 |
| Italų aktorė Laura Kibel publiką stebino vadindama rankomis, galva ir pėdomis. Nuotrauka iš www.laurakibel.com |
Tiek kiekvienam lėlininkui, tiek visam lėlių teatrui svarbu rasti ir atskleisti savo individualumą. Štai Talino festivalyje italų aktorė Laura Kibel („Teatro dei Piedi“, www.laurakibel.com) vaidino spektaklį mažiesiems „Eik, kur kojos neša“. Čia publika stebinta tuo, jog aktorė, pasitelkusi rankas, galvą, vaidino ir pėdomis. Viena kita detalė ant pėdos – ir personažas yra.
Norijukis Sava (japonas, dėstantis Prahos scenos menų akademijoje) Taline parodė etiudų programą „Miško legenda“. Vėlgi – tarsi jokių didelių režisūros ir dailės gudrybių, vien lėlių animavimo stebuklas (tarkim, iš vienos lėlės, ją transformuojant, sukuriami 5 personažai). Etiudų programa, kiek supratau, tinkama ir baruose vaidinti. Kodėl mūsų lėlininkai neruošia individualių programų? Nėra energijos, drąsos patiems ką nors padaryt, nesislepiant už režisieriaus, dailininko darbo? Stinga fantazijos, azarto, sveiko pasiutimo?.. Ar dar gyvename sovietmečio išauklėti: vienam be vadovo leidimo – nė žingsnio?..
Teatras „Thy Teatre“ (Danija) Kauno festivalyje parodė reginių vaidinimą „Apie Alisą“ (scenarijaus autorius ir režisierius – Hansas Hartvichas-Madsenas, dailininkas – Kulli’s Palmsaaras). Jokių šnekų, jokio siužeto, jokių kilnių idėjų, kurių spektaklių vaikams kūrėjai kartais linkę „sudėt“ į vaidinimą kuo daugiau, – vien išradingas vaizdinių – spalvotų šešėlių – srautas. Meditacinis reginys, tinkantis ne tik mažiesiems, bet ir stresų kamuojamiems suaugėliams…
Kartais, ieškant savitumo (spektaklio, tarkim), pasiekiama netikėtų rezultatų. Kaune matėme Mytiščių lėlių teatro „Ognivo“ vaidinimą „Žvaigždžių berniukas“ (rež. Jurijus Fridmanas). Iš tikrųjų šis spektaklis – tai Valdovo tapsmo istorija! Mat finale ryškiai akcentuota, jog pagrindinis veikėjas, nuėjęs dvasinės brandos kelią, tapo geru valdovu ir šalį valdė ilgai bei teisingai… O ir pinigų tema spektaklyje išreikšta tartum kokio banko užsakymą vykdant: vienu metu nusileido toks auksinis pinigėlis ir užėmė bemaž visą lėlių vaidybos erdvę! Lietuviai tikrai baisiai kuklūs: nemoka lėlių teatre jie nei valdžios, nei pinigų galios išaukštint! Kur nacionalinį istorinį pasididžiavimą keliantys vaidinimai? Mindaugo, Vytauto istorijos? Nėr. Kur edukaciniai vaidinimai apie litą, eurą? Nėr. Šmaikštauju, bet…
Lėlių teatro režisūros stygius jaučiamas, matyt, ne vien Lietuvoje. Štai Bresto lėlių teatras iš Baltarusijos Taline parodė vaidinimą „Saljerio mėnulis“ (pagal A.Puškino tragediją „Mocartas ir Saljeris“) – jį režisavo Ruslanas Kudašovas, kurio spektaklis „Nevos prospektas“ (Sankt Peterburgo teatras „Potudan’“) balandžio pabaigoje vaidintas Kaune ir Vilniuje. Baltarusių spektaklis sukėlė įvairių minčių: preciziškai animuotos lėlės „juodajame kabinete“, bet kodėl – lėlių spektaklis? Dėl juodo mirties angelo, lydėjusio veikėjų tragediją? Vaidinimas skrupulingai imitavo dramos teatrą. Na, vyresnių klasių moksleivius rimtuoliškas spektaklis supažindino su A.Puškino kūrinio siužetu, bet ar teatro įdėtas pastangas pateisino rezultatas?..
Noras palengvinti klasiką jaunam suvokėjui taip pat būdingas Estijos lėlių ir jaunimo teatro humoristiniam muzikiniam spektakliui „Romeo ir Džuljeta“ (libretas ir režisūra – Andreaso Dvinjaninovo, muzika – Elmaro Liitmos). Šiame projekte (vaidinama dengtame kieme tik šiltuoju metų laiku) dalyvauja kelių teatrų aktoriai, populiarūs estų estrados artistai, jaunimo studijos nariai; žaidžiama dinamiškomis masinėmis scenomis (gerai panaudojamos kiemo galimybės visokiems masių įsiveržimams); šiuolaikinės socialinės tikrovės ženklais (pankai, verslo atstovai). Kiek „pasaldintą“ Romeo ir Džuljetos istoriją kaip amžių vaiduoklis iš atokiau stebi pats Shakespeare’o personažas… O veikėjų nuodijimąsi pakeičia efektingi jų nustriksėjimai nuo palangių…
Ne visus abiejuose festivaliuose matytus spektaklius aprašiau. Gal ir klystu, bet kūrybiškai aktyvesni ir išradingesni man pasirodė jaunieji lėlininkai – kuriantys nepriklausomus projektus, azartiški, nenustekentos fantazijos, jaučiantys asmeninę atsakomybę už savo darbą, neįklimpę į sandėrius su spektaklių užsakovais. Tačiau kasdienybės rutina prie kiekvieno linkusi prisėlinti individualiai ir nepastebimai… Gebėjimas jai pasipriešinti – didelio talento žymė.
