsų garsūs apmąstymai jam būtini kaip skaitančiam kurmiui šviesa. Režisierius tą vakarą prisigers, galvodamas kad jo niekas nemyli, gers, nes nežino, kad yra mylimas.
Nesvarbu, kad parašiau „jauno režisieriaus“. Nes visiškai nesvarbu, koks kūrėjo bagažas, kiek prigirtas žmogus iki jūsų, nes kiekvieną akimirką pasaulis gimsta iš naujo. Galime rinktis, ar norime prie tos gimties prisidėti. Ar gali būti, kad manote, kad ne jums skirta ištarti „aš verkiau per Jūsų spektaklį“ užtikus kur nors, pavyzdžiui tokius „grandus“ kaip Tuminą, Nekrošių ar kitus tris? Betgi būtent jums! Beje, kritikai, kaip esu skaičiusi, nebeturi tokios mados po spektaklio užbėgti į užkulisius.
O pagirti kurį nors dievinamą aktorių? Ar čia pakasta kita šuns pusė – mes savųjų, tų, kurie arti, nedieviname? Juk jie tokie paprasti, tokie žmogiški, o „žvaigždės tik danguje“ (nebent dar užsienyje). Žmogiški ir tie užsieny, tik šlovinti juos patogiau, būtent todėl, kad už sienos. Žodžių „žvaigždė“ ar „genijus“ vienintelė nedalia yra jų vartojimas-nevartojimas. Kadaise šie žodžiai gimė kaip terminai, o dabar vienas nepelnytai sutrintas, kitas – slopinamas. Astronominės prigimties terminas, nusakantis didelės masės kūną, kuris spinduliuoja elektromagnetinius spindulius, tarp jų ir matomą šviesą – tai ir yra žvaigždė. Taip tikslu, kad kam bereikia aiškinti, kodėl taip pradėti vadinti kai kurie žmonės. Ir derama tikrai vadinti bet ką, kas tik į šią apibrėžtį patenka. Pavyzdžiui, tik sykį mačiau vertėją Galiną Baužytę- Čepinskienę. Bet manau, kad ji žvaigždė. Na, o prieš ištardami žodį „genijus“ žmonės dažniausiai susigūžia, sako „nepabijokime to žodžio“, nuleidžia akis, gal net išprakaituoja. Ir šiukštu nesišvaisto. Nes jei jau pasakė „genijus“ – nebėra kur toliau. Jeigu pavadinsiu jį „genialiu“, tai pakils į dangų ir liks žvaigžde kabėti, pagirtasis. Ne, geriau pabarti, ūkiškai patarti – juk „konstruktyvi kritika leidžia tobulėti“ . Pastaroji – viena populiariausių „Eurovizijos“ nacionalinių atrankų frazių. Kažkaip nė vieno neištobulino.
Vardydami nesklandumus, vis tik nesame atleisti nuo atsakomybės pagirti. Tegul ir nekonstruktyviai, tegul ir pasidavę emocijai. Dar geriau! Žodžiu, kviečiu nesibijoti termino „genialus“. Tiesiog lygiai kaip dažniau sakome dvidešimt du, o ne trylika, penki ir keturi, taip ir keletą talentų valdantį galime vadinti genijumi. Ar tą kuris labai labai labai labai labai talentingas (juk greičiausiai taip nesakytumėte).
Neaptarsiu žodžio „talentingas“, nes, kiek pastebėjau, jis laikomas ne tokiu reikšmingu. Ir blogai. Visi žodžiai pagal reikšmingumą, mūsų laimei, įsitaisę ant vienos pakopos. Braukime iliuziją, kad kažkuriuos turėtume „pačėdyti“ ir vartoti tik Kalėdų, gimtadienių ir laidotuvių atveju. Vartokime proginėmis akimirkomis, o proga yra Dabar. Na, suprantama – ir Čia.
Pasakyti „Tu genijus“ ar „Myliu tave“ – lygiai tiek reikšmingai „baisu“ kaip „Labai sušlapau kojas“ arba „Norėčiau ramunėlių arbatos“.
Apie mirusius – gerai arba geriausiai
Deja, skambiausi ditirambai atitenka mirusiesiems. Labai irzliai mane nuteikė sujudimas po pagal profesiją aktoriaus Sauliaus Mykolaičio pasitraukimo. O paskutinis lašas buvo aktoriaus Roberto Vaidoto mirtis. Tiksliau, ne mirtis, bet kas vyksta po to. Kurį interneto laikraštį (nes nedarbo dieną) beatsiversčiau, visur informuojama. Net jei nebūčiau apie jį nieko girdėjus, vis tiek pamanyčiau, kad mirė begal didelis aktorius, nes viešas pranešimas apie mirtį reiškia, kad gyvas būdamas nuveikė daug įvertintų darbų. Nesvarbu, kad, kaip ir aš, taip ir tu, aktoriau, tik dabar apie įvertinimą sužinai.
