Monika Muskała
Slapstymosi menas
 |
| Marianne Hoppe. Nuotrauka iš www.smca.at |
Bernhardo gyvenime prasimanymą ir tiesą sunku atskirti, nes visus jo kūrinius galima vertinti kaip kūrinius su tam tikru raktu. Jo veikalų personažai dažnai vadinami aktorių vardais – aktorių, apie kuriuos mąstant tie veikalai parašyti: pavyzdžiui, „Minetti“ ar „Ritter, Dene, Voss“. Suprantama, tai nereiškia, kad tie kūriniai yra apie tuos aktorius, tačiau iš kitų šaltinių žinoma, kad Bernhardo susižavėjimas aktoriais, žvalgymasis į juos, jų klausymasis, jų gyvenimo būdo, kalbėsenos tyrinėjimas ne kartą veikė sceninių personažų kūrimą. Garsi jau mirusi aktorė Marianne Hoppe pjesėje „Prie tikslo“ aptiko ištisas pastraipas iš privačių jos ir Bernhardo pokalbių. Pirmojoje šio veikalo inscenizacijoje Hoppe vaidino Motiną. Aktorė prisipažino, kad savęs atpažinimas ir identifikacija su personažu buvo tokie stiprūs, kad scenoje užduodama kai kuriuos klausimus, ji abiem rankom turėjo remtis į stalą, kad nenualptų.
„Ritter, Dene, Voss“ – tai veikalas su dvigubu dugnu. Voss – garsaus aktoriaus pavardė, kuris šiame veikale vaidino Paulį Wittgensteiną, garsiojo filosofo Ludwigo Wittgensteino sūnėną. Paulis Wittgensteinas asmeniškai pažinojo Bernhardą, kai šis gydėsi Vienos ligoninėje Baumgartene, visai greta psichiatrijos klinikos, kur laikas nuo laiko lankydavosi „Wittgensteino sūnėnas“, kurį Bernhardtas aprašė ir to paties pavadinimo romane.
Bernhardas su pasimėgavimu jungia tikrovę ir literatūrinę fikciją, o kai kurių dalykų slėpimas toks akivaizdus, tarytum rašytojas visiškai nenorėtų to slėpti, o atvirkščiai – lyg sakytų, jog slepiančioji skraistė kaip tik atkreipia dėmesį. Romanų personažai kartais pavadinti tik šiek tiek pakeistais vardais. Auersbergo, kompozitoriaus iš apysakos „Proskyna“, prototipas buvo meno mecenatas Gerhardas Lampersbergas, kuris su žmona savo namuose Karintijoje, Maria Sal vietovėje – romane vadinamoje Maria Zaal – šeštajame ir septintajame dešimtmečiais rengė priėmimus jauniems menininkams, tarp kurių buvo Peteris Handke, H. C. Artmannas, Konradas Bayeris ar Peteris Turrini, organizavo jiems „menines vakarienes“, o taip pat rėmė juos finansiškai.
