 |
Kovo pradžioje Kaliningrado šokio teatras „Inkliuzy“ pristatė šokio spektaklio, sukurto remiantis filosofo, publicisto, dabartinio Lietuvos kultūros atašė Kaliningrade Arvydo Juozaičio pjese „Potsdamo aikštė“, premjerą.
A. Juozaičio pjesėje atskleidžiamas kartų konfliktas, kilęs dėl Europos žemėlapio kaitos praeito amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, o įvykių atspirties taškas – Berlyno sienos nugriovimas Potsdamo aikštėje. Pjesės veikėjų namai tampa panašūs į Potsdamo aikštę, kur aplinkui griūnant pasauliui stengiamasi išsaugoti save.
Choreografiją spektakliui kūrusi šokio teatro vadovė Natalija Agulnik, nutarusi šios pjesės istorijas scenoje atskleisti šokiu, spektaklį kūrė išryškindama pagrindines konfliktų linijas ir atsisakydama įvykių detalizavimo. Su šokio spektakliu buvo pristatytos ir jaunų fotomenininkų Svetlanos Sedovos bei Jurijaus Černiakovo nuotraukos.
1994 m. įkurtai trupei „Inkliuzy“ vadovaujančios choreografės N. Agulnik darbus galėtų atsiminti ir įdėmesni Lietuvos šiuolaikinio šokio mėgėjai. Kiek daugiau nei prieš dešimtmetį jos spektakliai buvo rodomi pirmajame tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“, o 2001-iais trupė viešėjo šokio teatro „Aura“ rengiamame tarptautiniame Modernaus šokio festivalyje Kaune, N. Agulnik Lietuvoje viešėjo ne kartą.
Taigi Lietuva choreografei, nusprendusiai kurti spektaklį pagal lietuvio pjesę, nebuvo visiškai svetimas kraštas. Tačiau jos pasirinkimas rusų spaudai pasirodė kiek netikėtas. Siūlome susipažinti su keliais Kaliningrado spaudoje pasirodžiusiais atsiliepimais apie šį spektaklį.
Piotras Starcevas straipsnyje „Lietuvą išpardavė?“, publikuotame Kaliningrado „Komsomolskaja pravda“, daugiau dėmesio skyrė asmeninėms siužeto interpretacijoms ir sugebėjo įžvelgti net patį pjesės autorių nustebinusių potemių: „Kaliningrado šokio teatras „Inkliuzy“ parodė socialinės dramos, pasakojančios apie kartų konfliktą Baltijos šalyse, premjerą.
Maždaug šimtas žiūrovų susirinko Geležinkeliečių kultūros rūmuose. Užgeso šviesa ir scenoje atgijo basakojų merginų ir jaunuolių įkūnyta devintojo dešimtmečio epochos šeimos drama „Potsdamo aikštė“.
 |
| Spektaklio „Potsdamo aikštė“ scena. Nuotrauka iš trupės „Inkliuzy“ archyvo |
Po SSRS griūties iš Vokietijos į Lietuvą grįžta vietinis jaunimas: prie Berlyno sienos kūnu prekiavusi Milda, ją įsimylėjęs Virgis ir principų neturintis jo įbrolis Saulius. Virgio šeima negali priimti Mildos, tačiau priima Saulių. Šis aktyviai į naująją lietuvių politiką stumia savo tėvą, buvusį SSKP istorijos katedros profesorių. Pats dioziškiausias personažas – visos šitos šeimynos senelis, latvių vermachto padalinių veteranas. Su vokiška kepure jis važinėjasi po sceną invalido vežimėlyje ir visus terorizuoja grasinimais susprogdinti savo namą, kuris, akivaizdu, jam atiteko iš jo fašistinės jaunystės šeimininkų. Spektaklį žiūrėti įdomu, nors be pačios Potsdamo aikštės langų vaizdo projekcijų, daugiau jokių specialiųjų efektų nėra.
„Teatro „Inkliuzy“ vadovė Natalija Agulnik mano pjesėje įžvelgė tai, ko pačiam man nepavyko, – „Komsomolskaja pravda“ korespondentui teigė pjesės autorius, Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Kaliningrade kultūros atašė Arvydas Juozaitis. – Visi „Potsdamo aikštės“ veikėjų likimai būdingi devintojo dešimtmečio pradžios Baltijos šalių gyventojams. O lietuvių jaunimas iš tiesų buvo priverstas imtis „juodojo biznio“. Dėl to jaunuoliai atsidurdavo pačiuose pragariškiausiuose Europos kampeliuose… Namo, į Pabaltijį, jie grįždavo įgiję kitų instinktų, sudarkytos moralės.
Pjesės autorius teigia, jog pakylėta šiuolaikinė patriotinė daina apie Lietuvą spektaklio pabaigoje skamba ne atsitiktinai, juk tuo pačiu metu vienas iš veikėjų scenoje kabina lentelę su užrašu „parduodama“.
