 |
| Nuotrauka iš www.locker14.co.za |
Kas mūsų šalyje yra kritikas (kalbėsiu iš savo muzikinės varpinės)? Tai kvailys, kuris už honorarą, mažesnį nei gatvės šuns davinys, įsipareigoja ištisus vakarus, palikęs šeimą, praleisti koncertų salėse, kai kada įkišti nosį į vynu ir konjaku prakvipusius furšetus, o paskui geriausias rytmečio valandas ar likusį nuo tiesioginio darbo laiką skirti kritiniams straipsniams. Tai savanoris mirtininkas, kuris leidžiasi į besipjaunančių interesų džiungles ginkluotas tik meile muzikai ir profesine sąžine, užtaisyta didesne ar mažesne drąsos parako doze. Tai „lazeris“, kuris ilgainiui atvirame mūšio lauke neišvengiamai lieka vienas, o jo kolegos tuo metu piktai kikena apkasuose. Kaip žinoma, kuo toliau į girią, tuo daugiau medžių, todėl jam tenka vis atsargiau laviruoti tarp trasoje gudriai išdėstytų kliūčių. Vienas protingiausių būdų nepakliūti į spąstus – iš viso nieko nerašyti apie nevykusį koncertą, net jei tas koncertas kainuoja pusę bemiegės nakties. Tai apsigimęs komikas, nes jis nuolat susiduria su humoristinėmis situacijomis, kada naujienos ir nuomonės koncertų kuluaruose teka bevieliu sugedusiu telefonu, virsdamos iš piršto laužtomis visiškomis nesąmonėmis, gaudomomis lengvatikių ir peršamomis kaip gryniausia tiesa. Neduokdie užlipti ant tokios minos, pasitikint lyg ir reikalą išmanančio kolegos pateikta informacija. Kritikui gyvybiškai trūksta adrenalino ir kortizolio, todėl jam tik į sveikatą rūsčiai suraukti didingų meno korifėjų antakiai, nes jis ne tik per mažai išgyrė korifėją, bet išdrįso per daug gražiai parašyti apie kitą. Jis retai kada išgirsta padėkos žodį, tačiau piktai suktą miną, iškalbingą tylą ir atsuktą nugarą gauna suvirškinti kaip kasdienę druskos porciją per pietus.
Kodėl Lietuvoje, kaip labai teisingai parašė Laurynas Katkus „Kultūros barų“ lapkričio numeryje, kritika baigia išnykti galutinai? Todėl, kad ideologinę cenzūrą, kuri, išskyrus kai kuriuos patologinius didelių veikėjų, meninę veiklą sėkmingai derinusių su partinėmis galiomis, atvejus, „inteligentų tarpsluoksniui“ palikdavo teisę savarankiškai spręsti profesinius techninius klausimus, pakeitė nebe ideologinės, bet vartotojiškos sąmonės cenzūra, perauganti į visuotinę savicenzūrą, kuri liudija moralinį visuomenės krachą. Išlikę brontozaurai ir tiranozaurai virto sumaniais pterodaktiliais, susisukusiais lizdą pinigingų institucijų viršūnėse. Anų laikų meno korifėjų, sprendusių, kam gyventi, o kam mirti, taktika šiais laikais yra ta pati, tik mastai didesni, nes išaugo pasipelnymo galimybės. Todėl gabesnius kritikus neišvengiamai mėginama paversti sau naudingais vadybininkais ir reklamos agentais. Šis procesas šiuo metu yra pasiekęs kritinę ribą.
