 |
| Andrzejus Chyra susitikime su Vilniaus žiūrovais. Menų faktūros nuotrauka |
Praeitą savaitę Vilniuje rengtoje Lenkų kino savaitėje su filmu „Visi esame kristūs“ viešėjo aktorius Andrzejus Chyra.
Aktorius šiandien yra vienas populiariausių tiek lenkų kino, tiek teatro aktorių, už vaidmenį Krzysztofo Krauzės filme „Skola“ 1999 m. Gdynės lenkų filmų festivalyje apdovanotas prizu už geriausią pagrindinį vaidmenį. Šią sėkmę jis dar sykį pakartojo 2005 m., suvaidinęs Felikso Falko filme „Antstolis“. Bet pirmiausia jis yra teatro aktorius. Jo darbai teatre Warszawa TR (pervadintas Rozmaitości) daugiausia susiję su Krzysztofo Warlikowskio darbais – jis sukūrė įsimintinus vaidmenis jo spektakliuose „Bakchantės“ (Dionizas), „Šventė“ (Kristianas, abu sukurti 2001 m.), „Audra“ (Antonio, 2003 m.), „Dibukas“ (2003 m.). Naujausias jo vaidmuo – Rojus M. Konas Warlikowskio spektaklyje „Angelai Amerikoje“ (www. ). Viešėdamas Vilniuje jis susitiko su žurnalistais ir vėliau – su Menų faktūra. Pateikiame ištraukas iš spaudos konferencijos ir pokalbio su aktoriumi.
– Jūs baigėte aktorystės studijas Varšuvos aukštojoje teatro mokykloje 1987 m., o 1994 m. – ir režisūrą. Bet jūs kol kas dar nieko pats nepastatėte. Kam jums prireikė režisūros?
– Baigiau studijas gan niūriais aktoriui metais – tuomet buvo boikotuojama televizija, žmonės nelabai lankė teatrus. Tai buvo vadinamojo komunizmo pabaigos laikas. Bandžiau rasti darbo teatre Studio, bet Jerzy Grzegorzewkiui reikėjo aktoriaus, panašaus į Witkacį, tam netikau, Rampa teatras skendo remontuose, vėliau teko eiti į armiją. Tad režisūra buvo ir savęs pastiprinimas: dar nelabai tikėjau savimi kaip aktoriumi. Atrodė, kad turiu dar kažkiek subręsti. Režisūra buvo bandymas atidaryti mane labai dominantį stalčių. Dirbau trejus metus TV režisieriumi, bet tai buvo tokia taikomoji režisūra, kuria bandžiau „užvesti“ savo karjeros mašiną.
Bet iš tiesų norėjosi kur kas labiau valdyti medžiagą. Nes režisierius yra tarsi viso sumanymo atlikėjas, be to, jis gerokai stipriau valdo formą, kuria viską ir perteikia. Iki šiol nesu bandęs režisuoti, nes iš tiesų neturiu tokios svarbios minties ar idėjos, kurią baisiausiai norėčiau išsakyti, todėl tai pasilieku kaip potencialą ir galimybę, nes visada man atrodo, kad galiu šiek tiek daugiau. Aš labiau linkęs į abipusę kūrybą. Kai kuriu vaidmenį, aktorystę laikau labiau instrumentu nei savo asmenine raiška, nors viską ir perleidžiu per save. Sutinku, tai tarsi prieštarauja vienas kitam. Bet studijavau režisūrą, kad pasitikrinčiau kai kuriuos dalykus. Kad išsivaduočiau iš mokyklinės vaidmens kūrimo manieros, kad atrasčiau savo būdą – pabandyti kitaip ir patyrinėti save. Režisūros studijos mano, kaip aktoriaus, vystimuisi buvo labai reikšmingos.
– Kokia jūsų teatro vizija? Esate sakęs, kad jus labai sukrėtė Jeano Genet „Širmos“, pastatytos Jerzy Grzegorzewskio teatre Studio. Nemačiau spektaklio, bet žinant Grzegorzewskio stilių, ten turėjo vyrauti formalizmas – priešinga tam, ką jūs šiandien kuriate.