 |
| Gerhardas Lampersbergas. Nuotrauka iš aeiou.iicm.tugraz.at |
Žinoma, kad Bernhardas, kaip pradedantysis poetas ir dar niekam nežinomas rašytojas, daug sykių buvojo Lampersbergo ir jo žmonos namuose ir naudojosi jų svetingumu. Po kelių dešimtmečių savo romane Auersbergą pavaizdavo ne tik kaip homoseksualą, besimėgaujantį jį supančių jaunų menininkų draugija, bet visų pirma kaip vidutinių gabumų kompozitorių, Weberno epigoną. Lampersbergas Auersbergo paveiksle atpažino save (nekalbant jau apie tai, kad jį atpažino ir visa menininkų bendruomenė), pasijuto sukompromituotas ne tiek atskleidžiant jo homoseksualumą, kiek sumenkinant arba net piktdžiugiškai pasityčiojant iš jo meninių nuopelnų. Palietusiam atvirą žaizdą Bernhardui už šmeižtą buvo iškelta bylą. Bernhardo romanu kelioms savaitėms uždrausta prekiauti (žinoma, tai knygai tapo puikia reklama, Austrijoje ja buvo prekiaujama iš po prekystalio), literatūrinį skandalą plačiai komentavo žiniasklaida, o straipsniai ir laiškai į redakciją buvo vertinami kaip romano epilogas, kurį parašė pats gyvenimas. Išgalvotas Auersbergas pasirodė toks įtaigus, kad sunaikino tikrąjį Lampersbergą, žinomą meninio gyvenimo figūrą, kuris visiškai pasitraukė iš viešumos, nugrimzdo į vienatvę ir svaigalus. (aeiou.iicm.tugraz.at)
Pats Bernhardas į save žvelgė taip pat autoironiškai. Interviu ir viešuose pasisakymuose niekada neapsimetinėjo intelektualu, priešingai – skelbė provokuojančias, neretai arogantiškas nuomones lygiai kaip ir jo kūrinių personažai. Šokiruojančiais pasisakymais apie moteris, Dievą, valstybę, savo paties neapsiskaitymą arba kad ir apie giljotiną kaip tinkamą būdą išspręsti daugelį visuomeninių problemų ir panašiais kuriozais, visiškai nederančiais vienam iš ryškiausių šiuolaikinių rašytojų – o tokiu, be abejonės, jis ir buvo – su pasimėgavimu kompromitavo savo didybę, galbūt nenorėdamas tapti panašiu į Moritzą Meistrą iš savo kūrinio „Viršūnėse karaliauja tyla“ – bydermejerišką rašytoją, apsvaigusį nuo savo didybės, humanistą apsimetėlį, kurio paveikslu Bernardas, ko gero, piktokai parodijavo Thomą Manną...
Pats save kadaise pavaizdavo kaip „Teatralo“ personažą Bruskoną – aktorių diletantą su didybės manija, provincijos užkampyje – kažkur tarp kiaulidžių, bažnyčių ir musių nutupėtų Hitlerio portretų – vaidinantį savo paties dramą „Istorijos ratas“. Bruskonas, tironas iš prigimties ir karikatūriškas romantiškosios poetikos įpėdinis, vis remiasi dvasios, grožio, genialumo ir fantazijos sąvokomis, kurias jaunystėje Bernhardui įskiepijo jo senelis Johannesas Freumbichleris, vietinės reikšmės rašytojas. Nekreipdamas dėmesio į kiaulių kriuksėjimą, dvoką ir po lubas varvantį lietų Bruskonas mėgina be jokių kompromisų įgyvendinti savo estetinę programą. Dramos kulminacija turi vykti visiškoje tamsoje. Prieš keliolika metų susipykęs su prestižinio festivalio „Salzburger Festspiele“ direkcija, nesutikusia akimirkai išjungti švytinčius užrašus „Išėjimas“, Bernhardas nutraukė sutartį.
Skandalingas rašytojas
 |
| Bernhardas ir Peymannas „Didvyrių aikštės” premjeroje 1988 m. lapkričio 4 d. Nuotrauka iš www.geocities.com |
Kai Bernhardas susipažino su režisieriumi Clausu Peymannu, gyvenimo inscenizacija teatre, o teatro – gyvenime įgavo komedinį, kartais net groteskišką pobūdį. Veikiausiai leidykla „Suhrkamp“ iš pradžių kratėsi „Šventės Borisui“, tvirtindama, kad „tai juk nėra menas“... Režisuota Peymanno Hamburgo teatre Deutsches Schauspielhaus, ši pjesė sulaukė didžiulės sėkmės, nuo kurios prasidėjo ilgametė dviejų menininkų bičiulystė ir bendradarbiavimas. Peymannas režisavo keturiolika spektaklių pagal Bernhardo kūrinius, kai kuriuos iš jų – dar Štutgarte ir Bochume. Kai 1986 m. ėmėsi vadovauti Vienos Burgtheater, padarė Bernhardtą jo autoriumi.
Tačiau Peymannas buvo ne tik Bernhardto kūrinių režisierius, bet ir trijų jo vienaveiksmių pjesių herojus: „Clausas Peymannas išvyksta iš Bochumo ir užima Vienos Burgtheater direktoriaus pareigas“, „Claussas Peymannas perkasi kelnes ir eina su manimi pietauti“ (1986) ir „Claussas Peymannas ir Hermannas Beilis Zulcvyzėje” (1997). Be to, Peymannas buvo realus ir išgalvotas personažas komedijos, kurią Bernhardtas su pasimėgavimu inscenizavo gyvenime.