Laisvai kritikai lieka anoniminė internetinė tribūna, tačiau tai, kad nuomonę reiškiantys autoriai pasirašo slapyvardžiais, puikią galimybę iš karto paverčia niekais (tik balsuoti būtina slaptu balsavimu). Žinoma, politiškai ar asmeniškai angažuotas replikas atskirti nėra sunku. Ir vis dėlto internautų nuomones skaitau labai atidžiai, nes man brangi kiekvieno žmogaus nuomonė, kiekviena „dūšia“, kuri randa laiko pabraidyti po kultūros spaudos lankas. Svarbi ir bendra nuomonių lauko temperatūra, kuri summa summarum neklystamai indikuoja visuomenės sveikatos būklę. Nors dažnokai rašoma nepraustaburniškai, ne viskas, kas išauga mėlynose ar smaragdinėse komentarų pievose, a priori yra „žemiau kritikos“, tai yra nesiekia kultūringo oficialių nuomonės reiškėjų lygmens. Netiesa! Bendras nuomonių balansas yra visada bemaž tikslus. Tai veiksmingas, profilaktiškas priešnuodis rašančiųjų ir aprašomųjų megalomanijai, savanaudiškiems interesams bei savivalei tramdyti.
Absoliučiai laisva kritika yra tokia pat fikcija, kaip ir laisva rinka. Laisva rinka bus įmanoma tik tada, kai visuomenę sudarys visiškai laisvi, nuo svetimos valios ir resursų nepriklausomi individai. Kuo žmogus yra bailesnis ir labiau užguitas, kuo mažiau turi galimybių laisvai gyventi ir tenkinti savo poreikius, tuo labiau suvaržyta rinka. Tai, ką gudrūs ekonomikos „ekspertai“ vadina laisva rinka, iš tiesų yra laisvų galimybių godžiausiems, agresyviausiems ir apsukriausiems pasipelnyti sudarymas. Visi kiti yra tie, kurių sąskaita kaip ant mielių auga jų „laisvė“. Kitaip sakant, laisva rinka yra tokia rinka, kurioje veikia žmonės, tapę tobulais išminčiais, nes tik visiškai išsilaisvinęs – giliausia dvasine prasme – žmogus yra iš tikrųjų laisvas ir gali drąsiai spręsti bet kurį egzistencinį klausimą. Analogiškai ir laisva kritika yra laisva tiek, kiek laisva ir subrendusi yra visos visuomenės galia bei, nyčiškai kalbat, savikritikos valia.
Ganėtinai erzina iš interneto komentarų apkasų galvas kyščiojantys kiškiai, kurie įkyriai burba, kad kritikos Lietuvoje nėra. Ir nebus tol, kol ta pati kiškių armija mūsų koncertų salėse plos letenėlėmis ir šauks „bravo“ net tada, kai buvo priversta girdėti blogą atlikimą arba blogą muziką, kai visą vakarą buvo vaišinama chaltūra, pateikiama kaip kažkas didinga. Pastaruoju metu neteko matyti nė vieno koncerto, kuriame publika adekvačiai būtų sureagavusi į melagingą žinią. Priešingai, bet koks atlikimas sulaukia liaupsių stovint, katučių audros ir kitų lankstymosi apraiškų. Todėl tenka tik pasvajoti apie tokią drąsią, išprususią ir save gerbiančią publiką, kuri atsisako klausytis jai peršamo niekalo, kaip neseniai iš visų Europos kampelių „Aidos“ premjeros į „La Scalą“ pasiklausyti suvažiavę melomanai, kurie tuoj pat nušvilpė nepatikusį tenorą, ir „atsarginiam Radamesui“ teko gelbėti situaciją vilkint džinsus bei juodus marškinius. Ši unikali premjera į muzikos istoriją įeis ne tik dėl mūsų Violetos Urmanos sukurto Aidos vaidmens, bet ir lakia fraze, jog „ir Radamesas dėvi Pradą“ (dėkui Pauliui Jurkevičiui, „Lietuvos ryte“ įdomiai ir smulkiai aprašiusiam įvykius Milane). Panašių atvejų yra apstu, ypač operų premjerų progomis. Koks tai yra gyvas ir verdantis gyvenimas, kiek aistrų ir tikro susidomėjimo, tikros ugnies, kiek peno legendoms! Išprususi publika ir yra pirmoji, tikroji ir galingiausia kritikos jėga, net jei jos nuomonė tam tikrais atžvilgiais radikaliai skiriasi nuo kūrėjų ar profesionalių kritikų nuomonės, nes jie privalo paisyti nerašytų profesinio konteksto taisyklių. Net užkulisinių intrigų pagimdytos ne visada pagrįstos, kartais išprovokuotos reakcijos neleidžia užsnūsti ant laurų. Ir tai gerai. Džiugu, kad skandalingi meno avantiūristai išmetami lauk už pakarpos. Tik ne pas mus!