– Tai buvo formalus, bet labiau – neaiškus stilius. Spektaklis mane sukrėtė greičiau tuo, kas jame nebuvo pasakyta, totalia vizija ir jėga, kuri atsiranda anaiptol ne iš visko supratimo. Kai iš tiesų pradėjau dirbti teatre, pasirinkau Rozmaitości, nes tai buvo teatras, žadantis eksperimentą ir netradicinę, nemiesčionišką teatro sampratą. Kinas stipriai remiasi į realizmą, o teatras man yra absoliuti laisvė. Forma teatre, kaip pas Grzegorzewskį, buvo tam tikro turinio nešėja. Tai kaip poezijoje – palyginimai, simboliai, parabolės yra įrankiai, kurie yra esminiai ir teatre. Tai mane labiausiai vilioja. Dabar nebežinau, ar tos „Širmos“ man labai patiko, ar tiesiog jos atitiko mano ieškojimus. Bet man nuobodu realistiniame teatre – aš mėgstu pakvailioti.
– Skaičiau Rozmaitości aktorių pasisakymus, kad kai per repeticijas pradedate diskutuoti su Warlikowskiu, judviejų pokalbiai, aiškinimaisi gali trukti ir visą repeticiją.
– Na, yra tokia repeticijų su Krzysztofu specifika. Sunku išreikšti procentais, kiek mes kalbamės, bet trečdalis repeticijų tikrai praeina bediskutuojant, bandant suprasti vienas kitą, surasti temą ir jai atrasti formą, pagauti tokius dalykus, kurie mus atgaivina, aktualizuoja medžiagą, – kurie mums paprasčiausiai rūpi. Kartais kalbamės iš tiesų labai ilgai, bet tai nėra tušti pokalbiai, mes pamažu atrandame asociacijų klodus, dalykus, kurie bendri visiems. Bandome į temą pažvelgti iš įvairių pusių – išplečiame spektrą ir iš to visi vėliau semiamės idėjų. Kuriame kuo didesnį laisvės lauką.
– Ar teatras buvo jūsų pašaukimas, ar kas kita?
– Pašaukimas? Na, gal. Nes neatsitiktinai ten pakliuvau. Esu iš tokio regiono ir šeimos, kuriai teatras buvo abstraktus dalykas. Tėvas susijęs su kalnakasyba, mastė praktiškai, kaip ir visi tame krašte. Ir savo apsisprendimu juos apstulbinau, bet jei taip pasakiau, vadinasi, tai buvo mano valia – gyventi kitaip nei gyvenau.
– Bet jūs bandėte stoti ir į aktorinį, ir į kalnakasybos inžinieriaus specialybę.
– Taip, nes nežinojau, kas iš to mano sumanymo tapti aktoriumi išeis, tik norėjosi bandyti. Kai dabar prisimenu, tai buvo netikėtas sprendimas, bet jį vėliau nuosekliai gyniau. Tad jei reikia atsakyti arba-arba – taip, tai buvo pašaukimas.
 |
| Andrzejus Chyra „Skoloje”. Nuotrauka iš www.filmpolski.pl |
– Kurį filmą laikote reikšmingiausiu?
– Neabejotinai „Skola“. Pirmiausia buvo geras scenarijus, o tai retai pasitaiko. Dirbome prie filmo du ar tris mėnesius, beveik kaip teatre, ir tai pasiteisino. Tai buvo daugelio įvairių žmonių susitikimas. Laikas buvo nelengvas – žiema, o ir tema niūri, bet, regis, mums pavyko sukurti kažką tikro.
– Kas jums kinematografe yra autoritetai?
– Tai klasika – ir Europos, ir Amerikos. Pirmiausia, jei turėsim omeny mąstymą, tai Bergmanas, Antonionis, Fellinis – čia atradimų nepasakysiu. Mėgstu Fassbinderį, iš lenkų – ko gero, Wajda ir Zanussis, Kieślowskis. O jei kalbėsime apie aktorius, tai jau bus amerikiečių mokykla, kuri geriausiai moka įtikinti (nors visada labiausiai mėgau Mastroiannį). Rusų mokykla taip pat gera, bet, man atrodo, amerikiečių geresnė, platesnio spektro.
