 |
| Vieno XX a. pradžios Italijos dienraščio reklama |
Turbūt dauguma visada žinome, kada artėja Gyčio Ivanausko teatro premjera. Nereikia pasakoti, kad Arūnas Matelis dalyvavo Amerikos „Raudonojo kilimo“ kino festivalyje. Visiškai visi žinome, kad Kongresų rūmuose jauni operos solistai dainuoja „Bohemą“. Kad Oskaras Koršunovas vėl sukūrė kažką skandalingo. Kad festivalis AXX – tai kolekcijos trumpų filmų, kurie pristato naujus vardus lietuvių kine. O Vilniaus festivalis – klasikinės muzikos meistrų koncertai.
Žinome, nes šitiems žmonėms rūpi, kad žinotume, ir jie neleidžia publikai savęs pamiršti. Kartais net iš proto varo, neleisdami pamiršti. Visais varpais skambina, skelbdami, kad jie geriausi ir matyti juos būtina. Jei ne matyti, tai bent žinoti, kad tokie yra ir jie verti dėmesio. Būtent tai, atrodo, ir vadinama šiuolaikine vadyba. Ne be ironijos, aišku.
Neseniai patyriau visiškai atvirkščią kultūrinį nuotykį. Akis užkliuvo už informacijos laikraštyje – lietuvių dokumentikos vakarai studentams, ar kažkas panašaus. Herojai – Robertas Verba, Henrikas Šablevičius, Rimtautas Šilinis, Gediminas Skvarnavičius. Auksinė lietuvių dokumentika. Retrospektyvos, komentarai, susitikimai – su kuo dar galima susitikti. „Kokakoloj plazoj“. Kažkada.
Senasis lietuvių kinas dar nėra toks reiškinys, kurį bet kada galėtum pasižiūrėti. Nėra jo skaitmeninio formato, tik juostos – sudūlėjusios, nublukusios ir rodomos tik stacionariame kino ekrane. Nenuėjai į seansą – ir nepamatysi.
Ne itin plačiai tais filmais domimasi, bet kad visai nebūtų žiūrovų, nepasakytum. Yra žmonių, kurie mėgsta prisiminti seniai pamėgtą filmą, yra tokių, kurie daug girdėjo ir mielai pamatytų. Aš buvau iš tų, kurie norėjo pasikartoti Roberto Verbos filmus. Bet žinelė laikraštyje neinformavo, kada bus būtent jo vakaras. Atsidariau internetinį lietuviškų filmų centro puslapį www.lfc.lt – nieko neparašyta. Laikraščių kino repertuaruose – tik bendras vakaro pavadinimas ir nieko konkretaus. Beviltiška, kai rengėjai nenori skelbtis.
Tada pradėjau dirbti kaip detektyvas – ieškojau žmonių, kurie galėjo būti pakviesti dalyvauti. Man nesunku, nes daug kino autorių pažįstu. Suradau. Sužinojau, kad Verbos vakaras tiesiog netrukus, po kelių valandų.
Nuėjau į „Kokakolą plazą“, nusipirkau bilietą, suskaičiavau žiūrovus – jų buvo dvi dešimtys. Dalis jų – buvę Roberto Verbos bendradarbiai, mintinai jo filmus mokantys, bet visada ateinantys pasikartoti juos. Kita dalis – studentai, kuriems šie vakarai ir skirti. Keliolika studentų.
Žiūrėjau tobulus, neatsižiūrimus meistro filmus apytuštėje salėje ir iki šiol svarstau, kodėl vakaro rengėjams nereikėjo, kad jų salė per tokį unikalų seansą būtų pilna, kad susirinktų ne dvi dešimtys, o du šimtai suinteresuotų žmonių? Daug kam pasakoju šitą istoriją ir vis išgirstu: o, kad būčiau žinojęs!
