Shakespeare’as – amžininkas

Kento nukryžiavimas commedia dell’arte dvasia

Nedidukė Jano Kotto knygelė „Shakespeare’as – mūsų amžininkas“ yra iš tų, kurios nesensta. Metų jai daugiau nei pusšimtis, bet ji tokia pat šiuolaikiška, koks visuomet šiuolaikiškas yra Shakespeare’as. Kotto bičiulis Peteris Brookas ne veltui apie autorių yra pasakęs – jis yra iš Elžbietos laikų. Kaip ir Shakespeare’as, Kottas neskirsto pasaulio į gerą ir blogą, fizinį ir dvasinį, o pateikia jį su visais pasaulį ir žmogų draskančiais prieštaravimais. Jis aprašo Shakespeare’o dramas tarsi išėjęs iš „Globus“ teatro ir atsidūręs aktualioje realybėje – Shakespeare’as Kotto tyrinėjimuose tampa mūsų laikų poetu...

Kottą ir Brooką prisiminiau Avinjone žiūrėdama prancūzų režisieriaus Jeano François Sivadier „Karalių Lyrą“. Paskutinę festivalio savaitę Popiežių rūmų kieme rodytas spektaklis įtiko ne tik angažuotai festivalio publikai, bet ir savaip kilstelėjo šioje erdvėje vaidintų šiųmečių pastatymų vertę. Sivadier „Karalius Lyras“ sutaikė Popiežių rūmų mūrus ir šekspyriškojo „Globus“ „nuogumą“ – didingą foną ir tuščią erdvę, akmenį ir medinę scenos pakylą, vaidybos aikštelę įrėminančias šviesas ir žvaigždėto dangaus lopinį virš galvų. Ir tuomet atskiros detalės, režisieriaus sumanymai tapo svarbūs bei ženklūs: didžiulis raudonas audeklas, spektaklio pradžioje dengęs pakylą kaip dalijamą karalystę ir staiga nuo stipraus vėjo pakilęs, šiuolaikinių ir epochinių veikėjų kostiumų dermė, vyrai, vaidinę moterų vaidmenis, komiškieji lazzi, bufonados inkliuzai, Kordelijos-Juokdario kupletai, mušamųjų instrumentų grupės mūšio epizoduose. Atrodė, jog Sivadier dar kartą perskaitė Kotto knygą ir įsigilino į Brooko, kažkada stačiusio „Karalių Lyrą“, svarstymus. Susiliejo ne tik groteskiškos vaidybos variacijos, pateikiant „Karalių Lyrą“ kaip filosofinį farsą, kur Glosterio savižudybės bandymas, Kotto žodžiais tariant, prilygsta cirko akrobato kulbitui tuščioje erdvėje, o audra siaučia ne scenoje, bet Lyro krūtinėje. Susiliejo ir tragiškomis intonacijomis suskambo dvi Sivadier pasirinktos ryškiausios spektaklio linijos – karaliaus-politiko ir karaliaus-žmogaus, kuomet nuvertėdama, nunykdama jo „didenybė“, jo „mes“ apnuogina jo „aš“. Brookas vertina Shakespeare’o „Karalių Lyrą“ kaip kelio pjesę – Lyras, ciniškas, kvailas, aklas valdovas įveikia sunkų netekčių ir praradimų kelią, kad pagaliau praregėtų; pabaigoje jis mato taip pat skvarbiai ir aštriai kaip jo bufonas Juokdarys, arba kaip netekęs regėjimo Glosteris. Ir tuščia erdvė – tai Lyro patirties erdvė, jo nevaldoviškas, pirminis ir prigimtinis „aš“, jo žmogiškas nuogumas. Kottas Lyro praregėjimą prilygina Juokdario-Kvailio svarbiam žvilgsniui, matančiam gryną prievartą, žiaurumą ar troškimus, neieškančiam nei priešybių sutaikymo, nei konfliktų išsprendimo ir teigiančiam tik tiesą, kad ir kokia žiauri ji būtų.

Sivadier spektaklis gimsta iš „nieko“ – aktoriai dar tik ruošiasi vaidmenims, dar neapsirengę kostiumų, pirmosiomis replikomis dar kreipiasi į publiką, dar laukia Lyro. Jo pasirodymas, palydėtas trimitų, pradės kitą spektaklį – bus pasidalyta vaidmenimis, bus padalyta karalystė, išvaryta atsisveikins Kordelija, vėliau iš vienos dukters pas kitą bus vaikomas Lyras, nukryžiuojamas Kentas, akių neteks Glosteris, nuogi ir purvini, sustirę nuo šalčio ir vienatvės klaidžios Edgaras ir Lyras. Sivadier aiškiai atskiria dvi spektaklio dalis – komiškąją ir tragiškąją, pirmojoje dažniau pasitelkdamas commedia dell’arte priemonių, antrojoje panaudodamas barokiniam teatrui būdingus triukus (Kento nukryžiavimas prilygsta angeliškam skraidymui virš vaidybos erdvės), tiesa, atsisakydamas reginio vizualumo ir kaip šekspyriškame teatre apsiribodamas tik keliomis veiksmo vietą ar laiką žyminčiomis detalėmis – kėde, ištempta raudona uždanga, blizgančiais šarvų griaučiais, popieriaus skiaute ar baltomis bei raudonomis smiltimis, baltai nudažančiomis Lyro plaukus ar iškruvinančiomis Glosterio veidą...