– Per 20 metų suvaidinote 28 filmuose. O paskutiniais metais – net keturiuose. Ar tai ne per daug?
– Tikruoju kino debiutu laikau būtent Krauzės filmą, tad kino veikloje laikau save esančiu kokius aštuonetą metų. Bet dabar stengiuosi tą tempą mažinti, nes ypač pastarieji dveji metai buvo labai turtingi: 8 filmai nuo 2005 m., ir trijuose iš jų – „Visi esame kristūs“, „Palimsestas“, „Vien@tvė tinkle“ ir „Streikas“ –pagrindiniai vaidmenys. Bet jau dabar ilsiuosi, pasirodys tik Andrzejaus Wajdos filmas apie Katynę.
Stengiuosi atsargiai rinktis pasiūlymus, labai kreipiu dėmesį į scenarijų. Norėtųsi kurti tai, kas pačiam suteiktų pasitenkinimą ir būtų žingsnis į priekį.
– Bet pastaruoju metu jūsų dideli žingsniai į priekį yra teatre.
– Jo nenoriu atsisakyti. Tai kino problema, kad retai atsiranda gerų temų ir tekstų, o teatras čia aiškiai nusveria, turėdamas didžiulių literatūrinių išteklių. Teatre jaučiu paramą temomis, pjesėmis ir žmonėmis.
– Jūs vienas pirmųjų lenkų scenoje suvaidinote gėjus: po studijų vaidinote Marto Crowley „Kukliame faunų žavesyje“ (Dyskretny urok faunów, 1992, rež. Romualdas Szejdas), vėliau – Dionizas „Bakchantėse“, pagaliau – „Angelai Amerikoje“. Ar galėtumėt palyginti publikos reakcijas į temas ir tokius personažus tada ir šiandien?
– 1992 metais tai buvo nauja teatrui tema. Bet to nelaikiau iššūkiu. O vaidindamas stengiausi balansuoti tarp manieringo gėjaus, savotiškos karikatūros, ir tikrovės su jos problemomis. Publika ir tuomet reagavo ramiai ir šiltai. O šiandien jaučiu, kad tai jau rimta, tai tarsi pasisakymas diskusijoje, ne vien biologinė ar sociologinė įdomybė. Mes pasiilgome diskusijų, ir gėjų pasaulis tapo gilesnis, rimtesnis. AIDS buvo ir tada, 1992 m., bet tai dar nebuvo tema, o šiandien – tai jau ir politikos tema.
– Tony Kushnerio „Angelai Amerikoje“ žinomi kaip bene pirmoji garsiausia pjesė, ėmusi kalbėti apie AIDS. Ką šiandien ja nori pasakyti Warlikowskis Lenkijai, Varšuvai – juk AIDS nebėra naujiena, Reagano politika taip pat praeitis.
 |
| „Angelai Amerikoje”. Nuotrauka iš www.e-teatr.pl |
– Lenkijoje šiuo metu valdo dešinieji, konservatoriai. Tai gan reiganiška. Ir svarbi atvirumo, kitokių žmonių akceptacijos tema. Mano personažas – gėjus, bet ir šventas teisuolis, žydas, kuris drauge yra ir antisemitas. Kalbama apie tam tikro gyvenimo kanoną – kiek jis yra svarbus ir griežtas, o kiek galima sau leisti silpnybių, kalbėti, ką jauti ir ką iš tiesų manai. Yra čia ir religijos ir jos autentiškumo tema,– ar ji mums palengvina, ar apsunkina gyvenimą, ar ji yra autentiška, leidžianti būti pačiam savimi. O vienas pagrindinių yra atleidimo motyvas – atleisti savo priešams ir pirmiausia pačiam sau. Tai labai talpi pjesė. Spektaklis, net ją sutrumpinus, trunka šešias valandas. Kaip įprasta Warlikowskio spektakliuose, jis išjudina keletą temų, bet jų neišsprendžia, taip palikdamas žiūrovams diskutuoti patiems su savimi. Jis neįvardina dalykų, bet tai daro tyčia, kad sukurtų erdvę, kurioje galima ieškoti atsakymų.