Kritikui labai svarbu ne tik rasti pusiausvyrą tarp sugebėjimo neįžeisti sunkiai duoną pelnančių menininkų, visada išlikti geranoriškam ir palaikyti, ypač jaunųjų, pastangas, bet ir ginti to meno recipiento orumą bei teisę būti supažindintam su tikrąja situacija. Nepatiriantys adekvačios kritikos menininkai, kuriems niekada netrūksta genijaus komplekso, yra labai greiti pamiršti, kad prastas muzikavimas ir netinkamas muzikos galių panaudojimas taip pat yra įžeidžiamas: jis gali sužaloti, susargdinti, sunervinti, suerzinti ir kitaip blogai nuteikti patiklų klausytoją, kuris, tikėdamasis praturtinti sielą ar atsigauti, ne tik aukoja daug laisvalaikio valandų, bet ir sumoka nepigų bilietą už įėjimą ir vietą. Neseniai girdėjau koncertinį atlikimą, kuris mane... įžeidė. Solidus orkestras, vadovaujamas kviestinio labai gerbiamo ir proteguojamo dirigento, kuris tą vakarą tiesiog formaliai ir nuobodžiaudamas (taip atrodė) mojavo lazdele, buvo priverstas griežti taip, kaip niekada dar negirdėjau: instrumentų partijos buvo pasišiaušusios ir skardėjo kas sau, kūrinio visuma priminė styrančią paauglio šukuoseną, iš kurios kartkarčiais kaip nepaklusnus plaukų kuokštas išlįsdavo išsiderinęs kokio nors pučiamojo instrumento pasažas, ir net akompanuodamas solistui, kuris iš visų jėgų bandė tą gremėzdišką mašiną užvesti, išjudinti ir traukte traukti į priekį, orkestras skiemenavo sau po nosim, vilkosi iš paskos ir taktavo muziką kaip mokinukų choras. Turinio ir formos požiūriu sudėtingi kūriniai tapo neatpažįstamai iškreipti. Kas tai lėmė: per sunki, nedėkinga programa (susidaro įspūdis, jog Richardas Straussas šiam orkestrui yra organiškai nepriimtinas, nes tai ne pirma tokia mažų mažiausiai keista interpretacija, ir panašu, kad jo simfonizmas yra kietas riešutėlis net patyrusiems dirigentams) ar neatleistinai paviršutiniškas požiūris į atlikimą? Tiesą sakant, klausytis tokio muzikavimo buvo nepakenčiama ir fiziškai labai sunku, gaila buvo ir prie fortepijono iš kailio besineriančio virtuozo. Tačiau, nepaisant salėje tvyrančio nuobodulio ir kančios požymių (kas krapštė bato raištelį, kas sunkiai dūsavo, muistėsi – kūno kalba esti labai iškalbinga ir įdomi, ir net neturintis muzikinio išprusimo žmogus visada neklystamai, nors ir nesąmoningai, reaguoja į tai, ką girdi), tai kankynei pasibaigus vėl pasigirdo dirbtini susižavėjimo šūksniai ir katučių kruša... Neatrodė, kad ir atlikėjai nors kiek jaudintųsi ar abejotų dėl savo pateiktos produkcijos kokybės. Ir tai buvo pikčiausia. Vėliau vienas muzikantas nusistebėjo, kodėl kritikai tyli kaip vandens prisisėmę. Į tokią nekaltą nuostabą galiu atsakyti trumpai: joks save gerbiantis kritikas nedės galvos po dalgiu ir negirs girdėto fiasko (kalbam apie interpretaciją ir profesionalumą, ne apie tai, kad kas nors suklydo ar sustojo, galgi suvokiame kriterijus...), jei nenorės būti išjuoktas dėl kompetencijos stokos ar sulaukti kritikuojamųjų revanšo. (Tiesa, vėliau aptikau viename laikraštyje ne