Galima visaip svarstyti, kodėl „Kokakolai plazai“ ar jos bendradarbiams nerūpėjo paskleisti konkretesnę informaciją. Gal lietuvių dokumentikos vakarai – tik detalės jų plačiame repertuare, ir ne iš to jie gyvena. Bet kam daryti tai, į ką nekvieti, kur nelauki žmonių? Nesuprantu. O gal tai buvo kokia pusiau uždara paskaita studentams? Gal tai kino masonų vakaras? O gal renginys – kaip seniau sakydavo – tik „paukščiukui“ repertuaro plane padėti? Tik ataskaitoms?
AXX savo veiklą tikrai skiria ne masonams. Užtat apie jų programas žino visi, net tie, kurie jų nematė ir niekada neis žiūrėti. Neis, nes yra dalis publikos, kuri nepakenčia tokio reklamavimosi stiliaus: geriausi, didžiausi, būtiniausi, viskas viename. Turiu naivų kolegą, kuris visada piktinasi: kaip jie drįsta vadintis geriausiais? Kas nustatė, kad jie geriausi? Ir paaiškink tu seno kirpimo inteligentui, kad tai viso labo reklama, kai labai reikia gausybės žiūrovų.
Su kultūros reklama būna visokių fokusų. Dirbu „Lietuvos ryte“ ir esu ne kartą rašiusi artėjančių premjerų ar festivalių anonsus. Po to girdžiu: reikia nueiti, nes tu rašai, kad geras spektaklis. Ne, sakau, aš nerašiau, kad tai geras spektaklis, aš viso labo rašiau, kad tokie ir tokie menininkai kviečia į premjerą pagal tokią ir tokią pjesę. Kaip tai, sako, betgi tu nerašei, kad tai blogas spektaklis. O kaip aš galėjau rašyti, koks tai spektaklis, jei jo dar nėra, jis kuriamas. Tai, kaip, tu, sako, rašai nemačiusi?
Taip ir išsiskirstom, nesupratę vieni kitų. Tada padariau išvadą, kad jeigu anonsą rašo žmogus, kuris recenzuoja procesą, tai anonsas kažkodėl automatiškai perskaitomas kaip recenzija. Vadinas, anonsai turi būti anoniminiai? Arba parašyti neutralaus asmens?
Lietuvoje yra du teatrai, kurių elgesį su reklama galima pavadinti diametraliai priešingu. „Meno forte“ kuriami Eimunto Nekrošiaus spektakliai išnyra staiga, nukrenta publikai kaip balkonas iš dangaus. Režisierius nemėgsta duoti interviu, o jeigu kalba viešai, tai jo kalbose vis praslysta ironija tam, kas dedasi viešumoje. Neatlapaširdis menininkas. Ne skandalistas. Nieko jam nereikia, tik dirbti su artimom sielom. O publika susirenka. Tiesa, sakoma, kad Lietuvoje publikos užtenka vos keliems Nekrošiaus spektakliams, po to nebent jau tie patys žiūrėtų po antrą kartą. Ir viskas, yra kaip yra. O „Meno fortas“ ištisai dalyvauja tarptautiniuose festivaliuose, kviečiami į ilgas gastroles, pelno tarptautinius apdovanojimus, Nekrošius stato spektaklius žinomuose užsienio teatruose, jie ten sulaukia šlovės, net sukelia triukšmą. Nieko. Visa tai tyliai grimzta istorijon be ypatingų akcentų.
Kitokio elgesio pavyzdys – aišku, Oskaro Koršunovo teatras. Koršunovas kartą yra pasakęs: „Jeigu teatre nevyksta skandalas, tai jame nevyksta niekas“. Kiekvienas režisieriaus žingsnis, kiekvienas teatro išvažiavimas ir apdovanojimas nuolat pateikiamas kaip ypatingas įvykis. Būsimas spektaklis – stulbinantis įvykis avansu. Kad ir bendradarbiavimas su Alessandro Baricco Turine. Premjera – būtinai skandalas. Turine taip ir įvyko su Mozarto „Užburtąja fleita“, kuri per premjerą pelnė ne tik ovacijas, bet ir žiūrovų „būūū“, žinote tą istoriją. Laimės vaikas tas Koršunovas, skandalai jį lydi, iškelia į padanges. Juk Stokholme per jo Sarah Kane „Išvalytųjų“ premjerą Nacionalinio teatro eksperimentinėje scenoje alpo pensininkai, neišlaikę drastiškų vaizdų. Koks efektas! Osle per Strindbergo „Kelionės į Damaską“ premjerą lyg ir niekas neužfiksavo alpimų ar baubimų, bet patį faktą žinome.