– Sukūrėte labai skirtingus personažus. Kas jums kuriant vaidmenį yra svarbiausia?
– Įsivaizduoju, kad tiek teatre, tiek kine personažas turi būti šiuolaikiškas. Reaguoti, mąstyti taip, kad mes jį suprastume. Jis gali vilkėti skirtingus kostiumus, bet turi būti mums atpažįstamas savo vidumi, savo emocijomis.
Tiek „...kristuose“, tiek „Antstolyje“ ar „Skoloje“ įkūnijau personažus, kurie perteikia nerimą, baimę. „Skoloje“ buvo baimė prieš kažką nepažįstama – biznį, riziką, naujus potyrius. Kūriau personažą, kuris keltų žiūrovui tokias baimes, kurias toks žmogus keltų ir man. „Antstolyje“ baisu yra ne kažkas nežinoma, o valstybė ir jos aparatas. Tuose filmuose jaučiau laisvę ir kūriau taip, kad vėliau pajusčiau, jog personažai patenka į tam tikrą dirvą ir keltų emocijas.
– Ką turite omeny sakydamas „laisvę“? Kiek ji jums svarbi?
– Laisvė man yra sąlyga jausti, mąstyti taip, kad išsaugočiau kuo daugiau harmonijos, laimės, tikrumo savimi ir jėgos, kuri – gal trukdys kitiems, gal ne, – bet svarbiausia, kad kitų nesužeistų. Mano pasaulėžiūra yra gan liberali, asmuo man yra svarbiausias. Tai reiškia, kad tik save realizuodamas gali nugyventi laimingiau ir duoti kažką vertingo kitiems.
– Ką manote apie nuogumą scenoje ar brutalumą?
– Nepasisakau nė už vieną, jei tai nėra pateisinama ir būtina kaip priemonė tikslui, minčiai išreikšti. Jei tai pasitelkiama tik kaip atrakcija ir žiūrovų priviliojimas – man to per maža. Man neįdomu, ar tai turi būti, ar ne, diskusijoje apie auklėjimą aš nedalyvauju. Kalba ir ne apie tai, kaip to išvengti. Nenorėčiau būti cenzorium, bet kai tai nepagrįsta, tada paprastai nuogas kūnas scenoje nukreipia mintis nuo spektaklio į kūno sudėjimą, jo grožį arba ne, – o tai nebepadeda spektakliui. Kai kalbame apie brutalumą ir seksą, iš tiesų kalbame apie atsakomybę ir to prasmingumą.
– Dabar ir teatre, ir lenkų kine regime naują aktorių kartą – Magdaleną Cielecką, Mają Ostaszewską, Jaceką Poniedzialeką, Redbadą Klijnstrą. Jų kuriamų veikėjų nepavadintum herojais – jie greičiau antiherojai, kurių medžiaga yra kasdienybė. Jie labai jautriai reaguoja į šiandieną, reflektuoja minimalius socialinius ar politinius poslinkius ir nužymi pagrindinius vektorius – nuo stiliaus iki traumų. Ar pavadintumėte atsitiktinumu šios naujos kartos atėjimą – kuriai, tiesa, jau apie 40?