tiek recenziją, kiek saldžią, įžūliai kvailą panegiriką, kuri mane galutinai įtikino, jog kai kurie kritikai turi problemų ne su klausa, o su sąžine.) Tačiau kuo ilgiau tęsis tokia situacija, kai ne kažin ką nutuokiantis klausytojas patirtą diskomfortą adresuos tik tariamam kūrinio sudėtingumui ir savo neišmanymui, nes išgirstą atlikimą gaubs kapų tyla ir veidmainiškos kolegų liaupsės (ir reikia gi turėti sąžinės apgaudinėti žmones!), tol tikėtis, kad Lietuvoje rasis bent normali kritika, – tikrai neverta.
Kritinių, pusbalsiu išsakomų pastabų tarpusavyje, savame ratelyje nepakanka. Kritikos esmė ir tikrasis poveikis – viešumas. Kai kiekvienas atlikėjas ir kompozitorius nepriklausomai nuo jo statuso ir gautų premijų dydžio žinos, kad už kūrybos broką gali teisėtai gauti į kailį, o nesėkmės nebus palaikytos laimėjimais, kūrybinė atmosfera taps ganėtinai sveika. Kartūs vaistai kūrėjo sveikatai reikalingi ne ką mažiau negu pačiai visuomenei, tik tą suprasti labai sunku ir nemalonu. Pagaliau iš to, kas žmogui svarbiau – atlikimo kokybė ar tik jo „rezultatas“ – atsiliepimas spaudoje, galima spręsti, ar žmogus yra tikrai sąžiningas menininkas, ar jis atsidavęs kūrybai, ar tai, ką jis daro, jam rūpi dėl paties meno, ar dėl pašalinių (pavyzdžiui, konkurencijos, materialių ir pan.) priežasčių. Muzikanto reakcija į kritiką yra geriausia patikra, liudijanti jo savimylos, dažniausiai atvirkščiai proporcingos talentui, mastą. Žinoma, gerą ir nepiktą, teisingą kritiką. Stipriuosius liaupsinanti „dvaro kritika“ arba kurti tyla daro meškos paslaugą visai visuomenei. Tiesa, dažnu atveju tyla esti iškalbingas rodiklis, kad tai, kas girdėta, tikrąja žodžio prasme buvo „žemiau kritikos“. Mat iš principo bijoma linksniuoti garsias pavardes, motyvuojant tuo, jog jei kartelį nepasisekė, vis tiek matėme tokio rango muzikantus, kuriems viskas galima ir atleistina. Taip mėginu sau paaiškinti paslėptą mąstymo motyvaciją. Manau priešingai: kuo didesnio rango muzikantas, kaip asmenybė ir kūrėjas, tuo drąsiau ir išradingiau galima jį kritikuoti, leistis į subtilybes, nes kritika pavojinga tik silpniems. Stipriam pavojinga tokia kritika, kuri iškelia tik teigiamybes. Kita vertus, kai koncertų analizės indikuoja genialumą ir tai trunka ilgai, kai superliatyvai ritasi iš leidinio į leidinį, iš šalies į šalį, tai ne tik rodo, kad galbūt iš tikrųjų nėra ką kritikuoti, o reikia vien džiaugtis stebuklu, nes pasauliui nusišypsojo laimė išgirsti naują genijų (ačiū Dievui, tai kartkarčiais įvyksta), antraip viso pasaulio kritikus būtų galima įtarti sąmokslu. Reikia išmanyti kuo platesnį, jei įmanoma, pasaulinį ar bent europinį kontekstą, kad jame tiksliai įvertintume savuosius talentus ir genijus. Kuo siauresnė kritiko žiūra, tuo didesnė tikimybė perdėm išgirti to nevertas vietines įžymybes ir pražiūrėti tikrai daug žadančius daigelius. Tuo didesnis bendras provincialumo lygmuo. Kritikas irgi turi turėti talentą – be kita ko, intuicijos bei įžvalgos dovaną.
