Prieš keletą metų Vokietijoje, Bonos bienalėje, teko dalyvauti jaunų Europos dramaturgų (iki 30-ies ) seminare. Kiekvienas ratu susėdęs dalyvis (angliškai kalbančioje grupėje tokių, berods, buvo penkiolika, vokiškai kalbančioje – panašiai) turėjo pasisakyti savo vardą, profesiją ir nuveiktus darbus.
Pastebėjau, kad jaunieji kūrėjai kuklumu neserga ir turbūt tokios ligos nė nežino, nesivaržydami jie dėstė apie savo nesibaigiančius projektus su teatrais ir televizijomis. Šis faktas kėlė susižavėjimą – štai mat, galvojau, tokie jauni , o jau tokie kryptingi... Tiesa, kai atėjo laikas kiekvienam perskaityti savaitę rašytą kelių puslapių mikroscenarijų, man susidarė įspūdis, kad iš visų darbų tik keli buvo stipresni. Tiesa, „sukalti“ jie buvo nepriekaištingai, tačiau daugumos ir dominavo tik plika struktūra, be jokio ryškesnio turinio ar gilesnio problematikos pjūvio. Tačiau penkiolika angliškai kalbančios grupės dalyvių buvo baigę ar bebaigią savo šalyje dramaturgijos studijas, taigi, galėjo prisistatyti kaip profesionalūs dramaturgai. Visi penkiolika – išskyrus vieną... Kai kukliai prisistačiau esanti iš Lietuvos ir studijuojanti lietuvių kalbą, o ne dramaturgiją, mano kolegos korektiškai nusistebėjo, kad Lietuvoje tokios specialybes apskritai nėra. Teko nurausti ir pagūžčioti pečiais.
Dramaturgija mūsuose kol kas apsireiškia ne kaip dėsningumas, o kaip savotiškas fenomenas. Manding, taip ir bus, kol neatsiras pionieriaus, subursiančio dramaturgijos kursą aukštojoje mokykloje. Pagirtini, bet desperatiški atskirų teatrų bandymai pritraukti jaunus, gabius žmones „tiesiog iš gatvės“. Net jeigu tarp jų atsiranda tikrai gabių ir gebančių rašyti, jiems reikalinga tobulėti, formuoti tam tikras žinias ir įgūdžius, turėti galimybę stažuotis užsienyje. Visa tai galėtų užtikrinti aukštasis mokslas. Nes teatrų organizuojami forumai iš dalies yra savanaudiški,– teatras siekia prisitraukti jauną žmogų, išsunkti jo kūrybines galias mainais duodamas galimybę būti pastatytam (tai reiškia – „pavirti“ repeticijų erdvėj, patirti teatrą empiriškai). Tai – nuostabi ir intensyvi patirtis. Toks buvo mano atėjimas į teatrą. Tačiau, jei atvirai, pradedančiam to – per maža.
Jaunas dramaturgas tik tada bus maksimaliai naudingas teatrui, kai perkoš savo kūrybiškumą per studijų filtrą, negana to, šitaip jis subręs ir įgys imunitetą tiems ne visai jam palankiems virusams, kurie paprastai užpuola teatre, ateis jau žinodamas, ko nori ir ką gali. Todėl klausimas, ar dramaturgijos verta mokyti, skamba truputį diletantiškai. Talento, žinoma, nepagaminsi ir neišugdysi ten, kur jo nėra. O dramaturgijos, jei yra talentas ir poreikis, išmokti galima – nes tai tik forma talentui išreikšti. Ir, suprantama, dramaturgija – ne poezija ar proza. Ji reikalauja griežtos struktūros ir turi atitikti tam tikrus specifinius reikalavimus jau vien dėl to, kad pjesė yra visų pirma žaliava kitam kūriniui – spektakliui. To niekada nereikia pamiršti. Suprantu talentingo žmogaus baimę tapti priklausomu nuo tam tikrų rėmų, kūrybą žlugdančios amato disciplinos ir pan. Bet jeigu jis tikrai turi ką pasakyti, tai neturėtų gąsdinti. O disciplina daugeliu atveju tik padeda. Pagaliau brandus autorius žino, kad nesusikūręs tam tikrų rėmų – pagal savo sumanymo mastą – jis neparašys kūrinio. O šito taip pat mokomasi. Intuityviai ir iš patirties – ilgiau ir skausmingiau. Studijos šį procesą galėtų pagreitinti ir palengvinti.
Kitas klausimas – ar teatruose egzistuoja realus lietuviškos dramaturgijos poreikis? Ir kiek tų dramaturgų reiktų prigaminti, kad visiems užtektų ir kad nebūtų per daug? Audronis Liuga yra pasakęs, kad tokiai šaliai kaip Lietuva užtenka ir tiek, kiek yra. Šiuo metu gal ir užtenka, bet kaip bus ateityje? Manding, kas keletą metų renkamas negausus dramaturgų-scenaristų kursas (kaip tai daroma LMTA su aktoriais ir režisieriais) būtų reikalingas. Gal iš jų atsisijotų tik keletas „tikrų“ rašančių, o kiti nutekėtų į šalutines sritis, kaip tai atsitinka aktoriams ir režisieriams. Tačiau subūrus dramaturgų kursą pamažu būtų pramintas jų kelias į teatrą. Žinome, kad režisieriai ieško sau aktorių tarp studentų, ir bebaigią studijas LMTA kai kurie jau būna sukūrę ir rimtų vaidmenų. Panašiai juk būtų ir su dramaturgais, taigi, jų kelias į teatrą būtų natūralesnis, civilizuotesnis, ir patikimesnis abiem pusėms.
Trečias, ir bene skaudžiausias klausimas – kas tuo užsiims? Iš kur gauti kvalifikuotų dėstytojų? Gal ieškoti jų tarp jau pripažintų autorių – tik labai abejoju, ar kuris apsiimtų vesti paskui save jaunimą. Mes patys esame savamoksliai, rašome aklai, iš meninės intuicijos. Taigi problema įvardinta – kurso reikia, bet klausimas, kaip tai spręsti, lieka atviras.