1988 m. pasirodė garsus André Müllerio pokalbis su Peymannu „Neleisiu, kad man paauksuotų subinę” („Ich habe mir den Arsch nicht vergolden lassen“, Theater heute, 1988, nr. 7), tuomet jau dirbančiu Vienos Burgtheater direktoriumi. Pokalbis nebuvo autorizuotas, tačiau Bernhardas savo bičiulį karštai įkalbinėjo leisti jį spausdinti, tvirtindamas, kad tai geriausias iš visų kada nors parengtų pokalbių. Jame Peymannas keikiasi kaip siuvėjas, darbą teatre vadina „žmogžudyste“, „beviltiška kančia“, „besąlygiška prievarta“, o patį save „prievartautoju, kuris prievartauja aktorius jų pačių labui“. Visiškai ne kaip režisierius, kuris sukėlė vokiečių teatre revoliuciją, jis atsiriboja nuo vadinamojo šiuolaikinio teatro, kuriame, pasak jo, aktoriai inkšdami raitosi scenoje. Tvirtina, kad už tokį šiuolaikiškumą kur kas geriau yra geras seksas (pokalbyje išsitaria, kad jam labiau patinka šiurkštus). Taip pat siūlo sulyginti Burgtheater su žeme ir pasakoja apie paslaptingą bučinį, kurį esą paliko ant jo sprando Austrijos prezidentas Kurtas Waldheimas, prisiartinęs prie jo iš nugaros viešbučio „Imperial“ restorane. Tuo metu Waldheimas buvo herojus garsaus skandalo, susijusio su jo nuslėpta tarnyba vermachte. Pasirodžius šiam Peymanno pokalbiui, prasidėjo visiškas sąmyšis: ar pokalbyje dalyvavo tikrasis Clausas Peymannas, vokiečių režisierius ir Burgtheater direktorius, ar fiktyvus Peymannas, išgalvotas Thomo Bernhardo? Visa rodė, kad tai buvo antrasis: Peymannas kalbėjo ne kaip diplomatas, atsakingas valstybinės kultūros įstaigos vadovas, o kaip pamišėlis, maniakas ir juokdarys.
 |
| Clausas Peymannas. Nuotrauka iš www.stephan-rabold.com |
Pirmasis dueto Bernhardas-Peymannas parašytos komedijos veiksmas vyko 1972 m. festivalio Salzburger Festspiele metu. Šis duetas beveik dvidešimt metų turėjo penėti žiniasklaidą, geltonosios spaudos skaitytojus, nedaug ką bendro turinčius su teatru ir literatūra, o taip pat ir politikus, kartais pasvarstančius galimybę atšaukti Peymanną iš nacionalinio teatro direktoriaus pareigų. Tada, 1972 m., po labai pasisekusios „Nemokšos ir bepročio“ premjeros, Bernhardas uždraudė kitus spektaklius, kai pasirodė, kad festivalio direkcija nesilaiko sutartyje numatytų sąlygų. Spektaklio kūrėjai norėjo trumpam sukurti visiškos tamsos įspūdį, o tam reikėjo išjungti avarinį apšvietimą. Premjeros metu direkcija nieko neprileido prie jungiklio. Reaguodami į šį sabotažą, ne tik Bernhardas ir Peymannas, bet ir visi aktoriai atsisakė toliau bendradarbiauti. Viename iš to meto komentarų spaudoje skaitome: „Žinoma, visos šios istorijos esmė tame, kad parodyta buvo tai, kas turėjo būti parodyta: būtent faktas, kad visuomenė jau nebepajėgi kad ir akimirką likti visiškoje tamsoje, o parodyti tai pavyko tik todėl, kad šis sumanymas nebuvo įgyvendintas“. „Nemokšos ir bepročio“ premjeriniai spektakliai iškeliavo į Hamburgą.
