 |
| Spektaklio plakato detalė. Nuotrauka iš www.france-en-scene.de |
Prancūzijos naujojo cirko artistas 28 metų Jeanas-Baptiste‘as André nevaikščiojo lynu, nespjaudė ugnimi, nekomandavo dresuotiems liūtams ar tigrams, nejuokino vaikų. Nebuvo nei šapito, nei cirko arenos, nei raudonų aksominių užuolaidų, skiriančių žiūrovus nuo cirko žonglierių. Veiksmas vyko mažytėje Berlyno HAU 3 teatro salėje su vienu artistu ir kukliom dekoracijom. Savojo „cirko“ programą padalinęs į du vakarus Jeanas-Baptiste‘as André laviravo tarp šokio judesių ir akrobatikos, tarp teatrinių imitacijų ir klounados, tarp video projekcijų ir cirko piešinių. Vienas iš populiariausių naujojo cirko artistų pasaulyje Berlyno publikai pristatė du savo kūrinius „Vidinė naktis_“ (Interieur nuit_) ir „Lyg giedrą dieną“ (Comme en plein jour).
Jeanas-Baptiste‘as Andre, CNAC (Centre national des arts du cirque) 14-osios laidos absolventas, specializavosi balansavimo technikos ir klounų teatro srityje. 2002 m. jis įkūrė savo trupę association w, siekdamas nutiesti tiltą tarp cirko artistiškumo ir šiuolaikinių scenos menų, sujungti vaizduojamąjį meną su naujausiomis medijų technologijomis. Pagrindinė André spektaklių tema – kūnas ir jo galimų metamorfozių įvairovė. Jungdamas trikampių „kūnas-erdvė-laikas“ bei „kūnas-skambesys-vaizdas“ kampus cirko artistas kuria nuostabias realybės ir fikcijos paraleles, vienatvės graudulį ir įkalinimo savame kūne skausmą.
„Vidinė naktis_“
Prisimenu, kaip vaikystėje rungdavausi su broliu, kuris iš mūsų labiau atlenks kojų nykštį į, o likusius keturis pirštus nuo savęs. Spektaklis prasideda ir aš nusišypsau: André kojų nykščiai rungiasi tarpusavyje. Artisto pėdos atrodo labai didžiulės ir plačios, matau kiekviena įtemptą veną ir nejučia pradedu judinti savo kojų nykščius.
Spektaklis „Vidinė naktis_“ – gražus, jausmingas, juokingas André kūrinys; ne teatras, ne šokis, ne performansas ir tikrai ne cirkas, o kažkas tarp. Šiame tarp gausu emocinių išraiškų, šiuolaikinio šokio šuolių, judesių trimatėje erdvėje ir akrobatikos. Šis tarp – tai Jeano-Baptiste‘o André metamorfozių junginys: metamorfozių, keičiančių ne tik kūną, bet ir erdvę, laiką, vaizdą ir net muziką. Naujojo cirko numeris susideda iš kelių teminių dalių, draminė linija kyla ir leidžiasi, atverdama vis naujas meno subjekto (artisto) ir meno objekto (spektaklio) pasikeitimo galimybes. Balansuodamas ant rankų, šokinėdamas bei vartydamasis André atrodo kaip tikras cirko akrobatas, tačiau režisūriniai spektaklio sprendimai įrodo ne tik šiuolaikinio šokio, bet ir šiuolaikinio teatro potekstes.
 |
| André kūnas nepaklūsta žemės traukai. Nuotrauka iš www.mimefest.co.uk |
Juoką kelia André triukai medinėje sienoje išpjautame langelyje, projekcijų vaizdai trimatėje erdvėje bei rankų-kojų šou. Gulėdamas ant žemės artistas kuria paprastų judesių vaizdą, kuris „ataidi“ medinės sienos vertikalėje. Sėdėjimas, ėjimas, lipimas, bėgimas, atrodo, nepaklūsta žemės traukai, taip išaudžiama lengva spektaklio komiškumo skraistė. Didžiuliame ekrane projektuojamos ranka-koja, ranka-koja-ranka, ranka-koja-koja-ranka bei įvairūs jų junginiai ant žemės, imituoti šuoliukai, pozicijos ir palipimai atrodo lyg savotiška klounada. Šis kryptingas tam tikrų kūno dalių ryškinimas kartu primena ir kai kurių šiuolaikinio šokio spektaklių temas, kuriose pabrėžiamas kūno dalių savarankiškumas.