Marina Raiberg straipsnyje „Nesantaikos aikštė“, publikuotame leidinyje „Trideviatyj region“, į spektaklyje keliamas problemas pažvelgė kiek plačiau:„Vienas įdomiausių regiono kūrybinių kolektyvų, šokio teatras „Inkliuzy“, pristatė Geležinkeliečių kultūros namų scenoje netikėtą pastatymą – spektaklį pagal lietuvių rašytojo Arvydo Juozaičio pjesę „Potsdamo aikštė“.
Iš tiesų, pjesės autorius kiekvienam kaliningradiečiui visų pirma yra žinomas kaip Lietuvos Respublikos kultūros atašė Kaliningrade. Jau iš pjesės pavadinimo – „Potsdamo aikštė“ – tampa aišku, apie ką bus kalbama. Pjesėje pasakojama apie kartų konfliktą, iškilusį dėl radikalių politinių pokyčių Rytų ir Vakarų Europoje paskutiniojo XX a. dešimtmečio pradžioje. Berlyno sienos sugriovimas Potsdamo aikštėje – įvykių atspirties taškas.
 |
Berlyno sienos griūtis, Rytų ir Vakarų Europos broliavimasis, kurio padarinys – gimtosios šalies tautinės tapatybės praradimas ir pagrindinių veikėjų dvasinė sumaištis – visa tai atspindėta šokio teatro „Inkliuzy“ choreografės Natalijos Agulnik spektaklyje. Idėja pastatyti Arvydo Juozaičio kūrinį jai kilo visiškai atsitiktinai, dar pernai,
kai Vokiečių–rusų namuose autorius pirmą kartą pristatė „Potsdamo aikštę“. „Kai Arvydas skaitė pjesės ištraukas, iš karto supratau, kad jo kūrinys – labai tinkamas šokiui. Pjesė mane visų pirma sudomino veikėjų charakteriais, jų dvasiniais protrūkiais ir santykių lūžiais“, – prisimena Natalija Agulnik. Arvydas Juozaitis labai nustebo, išgirdęs jos pasiūlymą pastatyti pjesę, bet galiausiai sutiko ir spektaklio premjerai skyrė nemaža dėmesio.
Nespalvotos repeticijų nuotraukos fojė, menkos dekoracijos scenoje. Berlyno siena, pagaminta iš kartoninių dėžių, širma, geležinis stalas ir du suolai... Atrodo, buvo galima apsieiti išvis be dekoracijų. Neklasikinis – šokio – spektaklis ir kuriamas taip, kad jame viskas remtųsi šokiu, kuris ne tik perteikia intrigą ir atskleidžia veikėjų charakterius, bet iš esmės gali atstoti ir bet kokias dekoracijas.
Mažiau įžvalgiems žiūrovams padeda ryškūs „iškalbingi“ kostiumai. Čia, kaip ir įprasta, Rytai dar tebedėvi kostiumą ir kaklaraištį, Vakarai – jau suplėšytus džinsus arba aptemptas kelnes. Pagrindiniam pjesės veikėjui, sprendžiančiam svarbiausiuosius klausimus, visą spektaklį teks blaškytis tarp gaivaus oro gurkšnio ir smaugiančio tvankumo. „Šis jaunuolis dar nežino, kaip elgsis susiklosčius naujoms aplinkybėms. Arba, kaip ir jo mergina, links į teigiamą pusę, arba, kaip įbrolis, ryšis niekšybei, kad pasiektų valdžią. O galbūt išvis vadovausis kokiais nors vidiniais postulatais“, – pasakoja Natalija Agulnik. Visiškai akivaizdu, jog jai „Potsdamo aikštė“ – tai pasakojimas apie žmones, kurie dešimtojo dešimtmečio pradžioje liko visiškai bejėgiai visuomeninių pokyčių akivaizdoje, ir susidūrė su žiauria pasirinkimo būtinybe: ką daryti ir kaip gyventi toliau? Natalija, kaip ir pats Juozaitis bei milijonai kitų žmonių visoje Europoje, gerai prisimena tuos laikus. Ji taip pat turi ką papasakoti žiūrovams. Ypač jaunimui.
„Potsdamo aikštės“ kūrėjai ir aktoriai seniai apsisprendė, kas iš jų kuriamų, baltas vėliavas iškėlusių veikėjų tapo nugalėtojais. Jų staigiuose judesiuose juntamas vienišumas, o veiduose nėra net šypsenos užuominos. Jie įnikę į rimtų problemų, kurių epicentras nepastebimai iš pagrindinės Berlyno aikštės persikėlė į bet kurį Baltijos šalių butą, sprendimą. Skambant klasikinės muzikos akordams ir lietuvių liaudies dainoms, negausiai kaliningradiečių choreografinės premjeros publikai, dalyvavusiai istoriniame ekskurse, teks padaryti savas išvadas apie nugalėtojus ir pralaimėjusiuosius.
Parengė Goda Dapšytė