Apie išėjusius kūrėjus praneša net žiniasklaidos priemonės, kurios, tikėtina, iki tol net nebuvo jų pavardės minėjusios. Bet mirtis žiniasklaidai visada įdomu. Užvis įdomiausia rungtynės, kas stipriau išsakys meilę mirusiesiems. Grįžkime prie Mykolaičio pavyzdžio. Tiesą pasakius, nebuvau iš arti mačiusi, kad žmogaus gyvenimas taip ryškiai būtų pradėtas po mirties. Tokia skirtinga proporcija, lyginant su ikitol. Šalia daugybės plačių straipsnių buvo sukurta jo interneto svetainė, kompaktinės plokštelės „Nieko nepasakyta“ muzika tapo populiari, jo pavardę beveik visi išgirdo, o ir štai neseniai išleistas dar vienas albumas. Dėmesys žmogų pavertė dar produktyvesniu. Mirtis staigiai suaktyvino gyvavimą. Nors šis menininkas ir taip nesėdėdavo dykas, bet „vienu talentingiausiu savo kartos aktorių“ buvo pavadintas tik po mirties. Kartą man šovė juoda mintis, kad Sauliaus Mykolaičio vietoje iš Ten pamatęs, koks svarbus, pasirodo, buvau – pasikarčiau.
Norėdama leisti Jurgai Ivanauskaitei ilsėtis tikroje ramybėje, tik vieną blyksnį dar jums atiduodu. Šios moters atveju man neteko graužtis, kad rašytoja liks nesužinojusi, kokia man buvusi svarbi jos kūryba. Kartą po seanso, skirto Emiro Kusturicos filmams, susigaudžiau, kad mano Paauglystės Rašytoja visai šalia manęs. Kol ji nenuėjo, pribėgau ir pilnavertiškai pasakiau „Ačiū už Jūsų knygas“. Tik dabar supratau, kad tai buvo pirmas ir vienintelis kartas, kai mačiau šią moterį „gyvai“. Ačiū sau, pasinaudojau.
Sukilimo direktyvos
Nuoširdžiai visiems siūlau revoliuciją. Nemanau, kad dabar turėtume klijuoti lipdukus „genialus“ ant kiekvieno kampo. Bet pajutę, kad mus žavi prieš akis esantis reiškinys ar dėmėtame reiškinyje pastebėjome skaistų žmogų, idėją, – nebeskaičiuokime, neracionalizuokime ir tiesiog pagirkime.
Profesionalius kritikus kviečiu po pasirodymų nepasipuikuoti ir užlėkus į užkulisius burbtelėti kad ir „Šiandien – stipriai čia“, šiaip stebėtojus – sutikus mylimą kūrėją, perkantį pieną, išlieti jam meilę. Sutikus gatvėje, šūktelėti „Jūsų antros dalies trečio veiksmo penktas sakinys – pritrenkiantis!“.
Nesibauginkite, kad pavirsime cukruotais avinėliais, nes „Pažymiai rašomi už tai, kiek padarei klaidų, o ne už tai, kiek atlikta teisingai“, kaip sakė viena psichologė, tad ir kritikos užteks per amžius.
Revoliucija galima kitaip. Siūlau prisiminti kitą galimybę – apie mirusius nesakyti nieko. Tai yra, jei nesakėte jiems gyviems. Nes atnašavimas tam, ko nebėra – labai primityvi religija. Mums duota žinoti gyvenimą.
Pasakę ar padarę tai, kas mums atrodo aukščiausia iš įmanomo, atveriame kelią dar aukštesniam įmanomumui. Su sąlyga: kol gyvi.
Revoliuciją – pradėt!
1. Negaliu atsidžiaugti, kokia spinduliuojanti jauna moteris pradėjo dirbti bilietų plėšytoja Nacionaliniame dramos teatre! Man atrodo, ji netgi m ė g s t a t e a t r ą...
2. Ačiū ačiū Kristupui Saboliui už nuoširdų sumanymą bent ekrane parodyti kai kuriuos legendinius spektaklius ir galimybę stebėti, kaip jų kūrėjai nepatenkinti muistosi klausiami, apie ką ir kodėl jų spektakliai
3. Kartą besišaipydama iš mamos, kad žiūri „Nekviestą meilę“, buvau pasodinta sofon Monikos Bičiūnaitės vaidybos. Aplodismentai!
4. Vaidai Jauniški, patvirtinu vieną Menų faktūros skaitytojos komentarą: „Akivaizdu, kad V.J. tekstai patys geriausi“.
5. Sigitai Račky, spjaukit jūs į tą Jauniškį! Aš, pavyzdžiui, po „Duburio“ raudojau. Nesvarbu, kodėl, bet po „Duburio“.
6. Adrija Čepaite, man labai stinga Jūsų vaidmenų teatre. Nina – pasigėrėtina.
7. Eimuntai Nekrošiau, Jūsų „Faustas“ pralekia lyg akimirksnis žavingas. Tas, kuris amžiams įsirango atmintin.
8. Rimo Tumino „Tris seseris“ mačiau daugiau nei dešimt kartų. Valdai Bičkutei su komplimentais jau galėjau ir įkyrėti. Mašą mylėsiu visada (belieka tik ant medžio išraižyti).
9. Kiekvieną dieną tikrinu, ar Menų faktūroje yra kas naujo.
10. Jūsų žodis ...
