 |
| Spektaklio „ROTA” plakatas |
Žinia, kad į Berlyną rugpjūčio pradžioje atvažiuoja choreografė Deborah Colker su savo šokėjų trupe iš Brazilijos, miesto stenduose mirgėjo jau nuo gegužės mėnesio. Mirgėjo ne tik pavasariškai žalias plakatų fonas, bet ir spalvotos saulės kliošo suknelės, geometrinės linijos, pabraukimai ir pabangavimai bei šokėjos pakėlimas žemyn galva. Pagyrų nestokojantys reklaminiai lankstinukai skelbė kvapą gniaužiantį pasirodymą – nepakartojamą šokio šou „ROTA“, choreografės repertuaro deimančiuką. Gerus tris mėnesius „prisipumpavus“ tokių vaizdų ir informacijos po pirmosios spektaklio dalies buvau kiek pritrenkta. Pritrenkta tikrovės ir neišsipildžiusių vilčių. Mano vaizduotėje susikurtas spektaklis, įtakotas reklaminių fotografijų, buvo daug ilgesnis, originalesnis, šiuolaikiškesnis, ne toks baletiškas ir ne gimnastiškas – tiesiog kitoks. Nutiko čia lyg su knyga ir filmu. Tarp kino teoretikų paplikusi idėja, jog pirma perskaičius knygą, nuvilia ekranizuotas jos pastatymas, o pažiūrėjus pirma filmą, neįdomi tampa vėliau skaitoma knyga, visiškai atitiko mano situaciją. Nors reklaminių plakatų, linkstančių prie „kelrodės žvaigždės“ įvaizdžio, išvengti neįmanoma, tačiau nejučia imu svarstyti, kiek šių dienų komercinis pasaulis įtakoja meninį. Mano nuogąstavimus sustiprina prieš spektaklio pradžią dideliame ekrane rodomas trupės, veikiau – choreografės reklaminis filmukas: ištraukos iš spektaklių „ROTA“, „CASA“, „MIX“, trumpas choreografės interviu bei atkarpėlė iš 2001 metų apdovanojimų ceremonijos, kuomet choreografei įteiktas Olivier (vienas žymiausių Didžiosios Britanijos kultūros prizų) už ypatingus pasiekimus šokio srityje. Šiek tiek susierzinu, nes tokius vaizdelius galima būtų rodyti per arte kanalą, o ne prieš spektaklio pradžią. Uždangai pakilus septyniolikos šokėjų trupė, tarp kurių ir 46-erių metų choreografė, puikiai užpildo Berlyno Admiralspalast teatro salę, o sausakimšas žiūrovų parteris – ir dalį mano matymo lauko.
Žinoma, klysčiau, jei teigčiau, kad Deborah Colker verčiau būtų likusi prie pianino (choreografė skambino dvylika metų) ir nesiėmusi derinti šokio garsų. Colker šokti pradėjo būdama 17-os, kiek vėliau ėmėsi choreografijos, greitai išgarsėjo ir 1994 metais įkūrė savo trupę Companhia de Dança Deborah Colker. Vienas įdomesnių jos choreografinių pasiekimų – 2006 metais Pasaulio futbolo čempionatui sukurtas futbolo spektaklis „Maracanã“. Nieko nuostabaus, juk Brazilija ir futbolas – neatskiriami dalykai.
1997 metais sukurtą šokio spektaklį „ROTA“ sudaro dvi dalys, šias – atskiros kombinacijos. Pirmosios dalies „Allegro“, „Ostinato“, „Vigoroso“ ir „Presto“ – tai greiti, veržlūs baleto deriniai, paįvairinti kasdieninių judesių, antrosios dalies „Gravity“ ir „Wheel“ – gimnastiškas gravitacijos bei atrakcionų parko mišinys. Pirmosios dalies dekoracijos balkšvame scenos fone tėra įvairios linijos ir apskritimai, kuriems antrina greitos baleto kombinacijos. Šuoliukai, ilgi kojų mostai ir pakėlimai tarytum matematinės formulės koduoja tiesių susikirtimo taškus, „laužytos“ pėdos ir „suapvalintos“ nugaros kartoja aštriai vingiuotas linijas. Pagal Mozarto Serenadą D-dur atliekamas „Allegro“ ekspresyvus bei linksmas, tačiau kartkartėmis dirbtinai komiškas ar kupinas netikrų emocijų. Šokėjai, žiovaudami, šukuodamiesi, krapštydami ausį ar glostydami pilvą, imituoja kasdieniškus veiksmus. Tačiau toks judesių parinkimas ir jų raiška labai primena Kanados trupės Lalala Human Steps choreografinį savitumą, kurio esmė – smulkiausius kasdieninius judesius paversti šokio estetika. Todėl šis Deborah‘os Colker choreografinis sprendimas nei stebina, nei žavi. „Ostinato“ ir „Vigoroso“ – labai panašios greitos dalys, čia daugiau šiuolaikinio šokio, net kapueiros judesių, mažiau baleto. Linksmiausia ir originaliausia pirmosios dalies kombinacija – „Presto“. Pagal Schuhberto „Forelės“ kvintetą šokėjai ratu bei įstrižai mėgdžioja irkluotojus, upėtakius bei vandens slides, o melsvas fonas panardina šokėjus į Eduardo Rangelio šviesų vandenį.
Antrosios spektaklio „ROTA“ dalies pirma kompozicija „Gravity“ kontrastiškai lėta, reikalaujanti gilaus šokėjų susikaupimo ir fizinės ištvermės. Šokėjai juda tarsi sulėtintuose filmo kadruose, įtempdami net smulkiausias raumenų grupes. Partnerio/-ės pakėlimai kojomis bei rankomis, stovėjimas ant galvos, ore atliekama „virvutė“ ir persuktas torsas iš pirmo žvilgsnio atrodo originaliai ir techniškai nepriekaištingai. Deja, choreografė šiek tiek užsimiršta, leisdama šokėjams sunkias pozas kartoti po kelis kartus, kas pamažu ima panašėti į gimnastikos varžybas.
 |
| Šokėjų karuselė valso tempu. Nuotraukos iš www.ciadeborahcolker.com.br |
Geriausiai vykusi, mano manymu, yra „Wheel“ kompozicija. Scenos viduryje stovintis didžiulis, atrakcionų parko karuselę primenantis ratas metaforiškai jungia choreografės šokio patirtį: baletą, šiuolaikinio šokio judesius, cirką, akrobatiką, lengvąją atletiką. Šokėjai po jį karstosi, sukasi, sūpuojasi, originaliai „pakeldami“ spektaklio choreografiją nuo žemės. Nors žvilgsnis koncentruojamas į rato vidurį, scenos šonuose ant geležinių kopėtėlių palypėję šokėjai formuoja nepakartojamas attitude ir arabesque pozas. Skambant Strausso valsui ant Deborah‘os Colker atrakcionų parko karuselės į kamuoliukus susisukusių šokėjų aštuonetas baigia vos 45 minutes trukusį spektaklį „ROTA“. Vieni žiūrovai pašoka nuo kėdžių, ploja, švilpia, kiti, tokie kaip šalia manęs sėdėjusi Berlyno dienraščio „Berliner Morgenpost“ literatūros skilties žurnalistė abejoja: „Kažin kas labiau sujaudino žiūrovus: karuselės vaizdas ar Strausso valsas?“
