Gediminas Šeduikis
J. S. Bacho „Pasija pagal Joną”. Režisierius Robertas Wilsonas
 |
| Pasijos Châtelet teatre. Jėzus – Luca Pisaroni, Evangelistas – Pavolas Breslikas. |
J. S. Bacho „Pasija pagal Joną“ yra bendras Paryžiaus Châtelet operos teatro ir LNOBT pastatymas, režisuotas Roberto Wilsono. Paryžiuje spektaklio premjera parodyta kovo 28 d. Džiugu, kad ir Lietuvoje turėsime progą regėti šį nepaprastos įtaigos pastatymą, nukeliantį žiūrovus į kitokią realybę.
Johanno Sebastiano Bacho „Pasija pagal Joną“ – operos teatre?.. Skamba kiek keistokai. Juk pasijos skirtos atlikti bažnyčioje ir yra svarbių liturginių apeigų (Didžiojo Penktadienio) dalis. Tačiau, kai darbo imasi prancūzai kartu su Robertu Wilsonu, darosi įdomu...
Kas įvyksta, kai susitinka trys genijai? (Turiu omeny J. S. Bachą – kompozitorių, Emanuelę Haïm – premjerą Paryžiuje rengusią dirigentę ir Robertą Wilsoną – režisierių.) Gimsta šedevras. Unikalus reginys, kokių šiandien reta, ypač Lietuvoje. Virpantis meno kūrinys, subtilus ir pribloškiantis. Daug gražių žodžių galėtum prirašyti, bet R. Wilsono teatro negali apibūdinti žodžiais, kaip ir genialios Bacho muzikos: visko tik tiek, kiek reikia, ir nė gramo daugiau. Viskas tikslu, apskaičiuota ir prasminga. Minties ir emocijos aštrumas veria kiaurai iki atokiausių sąmonės, o gal ir pasąmonės kertelių. Po tokio reginio turi stabtelėti ir iš naujo permąstyti viską, ką iki šiol žinojai apie teatrą, dailę, judesį, skambesį, grožį, liniją, šviesą, vaidybą, dainavimą ir katarsį. Šiuolaikinį žmogų jau sunku kuo nors ypatingu nustebinti... Lazerių šou, kompiuteriniai žaidimai, virtuali realybė. O tokiam reginiui negali likti abejingas. R. Wilsono teatras be kompromisų. Kiekviena detalė nugludinta iki tobulybės: nuo ieties antgalio formos iki didžiulių masinių scenų kompozicijos ir geografijos.
Šviesa ir spalva, ko gero, pats reikšmingiausias šio teatro elementas. Kartais imi svarstyti, ar R. Wilsonas – režisierius, o gal dailininkas ar tapytojas. Net įgudusi akis ne visada pastebi smulkiausius apšvietimo pokyčius. Vaizdinė spektaklio visuma konstruojama iš mėlynos spalvos ir jos atspalvių. Vyrauja šaltas koloritas ir gryna forma. Tačiau toks spalvinis sprendimas toli gražu neverčia jausti stingdančio žiemos šalčio: poveikis visai kitoks – šaltos spalvos suteikia netikėto sakralumo ir švarumo. Ir Bacho muzikoje, ir R. Wilsono teatre vyrauja grynos ir griežtos formos. Jos persmelkusios tiek muzikos architektūros formą, tiek spektaklio estetinį ir vizualų pavidalą. Tobulas muzikos ir vaizdo konsonansas. Sunku net įsivaizduoti, kas galėtų būti dar įtikinamiau, nei ši pusiausvyra tarp baroko muzikos ir modernaus teatro. Du skirtingi reiškiniai egzistuoja savarankiškai vienoje erdvėje papildydami vienas kitą.
 |
| Čia svarbiausia Evangelisto istorija. Marie Noelle-Robert nuotraukos |
R. Wilsono personažai nevaidina. Klasikiniu teatro suvokimo modeliu toks sprendimas atrodo klaidingas ir neįmanomas, visas klasikinis Europos teatras remiasi aktoriumi ir jo vaidyba bei išraiška. Kaip aktorius (šiuo atveju – dainininkas) gali nevaidinti? Čia susiduriame su unikaliu reiškiniu ir kitokia „vaidmens“ traktuote. Toks sprendimas suvaržyti aktorius ir atriboti juos nuo vaidybos neatsitiktinis. Jį diktuoja paties Bacho dramaturgija: personažų nesieja jokie dramaturginiai ryšiai, tarpusavyje jie bendrauja per trečiąjį asmenį – Evangelistą (pasakotoją), o savo istoriją pasakoja asmeniškai.
Nors istorija kalba apie Kristaus kančią, vis dėlto pagrindinė spektaklio figūra – Evangelistas. Čia svarbiausia jo istorija ir jo požiūris į situaciją. Visi kiti personažai, taip pat ir Kristus, tik instrumentai, padedantys atpasakoti Dievo sūnaus kančias ir mirtį ant Golgotos kalno.
Spektaklyje akcentuojamas statiškumas pulsuoja pakiliu susikaupimu ir susitelkimu. Dėmesys prikaustomas tik prie muzikos ir „gyvųjų paveikslų“. Manau, tai pats geriausias apibrėžimas R. Wilsono personažams apibūdinti. Visi veikėjai, regis, nužengę iš Giotto ar Rubenso paveikslų, dvelkia dieviškumu ir rimtimi. Judesiai mena baroko dailės meistrų darbų kompozicijas ir plastiką. Kiekvienas žingsnis schematizuotas ir apskaičiuotas, jokio gesto „pro šalį“. Personažų plastika gyvuoja greta teksto ir istorijos. R. Wilsonas nekuria jokių brutalių istorijos iliustracijų ar paaiškinimų. Tik vidinis veiksmas ir jausmų dramatiškumas, kuris galiausiai reflektuoja tiktai žiūrovo sąmonėje. Nėra jokios scenografijos, kuri galėtų užgožti gyvąjį piešinį. Tik scenos gilumoje slenkančios linijos kartais sufleruoja demontuotą Kristaus kankinimo įrankį – kryžių. Sterili ir tuščia erdvė formuoja gilų ir sunkiai apčiuopiamą būties suvokimą.