Kritikos padėtis atspindi visos mūsų visuomenės intelektą, pasaulėžiūrą ir etiką. Savanaudiškų interesų skaldomoje visuomenėje kritika taip pat daugiau ar mažiau sėkmingai pasitelkiama asmeniniams interesams. Iš tikrųjų kritikas – ne profesija. Tai visuomenės sąžinės balsas, neleidžiantis išsikeroti melui. Brandžioje visuomenėje kritikas turėtų būti didžiausias autoritetas, o ne varganas paklusnus įrankis, tarnaujantis čia vienam, čia kitam ponui. Tikras kritikas visuomet liks „už kadro“, vengs megzti perdėm asmeniškas pažintis, bendraudamas su muzikantais stengsis išlaikyti reikiamą distanciją ir kiek įmanoma anonimiškiau dalyvaus visuomenės nuomonės formavimo procese. Jis niekada nesileis prievartaujamas, jam niekas neįpirš užsakomųjų recenzijų, išskyrus žiniasklaidos leidinio redaktorių arba bičiulį kritiką (taip dalinamasi atsakomybe ir formuojama normali kritinė erdvė), o net paprašytas parašyti apie vieną ar kitą, jis išlaikys šaltą protą bei dažniausiai elgsis taip, kad patiems atlikėjams užsakinėti jam kritiką praeitų noras. Sąžiningas kritikas nebijos „korifėjui“ pasakyti tiesą į akis ir ypač apginti savo gerą nepriklausomo eksperto vardą, nes „būti teisiam“ jam svarbiau, nei „klysti su Platonu“.
Profesionali nepriklausoma spauda yra tikroji stiprios kritikos kalvė. Todėl jei norim turėti rimtą profesionalią kritiką, privalome kritikams sudaryti sąlygas turėti maksimalią mąstymo ir veiksmų laisvę. Už neįkainojamą, unikalų intelektinį įnašą formuojant visuomenės kultūros gerovę bei ateitį, už tai, kas bendrame valstybės ekonomikos balanse turėtų būti brangiausiai apmokama, nes sudaro svarbiausią kultūros matmenį ir yra sunkiausiai pasiekiama, kritikas turi gauti tokio dydžio honorarą, kuris įgalintų ne vergauti pavieniams užsakovams, kuris protą bei poziciją leistų išlaikyti nepriklausomą nuo meno pasaulio įžymybių užgaidų. Ne veltui mūsų protą ir talentą taip pigiai superka agentai iš svetur; jie žino tikrąją išsilavinimo bei originalaus mąstymo kainą ir, mus skurdindami varo savo šalių kultūros naudai fantastišką biznį. Ir tik tada, kai prie bendro stalo draugiškai šnekučiuosis skirtingų nuomonių reiškėjai, kritikai ir jų dėmesio nusipelnę menininkai, kai asmeninės pažiūros ir kritika nebus kliūtis draugystei ir, vaizdingai kalbant, netrukdys kartu žaisti golfo, tada bus galima pasakyti, kad jau išaugom iš vaikiškų įžeistų ambicijų marškinėlių ir pradedam vertinti bei gerbti nepriklausomą mąstymą ir kolegos nuomonę kaip didžiausią savaiminę vertybę, kuriai nereikia jokios pateisinamos priežasties egzistuoti, išskyrus patį kūrybos ir tiesos sakymo džiaugsmą.
