 |
| Usherio koncertų salė |
Edinburgo Frindžas galėtų būti pavadintas liberaliuoju, skirtu plebsui – bet nereikia sumenkinti tūkstančių žiūrovų ir jų noro pamatyti per dieną keleto žanrų įvairiausių spektaklių. Užtat Tarptautinį Edinburgo festivalį galima ramiai vadinti net kiek buržuaziniu – tų vakarykščių skandalistų, kurių vieni šiandien ateina kostiumuoti, kiti gi į gali ateiti kad ir su klumpėmis (ir atėjo) – tai statusui nekenkia. Šio festivalio sudedamosios dalys yra muzika ir teatras, trupės, taip pat tapusios klasika.
Šįmet čia apsilankė Škotijos, Sankt Peterburgo baletai, kamerinis Europos orkestras, Tokijo styginių kvartetas, „Orlando Consort“ su Machaut mišiomis. Pagrindinis šių metų akcentas buvo skirta Monteverdžiui ir operos 400-osioms metinėms: Katalonijos karališkoji kapela, vadovaujama Jordi Savallio, parodė „Orfėją“, Vienos Schauspielhaus – skandalingą, groteskišką „Popėją“, remiksą iš „Popėjos karūnavimo“, „Concerto Italiano“ kas vakarą grojo vis kitus Monteverdžio madrigalus, o finalui festivalio direktorius Jonathanas Millsas paprašė kontraversiškų „The Tiger Lillies“ sukurti kažką pagal Monteverdį ir suvedė juos su baroko ansambliu „Concerto Caledonia“ bei dainininku Keithu Lewisu. Ir gimė kentauras.
XIX a. viskio pramonės magnatas Andrew Usheris Škotijoje žinomas pirmiausia kaip sukūręs naują viskio rūšį, maišydamas salyklinį viskį su grūdų ir taip sukūręs lengvesnį ir aromatingesnį „Glenlivet“. Bet šiandien jis žinomas tuo, jog 1896 m. davė Edinburgo miestui 100 000 svarų – pastatyti koncertų salei. Ir po ketverių metų (fundatorius to nesulaukė) duris atvėrė secesinio stiliaus Usherio salė, tapusi žinoma visame pasaulyje. Štai joje ir įvyko „The Tiger Lillies“ šventvagystės.
Sukergti Monteverdį su jais vis dėlto buvo gan dirbtina: grupės lyderis Martynas Jacques‘as spaudai apsimetinėjo nė karto klasiko negirdėjęs („tikriausiai koks nors itališkų ledų gamintojas“), renginio viešieji ryšiai ir reklamos tekstai pasakojo apie Monteverdžio skandalingumą – šis dainavęs Popiežiui nešvankius religinių giesmių tekstus, – ir taip gimė naujausias jų diskas „Meilė ir karas“ (Love and War). Ir atitinkamas vakaro pavadinimas – „Duoklė (kažkas panašaus) Monteverdžiui” (A Tribute (of sorts) to Monteverdi). Keistos architektūros Usherio salėje, kur scena primena kone Romos imperijos statinius, įžanga visgi buvo atiduoda klasikai, ir „Concerto Caledonia“ su panašiu į Jacquesą blyškiu grimu Keithu Lewisu „tvarkingai“ atliko keletą kūrinių. Perėmę intonaciją „The Tiger Lillies“ Monteverdžio „Orfėjo“ motyvą uždėjo ant savo naujos dainos, ir sąskambiai puikiai derėjo. Tačiau nepaisant tiesiog genialios, širdį graudinančios melodijos, tempti tą patį motyvą 25 minutes, kol visi instrumentai jį išgros, buvo pernelyg nuodėminga. Bet dar gražu.
 |
| Kreivas žvilgsnis į italų klasiką. Jörgo Brockstedto (EIF) nuotrauka |
Antroji dalis, tiesiog pristatanti naują albumą, buvo jau vienų „lelijų“ dantyse. Muzika nepasirodė kiek išradingesnė, vienoda ir gerokai silpnesnė už ankstesnius jų šedevrus – nuo pirmojo, „Births, Marriages And Deaths“ iki nuostabaus „The Gorey End“. Tekstai, kiek galėjau suprasti per ne itin tobulą Jacques‘o tartį (čia jo keikiamas Blaire‘as jam padėtų), taip pat nepasižymėjo išradingumu: „politikai – kurvos“, „fuck visus“, „aš žudysiu pirmadienį, žudysiu antradienį (...), o kai sekmadienį nueisiu į bažnyčią, kunigas man padėkos, kad atlikau pareigą“. Žinoma, albumas pirmiausiai skirtas britams, tebelaikantiems tūkstančius karių Irake, ir linksmai kartūs kupletai à la „Mes visi patraukėme į karą“, jų negali palikti abejingų, o Jacquesas yra socialus ir dantingas menininkas. Bet visi, sunerti ant vieno kurpalio (gal tyčia primenantys, kaip rusų čiastuškės, dainininkų pasirodymus fronte?), ima atrodyti per daug vienodi. Gelbsti antroji karo pusė – lyrinės baladės, kuriose dainuojama apie meilės frontą, ir drauge su tuo atgimsta melodija. Tačiau didžioji jų nuodėmė buvo ne tai, kad kiek pasikeikė ar pastukseno dirbtiniu falu per klavišus, o kad pašonėje visąlaik grojęs baroko ansamblis taip ir liko nepanaudotas (albume, beje, jis skamba išraiškingiau), – kaip ir galingieji Usherio salės vargonai, kuriais buvo vos papypsėta. Jei būtų grojęs diksilendas, skirtumo nebūtų.
Bet kyla kitas klausimas: kaip klausys jų mūsų „Sirenų“ žiūrovai? Britai ramiai sėdėjo savo vietose ir klausė tekstų, juokėsi, reagavo pirmiausiai į juos. Ar lietuvių žiūrovams bus išdalinti ar skaidrėmis parodyti tekstai, – ar mes įprastai šoksime ir plosime pagal dainą, kaip mergaitė su degtukais gavo galą?