– Jei pažiūrėtumėt į meno istoriją, tikriausiai visada pamatytumėte iškylančias grupes ar laikotarpius, kai randasi žmonės, stiprūs tam tikra ypatybe. Tai atplūsta bangomis. Tiesiog keletas žmonių surado vienas kitą – o gal trynėsi kažkur aplinkui, jie rado bendrą kalbą, jautė panašų ilgesį ar poreikį. Gregorzas Jarzyna ir Krzysztofas Warlikowskis – aplink juos tai sukosi, visi mes beveik kartu brendome, lavinomės, mums ar mūsų draugams teko vieniems kitus kažkur vesti. Buvo bendros temos, o manau, kad ir pasaulėžiūros artimos. Tiesa, gal Redbadas yra dešiniųjų šalininkas, visi kiti šiandien esame opozicijoje, bet pagal mąstyseną ir estetinį supratimą liekame artimi. Tai ta trupė, kuri pradėjo daug keliauti su teatru po Europos festivalius, Avinjone būname vos ne kasmet. Tai jau kitokio teatro ir estetikos cirkuliacija, kurią Lenkijoje ne visi gerai sutinka ar supranta. Man tai regisi kaip grupė, kuri gerai sutaria su Europa, tik esame tarsi ne iki galo lenkai. Bet Lenkija mums nėra pagrindinis atspirties taškas ir taikinys. Žinoma, mes norime dirbti Lenkijoje ir būti geriausi, bet drauge likti atviri pasauliui.
 |
| „Šventė”, rež. Grzegorzas Jarzyna. Stefan Okołowicz nuotrauka iš www.trwarszawa.pl |
– Vaidinate pas abu režisierius – ir Warlikowskį, ir Jarzyną. Kuris jums, kaip aktoriui, artimesnis?
– Man, mano supratimui apie teatrą artimesnis, be abejo, Warlikowskis. Gregorzas puikus, bet jo teatras dažnai paremtas efektais, o Krysztofui kūrybos variklis yra prasmė. Jarzyna remiasi sugalvojimais, kaip kad naujausias jo darbas „Giovanni“, grįstas kūrinių apie Don Žuaną koliažu – nuo Tirso de Molinos iki Mozarto ir bandantis sujungti operą su drama. Kartais jam sumanymą pasiseka išplėtoti, bet dažniau to pakanka trumpom distancijoms, vis pritrūksta galios. Krzysztofas kur kas stipresnis dirbdamas su aktoriais, atverdamas juos ir tirdamas pačią temą. Man jis artimesnis ir dėl pačių temų, ir dėl viso kelio iki jų pateikimo.
– Abu išgarsino Rozmaitości, bet kaip tik dabar girdisi kalbos apie šio teatro irimą.
– Warlikowskis dabar turi gauti savo teatrą. Jis artimiausiu metu turėtų tapti Naujojo teatro vadovu. Tas teatras neturi scenos, ji grąžinta savininkams, bet egzistuoja teatras kaip institucija, kuri įsikūrusi postindustriniame pastate. Dabar naujieji ir Jarzynos, ir Warlikowskio spektakliai sukurti ne teatro erdvei, tad tai būtų visai dėsningas perėjimas. Nuo birželio Warlikowskis turėtų būti paskirtas vadovu, taip pat įsteigti nauji etatai. (Žinoma, jei viskas taip ir vyks, nes mano žinios yra pusantro mėnesio senumo, su Krzysztofu seniai nekalbėjau, nes jis dabar išvykęs į Paryžiaus Garnier operą statyti Janačeko operos „Makropulo receptas“). Bet Varšuvos miesto ir Mokotovo rajono valdžios iniciatyva toje postindustrinėje erdvėje planuojama įrengti teatrą ir kai ką daugiau – tam tikrą kultūros centrą. Tam tikimasi gauti lėšų iš ES struktūrinių fondų ir vieno norvegų fondo, skirto postindustrinėms erdvėms perkurti. O miestas tikisi laimėti, „statydamas“ už Krzysztofą. Manau, kad nepraloš.
– O kaip elgsis trupė?
– Jau ir dabar daug kas išėjo iš Rozmaitości. Etatuose jau nėra Jaceko Poniedzialeko, Magdalenos Cieleckos, Maja Ostaszewska taip pat, regis, ketina išeiti, aš taip pat manau keliauti pas Warlikowskį. Rozmaitości lieka jaunieji aktoriai ar, sakykime, Cezary Kosińskis ir kiti, esantys tikri „Jarzynos aktoriai“. Gaila, kad teatras skyla, bet tikriausiai taip turi būti. Mes drauge išgyvenome tikrai nemažą ir nuostabų laikotarpį, kuris kažkada dėsningai turi baigtis.