Lyras: jaunystė ir ironija

Lyras čia – ne tik ciniškas; gerokai jaunesnio aktoriaus Nicolas Bouchaud vaidinamas jis yra jaunatviškai gyvybingas ir fiziškai stiprus, kaip valdovas sarkastiškas ir ironiškas, atžarus ir užsispyręs, koketuojantis su pavaldiniais, šmaikštaujantis su žiūrovais, bet negailestingas nepaklusnumui. Šis Lyras mato ir girdi tik tai, ką nori matyti ir girdėti, karalystę dalija norėdamas pasipuikuoti ir būdamas užtikrintas dukterų ir žentų pagyromis bei dėkingumu. Ir būtent tokio Lyro pasikeitimas – vis retesni įtūžio ir nuostabos, valdoviškų užgaidų ir didžiavimosi savimi protrūkiai, vis dažnesnės nuolankumo ir susitaikymo intonacijos, kaip ir sunkstantis kūnas, „žylanti galva“, supratimo ir susikalbėjimo poreikis – domina Sivadier, kartu su aktoriumi dėliojantį karaliaus paveikslą iš kontrastingų jo charakterio bei nuotaikų spalvų ir staigių vaidybos ritmo pokyčių. Ritmas režisieriui svarbus kaip galimybė derinti tragedinius ir bufoninius, farsinius epizodus – scenos jungiamos komiškomis interliudijomis, į kurias įtraukiami ne tik „scenos pagalbininkai“, bet ir Glosterio sūnūs, pats Glosteris (taip pat vaidinamas gerokai jaunesnio aktoriaus Vincent’o Dissez), net Regana (vaidinama aktoriaus Christophe’o Ratanda), nekalbant apie aštrialiežuvį Juokdarį, kuriuo žiūrovų akyse persirengia Kordeliją vaidinanti aktorė Norah Krief. Atrodo, kad tai ji, nedidukė, su kuprine ant pečių, ištikima Lyro palydovė, guodžianti jį ir nervinanti savo dainelėmis ir triukais, matanti ir mąstanti už jį, atveda Lyrą iki tikrosios jo esaties, iki beprotybės epizodo, kur ir įvyksta tikroji Lyro transformacija. Iki šiol intensyviai rutuliojęsis veiksmas čia tarsi stabteli, į atskiras pakylas suyranti scenos konstrukcija primena audros šėlsmą, kai viskas nurimsta, vėjai tarsi sugaudžia Lyro galvoje ir krūtinėje – giliai kvėpuodamas, dusdamas, šniokšdamas Lyras pradeda monologą. Ima varžytis su savo paties gamta, viduje siaučiančiomis galiomis ir demonais, tai pasiduodamas, nurimdamas, tai vėl stodamas į mūšį. Lyras tampa tragiškai groteskiškas – juokingas pastangomis įveikti chaosą ir didingas tų pastangų galia.

Anot Sivadier, jis bandė statyti „Karalių Lyrą“ ir kaip identiteto dramą. Kas mes esame? Ką mes reprezentuojame? Kuo skiriasi mūsų tikrasis, gamtiškasis, ir politinis kūnas? Kur mes esame? Kur ir kas yra mus supantys kiti? Atsakymų į šiuos klausimus režisierius ieško per veikėjų tarpusavio santykius – dramatiškus, įtemptus tarp Lyro ir jo dukterų, ypač Lyro ir Gonerilės, tarp Glosterio ir Edgaro, juolab kuriant iš pradžių farsišką, o vėliau vis labiau šiurpinantį Edmundo, arba pateikiant lyrišką, savaip poetišką Kento, suvaidintą aktorės Nadios Vonderheyden, paveikslus. Kiekvienam dramos veikėjui režisierius atrado ypatingus jo būdo, charakterio bruožus, suteikė aktoriams galimybę iki galo išplėtoti pasirinktas vaidybos priemones, varijuoti jas nuo komiškų iki dramatiškų spalvų tarsi improvizuojant, „pažaidžiant“ su publika ir retsykiais užmetant akį į savo paties kuriamą vaidmenį. Taip visi „Karaliaus Lyro“ personažai įgijo kūną ir kraują, prabilo šiuolaikiška, artima mūsų ausiai kalba (pjesę iš naujo išvertė Pascalis Collinas) ir kartu su filosofine „praregėjimo drama“ atvėrė čia ir dabar gimstančio teatro bei teatrališkumo, sceninės žaismės ir poezijos neišsenkančias galimybes.

Anot Kotto, vienintelį kartą ir tik „Karaliuje Lyre“ Shakespeare’as pateikia mums grynojo teatro paradoksą. Aklas Glosteris suklumpa tuščioje scenoje. Jo bandymas nusižudyti atrodo tragiškas. Tačiau tai, ką vaidina aktoriai, yra groteskiška. Tai primena cirką. Aklas Glosteris, užkopęs į neegzistuojančią kalvą ir puolęs ant tuščių scenos lentų, yra klounas... Karalius Lyras išeina kvailių filosofijos mokyklą. Juokdarys tik pasirodęs pasiūlo savo kvailio kepuraitę Lyrui. Nes jo kvailybė yra ne tik filosofija, bet ir pats teatras. Tiksliau – tas teatro aspektas, kuris „Karaliuje Lyre“ mums šiuolaikiškiausias. Juokdario kalba remiasi absurdu, dialektika ir paradoksu. Per visuotiną ir universalų reductio ad absurdum jis liudija tikrovės ir absoliuto absurdą.