Ir kiekvienas menininkas elgiasi, kaip jo prigimčiai artimiau, o publika gali spręsti, kas patraukliau jai. Svarbu, kad tos publikos būtų. Užtat įdomu, kokiais metodais ji patraukiama. Juk tai pas mus vis dar gana šviežia, kaip ir žodis „piaras“ – viešieji ryšiai.
Rudenį turėjome dar vieną „piaro“ pamoką – „Bohemą“. Rezultatas idealus – bilietai jau dabar išpirkti net pavasario spektakliams. O juk tai opera. Ir nepasakytum, kad publika labai plačiai pažinojo „Bohemos“ atlikėjus, nors jie buvo skelbiami kaip jaunosios Lietuvos operos žvaigždės. Kurį žurnalą neatsiversdavai – vis pažindavai kažką iš „Bohemos“ kūrėjų. Trumpos informacijos prie didelės kūrėjų nuotraukos. Ilgiausi interviu – apie bohemą jų gyvenime, apie jų meilės istorijas. Fotoreportažai. Kiekviename žurnale kažkas nauja. Tai ir buvo šito „piaro“ principas – kiekvienam leidiniui pasiūlyti vis kitą rakursą. O ne visiems tą patį.
Buvo sugalvota ir daugiau reklaminių „Bohemos“ akcijų, ne vien bendradarbiavimas su spauda. Bet neprisireikė, nes bilietų nebeliko dar iki premjeros. Teko rasti laiką papildomiems spektakliams. Kasa vėl užgulta. Ir taip be galo. Publika alksta „Bohemos“. Juk tai, anot reklamos, „svarbiausia premjera“. Nieko sau.
Tačiau yra kitas lazdos galas. Mano kolega, šmaikštus muzikos kritikas – irgi iš vyresniųjų inteligentų – anuos žurnalus yra pavadinęs kirpykliniais. Na taip, kur gi juos dažniausiai randi: pas kirpėją, pas dantistę. Ir kas jų herojai dažniausiai būna? Pramogų verslo figūros. „Siemens“ arenos ir realybės šou personažai. Ir štai tarp jų atsidūrė jauni, talentingi lietuvių operos solistai. Publika išmoko jų pavardes, tikėkimės. Paskubėjo išpirkti bilietus. Atėjo į Kongresų rūmus. Ir še tau – Puccini muzika, arijos. Ir dar itališkai.
Ne vieną kartą girdėjau įspūdį iš „Bohemos“ žiūrovų, kad prieš juos sėdėjo porelė, kuri aiškiai ne ten atėjo. Vis kuždėjosi. Kodėl paklydo? Gal kad prie solistų meilės istorijų dar derėjo parašyti kažką ir apie muziką? Ir atsargiai pranešti, kad čia ne saldžioji pramoga? O gal jie pamiršo nusipirkti programėlę ir nesigaudo, apie ką dainuojama? Gal niekada ir nežinojo, kad operos siužetą galima ir būtina perskaityti.
Kultūros reklamos klausimu mes dar esame pradinukai. Ir reklamuojantieji, ir reklamą vartojantieji. Grybaujame. Anonsus skaitome kaip recenzijas, pykstame ant reklamos, kad ji pagyrūniška, šiurpstame, kai jos nesaikingai daug, nesidrovime skelbtis didžiausiais ir svarbiausiais. Bet prasčiausią pažymį vis tiek pelno abejingoji, tariamoji informacija, kuri išduoda, kad renginys daromas nei savo malonumui, nei studentams, nei iš viso kam nors. Turbūt pasenusiam paukščiukui.
Šis komentaras buvo skaitytas LR1 laidoje „Kultūros savaitė”.