Kitas neįtikėtinas, tačiau tikras Barnhardo ir Peymanno sukurtos komedijos epizodas taip pat vyko Zalcburge repetuojant jau minėtą „Teatralą“. Spektaklio veiksmas vyksta apleistoje kaimo sodyboje, kurios sienos nutūptos didžiulių musių. Peymannas ir jo scenografas Karlas-Ernstas Herrmannas pajuokavo, kad būtų gerai teatre padėti krūvą mėšlo ir į sceną įleisti aštuonis šimtus tikrų musių. Kaip prisimena Peymanno literatūrinis asistentas Hermannas Beilis, žiniasklaida šį gandą pavertė rimta diskusija. Spaudos puslapiuose ir laiškuose į redakciją buvo svarstomos meno laisvės ribos, veterinarai ir gydytojai kalbėjo apie epideminio užkrato grėsmę. Tada Peymannas išplatino pranešimą spaudai: užtikrino, kad būgštauti nėra ko, kad jis asmeniškai pasirūpins, kad būtų naudojamos tik sterilizuotos ir dresuotos musės, kurios kiekvieną kartą po spektaklio bus išgaudomos, suskaičiuojamos ir perduodamos Salzburger Festspiele direkcijai. Šis absurdiškas pareiškimas buvo transliuojamas per televiziją, ir kai kurie jį taip pat suvokė rimtai. O tai buvo tik skandalo, kurį vėliau sukėlė „Teatralo“ premjera, akompanimentas – šis kūrinys buvo įvertintas kaip pamfletas apie Austriją ir jos kultūrines institucijas.
Paskutiniuoju Bernhardo-Peymanno teatro veiksmu, galinga koda, sudrebinusia Austriją iki pat snieguotų jos Alpių viršukalnių, tapo „Didvyrių aikštės“ (Heldenplatz)premjera. Šį veikalą Peymannas Bernhardui užsakė 1988 m. minint Austrijos prijungimo prie Vokietijos penkiasdešimtmetį. Šios premjeros pasirodymą lydėjo atmosfera, kuriai buvo būdingas įsiaudrinimas, virstantis isterija. Minėdama penkiasdešimtąsias aneksijos metines, Austrija pavėluotai suvedinėjo sąskaitas su nacizmu. Debatus išprovokavo ne metinės, o Waldheimo skandalas – šis prezidentas savo biografijoje negalėjo prisiminti, ką veikė Antrojo pasaulinio karo metais, ir tapo gyvu pokarinės Austrijos amnezijos simboliu.
Debatai pažadino ne tik praeities prisiminimus, bet ir senus jausmus, kuriuos politikai naudojo rinkiminės kampanijos metu. Kai Waldheimo byla susidomėjo Pasaulinis žydų kongresas, kai buvęs generalinis Jungtinių tautų organizacijos sekretorius užtiko amerikietišką „Watch List“, draudžiantį įvažiuoti į JAV, krikščionys demokratai visą savo rinkiminę strategiją parėmė antisemitinėmis emocijomis. Daugelis aukšto rango politikų leido sau antisemitinius pasisakymus, kurių kurioziškiausias nuskambėjo iš Michaelio Grafo, krikščionių demokratų generalinio sekretoriaus lūpų: jis pareiškė, jog kol nepavyks įrodyti, kad Waldheimas pats nužudė šešis žydus, tol nebus galima jam nieko prikišti.
