 |
Amžinoji |
Pernai metų „Kultūros barų“ Nr.11 buvo paskelbtas „amžiaus straipsnis“ – lenkų teatrologo Lukaszo Drewniako
diagnozė Lietuvos teatrui, kuri iš esmės buvo naivus bandymas nuplėšti jo karūną. Bet provokacija nepavyko, nes teatro žmonės pagalvojo: tegul vaikis bando, jis mūsų teatre šiek tiek patyręs, šį bei tą matęs. Ir reaguoti visai nebūtina, kaip visi ir padarė.
Tačiau visai kitaip reikalas pasisuka, kai pamatai tą patį straipsnį, išspausdintą solidžiame lenkų žurnale „Dialog“ (2006 Nr.1). Ir supranti, kad tai nebe šiaip ataka, o tam tikras ilgai ir kruopščiai planuotas sąmokslas prieš klestintį Europoje – ir dažnai jai net vadovaujantį, kryptis jai nužymintį Lietuvos teatrą.
 |
Lietuvos |
Būtent sąmokslas: visiškai neatsitiktinai tame pačiame „Dialoge“ savo straipsnį apie gan vidutinį lenkų spektaklį „Made in Poland“ spausdina „Kultūros barų“ teatro skyriaus redaktorė Ramunė Marcinkevičiūtė. Išanalizuoja jį su aukščiausio diplomatinio lygio liaupsėmis. Tendencija akivaizdi: lenkai, vadinasi – jau gerai, o lietuviai... Maža to, tame pačiame „Dialoge“ aprašomas Maskvos festivalyje „Novaja drama“ viešėjęs Gintaro Varno spektaklis „Švyturys“. Bet pasitenkinama keliomis skurdžiomis frazėmis be jokios analizės ir vertinimo, nes, matyt, buvo nepatogu teigiamai vertinti šedevrą. Didesnių įrodymų nereikia: matai atgimstančią naująją lenkų-lietuvių šlėktų uniją prieš baudžiauninkus valstiečius, kurių laukia septyneri liesi teatro metai.
Tiesa, Drewniako straipsnių variantai skiriasi būtent laiko prasme: „Kultūros baruose“ teatrologas pačiu pavadinimu konstatuoja „Septyneri liesi metai“. Suprask, tie, kurie jau yra, ką ir bando naiviai (ir, kaip minėjau, bergždžiai) mums įteigti visas straipsnis. Lenkų „Dialoge“ jis korektiškiau klausia: „Septyneri liesi metai laukia Lietuvos?“. T.y. laukia, jei Lietuva nieko nedarys ir nesiims priemonių. Kas įvedė lietuviškas korektūras – telieka šis klausimas retoriniu.
 |
Teatro |
Juk iš tiesų: kažkaip gyvenome ir krizės nejutome. Maža to – žiūrovai plūsta ir į „Žaldokynę“, ir į „Bambą“, ir į Nekrošių ir net į obsceniškos kalbos metrą Koršunovą. Teatras garbinamas, ką bepakištum. Prizai skinami glėbiais, vežami autobusais namo, pas mus spausdinamos užsienio kritikų recenzijos net spindi nuo superliatyvų. O staiga pareiškiama: krizė. Vienintelėje lietuviškos pusės reakcijoje į Drewniako tezes, LTV2 laidoje „Kultūros kodas“ režisierius Rimas Tuminas filosofiškai ramiai atrėmė: krizę mums kritikai konstatuoja nuolatos. Nepamenu metų, kad to nebūtų buvę (na, režisieriau, gal jau buvo, ypač kai Lietuvoje, o ne Islandijoje prizus imdavai). Ties tokiais argumentais ir ten buvęs kritikas Vaidas Jauniškis nieko padoresnio suveblenti neįstengė (jį akivaizdžiai apniko liesi metai). Tad gal teisus buvo įžvalgusis Nacionalinio vadovas Adolfas Večerskis, konstatavęs Drewniako trumparegiškumą: Lietuvos teatras perėjo į kur kas aukštesnį lygį. Anksčiau mus mylėjo dėl politikos, o dabar, įstoję į ES, esame lygūs tarp lygių, ir jau nebekuriama festivaliams, o teatrai tariasi su teatrais, Nacionalinis važiuoja į Bratislavą, čia jame stato kroatas ir t.t. Režisūrą keičia vadyba.
 |
Realybė... |
Tumino pavyzdys minėtoje laidoje buvo iškalbingiausias: neva pas jį atvykęs užsienio režisierius pasisiūlė padaryti „festivalinį“ spektaklį. Receptas – truputis keiksmažodžių, kažkiek muštynių, truputis sekso ir t.t. Ir su tokia mišraine – nors į Vroclavo festivalį, kur ir buvo rodytas toks „Made in Poland“. Čia būtų tiesiog toks analogas, kurio tikroji esmė – „Made in EU“.
Visa laimė, kad mūsų režisieriai niekaip nereaguoja į pasikeitimus: jie ir garsūs buvo tuo, kad visada garsėjo amžinosios metaforos ir momentinio poetinio gesto kalba. Už ką pelnė Europos teatrinės realybės prizus – nes tokia buvo ta realybė. Lukazsas bando straipsnyje įrodyti, kad ta realybė dabar pasikeitė – bet mes savo gesto atsisakyti negalime. Pernelyg esame prie jo prisirišę, jis jau tapo nebeindividualus, o visos tautos teatrinio kūno judesys. Praradę jį prarastume ir kūną.
Todėl belieka tik pasidžiaugti, kad planuotas Drewniako-Marcinkevičiūtės sąmokslas nepavyko: reakcijos nebuvo ir nebus. Kaip vienoje garsioje pjesėje sakė išdidi ir jauna mergina, „Labanaktis, ponios, labanaktis!“