Režisūriškai silpna atrodo ta spektaklio dalis, kuomet Jeanas-Baptiste‘as André stengiasi apsimauti kuo daugiau kelnių, apsivilkti kuo daugiau marškinių, liemenių, striukių, vėliau juos išmėto po visą sceną, rengia nematomą žmogų ir susitapatina su juo. Pažaidimas su švarku ir „atvirkščias“ vaizdas kiek primena „Naujojo Baltijos šokio´03“ metu matytą Xavier Le Roy solo spektaklį „Self Unfinished“. Tokia „šaldyto viščiuko“ paralelė ne tik išbalansuoja spektaklį, bet ir patvirtina šiuolaikinių spektaklių madą „šėlti skuduruose“. Spektaklio „Vidinė naktis_“ režisūrai koją pakiša tik viena dalis, bet jos netiesioginis aidas jaučiamas antrajame spektaklyje.
„Lyg giedrą dieną“
Spektaklis „Lyg giedrą dieną“, sukurtas kaip pirmojo tęsinys, užsimena apie kūno metamorfozes, kalba apie identiteto paieškas, vaizduoja savojo kūno ir savojo aš suvokimą. Didžiąją spektaklio dalį André šias temas gvildena nykiais būdais, tačiau puikiai techniškai. Nors šie pamatai netvirti, tačiau namas negriūna – spektaklį išgelbsti profesionalios vaidybos bei klounadų imitacijos.
 |
| Baltas kostiumas kaip klouno grimas. Nuotrauka iš www.france-en-scene.de |
Giedra diena prasideda įtampos kupina scena, kuri metaforiškai vaizduoja kūną tarsi tikrojo „aš“ kalėjimą, skausmą iš vienišumo ir netikrumą. Baltas André kostiumas ir baltos sienos šiek tiek primena ligoninę, kartu ir baltą klouno grimą. Triukai atliekami žongliruojant ne kamuoliukais, o švarku, marškiniais, kelnėmis, suoliukas tampa akrobate, medinės kaladėlės – laužaviete. Kiekvieną judesį lydi svari pauzė, tylus gestas bei tikrojo André pasirodymas, imituojantys tarsi beprotnamyje uždaryto klouno, nerandančio savojo aš, skausmą. Tragiškumą ryškina puikus Karimo Zeriaheno video – cirko žiūrovų entuziastingi plojimai ir spalvoti piešiniai ant cirko palapinės.
Teatrališki gestai kiek gelbsti, tačiau bendras vaizdas nuvilia: kartojama panaši begalvio žmogaus scena kaip ir pirmajame spektaklyje. Šuoliai per suoliuką, laipiojimas ant jo, kritimai profesionalūs, pasitelkiamos įvairios šiuolaikinio šokio technikos. Tačiau idėjų pateikimas galėjo būti originalesnis, galėjo nesikartoti jau gerokai pabodusios šiuolaikinio šokio spektaklių teminės išraiškos – judesiai, paklūstantys drabužiams.
Spektaklio „Lyg giedrą dieną“ pradžios skylutes užlopo puiki pabaiga: artistas idealiai persikūnija į roko muzikantą, modelį, golfo žaidėją, išminuotoją, baleriną ir vakaro vedėją, pamiršusį savo kalbą. Jeano-Baptiste‘o André vaidyba – nepriekaištinga. Čia pat jis kuria ir muziką, sąlygojančią vis kito vaizduojamo žmogaus veiksmus. Šis profesijų įvairovės epilogas patvirtina žmogaus daugialypiškumą ir išryškina tikrojo „aš“ vienatvę.
Du vakarus iš eilės trukę Jeano-Baptiste‘o André cirko numeriai paliko gerą įspūdį ir tvirtą norą sugrįžti į šio šiluma spinduliuojančio prancūzo cirko palapinę nedidelėje teatro salėje.