 |
| Leidyklos „Suhrkamp” išleista „Didvyrių aikštė”. www.buch24.de |
Tokioje atmosferoje Burgtheater pastatė naują, kaip vėliau pasirodys, paskutinę Bernhardo pjesę, kurios veiksmas vyksta centrinėje Vienos aikštėje „Heldenplatz“, kurioje 1938 m. Hitleris paskelbė savo tėvynės prijungimą prie „Didžiojo Reicho“, keliems šimtams tūkstančių įsiaudrinusių vieniečių skanduojant „Sieg Heil“ (ši skanduotė nuolat persekioja vieną iš pjesės veikėjų moterų), ir kur 1988 m. valdė prieštaringai vertinamas prezidentas. Veikalo, kuriame vaizduojama Vienos žydų profesoriaus Šusterio šeima, nuo persekiojimų pasprunkanti 1938 m. ir į Vieną sugrįžtanti septintajame dešimtmetyje, o 1988 m. kovą vėl išvykstanti iš Austrijos, apimtos naujos antisemitizmo bangos, – šio veikalo, skirto penkiasdešimtosiomis „aneksijos“ metinėmis, premjera tapo pagaliu, įsmeigtu į skruzdėlyną. „Didvyrių aikštė“ netikėtai suvienijo nesutariančius politikus. Iš visų pusių buvo girdėti raginimai vėl įvesti cenzūrą. Valstybės kancleris Bruno Kreisky, neskaitęs pjesės, pareiškė, kad „to negalima sau leisti“, Vienos burmistras Helmutas Zilkas apie pjesės autorių pareiškė psichiatrinę nuomonę: „Asmeniškas paranojiškas žmogaus, visą gyvenimą nesugebėjusio susitvarkyti su savimi, vaizdinys“. Kurtas Waldheimas, taip pat nežinodamas pjesės teksto ir tvirtinantis, kad ir nenori su juo susipažinti, pasijuto turįs ginti tautos garbę: „Skaudus austrų tautos įžeidimas“. Dešinysis populistas Jörgas Haideris, prisiminęs, jog Peymannas yra kitos valstybės pilietis, šaukė: „Šalin tą nenaudėlį“.
Žiniasklaida citavo pjesės, išvogtos iš aktorių drabužinių, fragmentus, reikalavo uždrausti pastatymą, kai kurie žurnalistai užsigeidė šturmuoti Burgtheater. Keletą mėnesių tai buvo svarbiausia žinia, visą kitą krašto ir užsienio informaciją nustūmusi šešėlin. Dėl šios įtampos premjera, numatyta spalio mėnesį, turėjo būti perkelta į lapkričio 4 dieną. Norėdami gauti bilietus į pirmąjį spektaklį žmonės eilėje stovėjo pernakt. Premjeros metu žiūrovų salėje kilo kivirčas tarp pjesės priešininkų, kurie mėgino sužlugdyti spektaklį šūksniais, bei šalininkų, kurie šaukė „bravo“ po kiekvieno aštresnio iš scenos nuskambančio sakinio. Imtasi ir fizinės jėgos. Kaip prisimena teatro literatūrinis vedėjas Hermannas Beilis, tik plieninių aktorių nervų bei drąsos dėka spektaklis nebuvo nutrauktas. Praėjus trims mėnesiams po premjeros Bernhardas mirė. Gali būti, kad išpuoliai prieš jo asmenybę, dėl kurių, atrodo, labai stipriai jaudinosi, paskubino jo mirties valandą. „Didvyrių aikštė“, paskutinioji Bernhardo pjesė, kaip ir jo romanas „Ištrynimas“, po rašytojo mirties pradėti vertinti kaip jo testamentas, tragikomiškas requiem, kurį jis parašė pats sau.
Atsiribojimas ir žaidimas
Greta rimtos temos „Didvyrių aikštėje“ sunku neįžvelgti požymių, bylojančių apie rašytojo atsiribojimą nuo personažo (tai nereiškia, kad jis atsiriboja nuo veikale keliamos problemos). Politiškai teisinga kritika ilgą laiką nenorėjo jo veikaluose įžvelgti aiškiai paranoiškų bruožų – kaip ir profesoriaus Šusterio, taip ir Franco Murau, „Ištrynimo“ pasakotojo, pasak kurio, nacizmas yra nulemtas genetikos: „Mano tėvų nacizmas nepasibaigė kartu su nacizmu, jis buvo įgimtas“.
O (auto)ironija ir (auto)parodija yra neatskiriami Bernhardo stiliaus bruožai. Taip pat kaip afektacija ir hiperbolės menas, dėl kurių absurdiškiausi tvirtinimai įgauna kategorišką formą, kuriai neįmanoma pasipriešinti. Tariami su karštu įsitikinimu, į niekur, jie įgauna pavergiančios jėgos. Sakiniai be pabaigos, judėjimas ratu aplink įkyriai persekiojančią mintį kuria padėties be išeities įspūdį. Pasikartojimuose slypi maniakiškas įniršis. Pasaulis, apie kurį kalba jo herojai, įgauna nutolusių nuo tikrovės, pasakiškų bruožų, įprasčiausi įvykiai išauga iki demoniškų mastų, o normalus scenovaizdis atrodo kaip pragaro prieangis. Šios priemonės sudaro sąlygas kančios mitologizavimui, kurį būtent ankstyvajame savo kūrybos laikotarpyje Bernhardas be abejonės naudojo. Tačiau greta prozoje, o dažnai ir dramoje pasitelkiamo pasakotojo, tylaus klausytojo, stebėtojo, kurį karts nuo karto išduoda žodžiai „sakė Rėgeris“ arba „pasak jo“, ir pasirodo tada, kai cituojamoji mintis pasiekia apogėjų, Bernhardas netikėtai atsiriboja nuo šių pasisakymų. Jis juk galėjo juoktis netgi iš savo mirtinos ligos.
Kodai, tropai, kaukės
Tarp filosofinių savo kūrybos globėjų Bernhardas minėjo Schopenhauerį, Nietzsche, Kierkegaardą, Wittgensteiną, Montaigne‘į ir Pascalį. Tačiau ir į filosofiją Bernhardas žvelgė instrumentiškai, kaip į literatūrinio žaidimo elementą, kai kada parodijuodamas filosofus, o tuo pat metu išjuokdamas tuos, kurie jų nežino. Jo kūriniuose rasime aliuzijų į įvairias filosofines idėjas, taip pat filosofinių kriptocitatų bei parafrazių. Pavyzdžiui, neologizmais prisodrintos cirko direktoriaus Karibaldžio iš „Įpročio jėgos“ tirados ilgą laiką vertintos kaip pseudofilosofinės vapalionės, mįslingos žodžių figūros, kurias Karibaldis pasitelkia, norėdamas įbauginti trupę. Šią mįslę įminė tik Christianas Klugas, atskleidęs, kad Karibaldis beveik pažodžiui cituoja teorinius Novalio samprotavimus, kompiliuodamas pačias įvairiausias citatas! Tačiau įdomiausia tai, kad, kaip tvirtina Klugas, veltui ieškotume šių iš konteksto išimtų Novalio citatų išaiškinimo. „Ypatingas Bernhardo bruožas tas, kad jis su pasimėgavimu cituoja žodžių kratinius, kuriuos ir Novalis iš kažkur tik nusirašė. Tai yra Novalio amžininkų filosofinių ir istorinių laiškų citatos ir parafrazės, iš kurių jis sėmėsi informacijos apie alchemiją ir magiją“. Tai, kad šios citatos įdedamos į komiškai despotiško cirko direktoriaus lūpas, rodo, kad Berhardas tam tikra prasme atsiriboja nuo filosofinių ir estetinių romantizmo epochos poeto idėjų, jo utopinių „ visuotinybės harmonijos“, „magiškojo idealizmo“ vizijų ir transcendentinių poetikos aspiracijų, kuriomis jaunystėje Bernhardas taip žavėjosi.
* * *
Neseniai pasirodė Thomo Bernhardo biografija, parašyta jo kūrybos vertėjos amerikietės Gittos Honegger, dėstančios literatūrą Arizonos valstybiniame universitete. Biografija vadinasi „Thomas Bernhard. Kas per juokdarys?“ Autorė rėmėsi žinoma paties Bernhardo išpažintimi, kurioje į klausimą, kaip vertina pats save, atsakė: kaip juokdarį, ir seną juokdarį, nes jaunas juokdarys neturi galimybės būti pavadintas juokdariu. Be abejonės, tokia požiūrio į Bernhardą ir jo vaidmenį austrų scenoje perspektyva yra viliojanti: juokdarį išlaiko karalius, tačiau juokdarys turi teisę nebaudžiamas iš jo tyčiotis. Tačiau svarbiausias klausimas išlieka: juokdarys – tai tik kaukė, kurią pasiūlė pats Bernhardas.
Iš lenkų kalbos vertė Helmutas Šabasevičius
Versta iš: Monika Muskała. Bernhard – mistyfikacje i błazenady //Dialog, 2007, nr.1, p. 14-25
