 |
| Naujasis kultūros centras prie Šprė upės. Nuotrauka iš www.berlin-bookmarks.de |
Rugsėjo 9 dieną Šprė upės pakrantėje Berlyne buvo atidarytas naujas, privačiomis lėšomis finansuojamas kultūros centras „Radialsystem V“. 1904-1905 metais pastatyta, karų apgadinta ir ilgus metus stovėjusi tuščia siurblinė surestauruota ir atvira naujiems muzikos, šokio, architektūros, taikomosios dailės darbams bei įvairiems naujosios medijos menų projektams. Kaip skelbia šio centro programa, „Radialsystem V“ turėtų tapti ne vien meninių eksperimentų, bet ir kultūros bei mokslo sankirtos vieta, kurios lankytojai galės stebėti naujų meno formų „gimimą“ ir jų sintezę su tradiciniais meno žanrais. Vienas iš naujojo kultūros centro „Radialsystem V“ meninių vadovų yra garsios vokiečių ekspresionistinio šokio kūrėjos Saschos Waltz ilgametis partneris Jochenas Sandigas, įkūręs jau ne vieną kultūros ir meno instituciją Berlyne.
43-erių metų choreografė Sascha Waltz ir 38-erių metų meno vadovas Jochenas Sandigas 1993 metais įkūrė šokio trupę „Sascha Waltz & Guests“, kuri greitai tapo viena garsiausių ekspresionistinio šokio, kūnų performanso bei šokio teatro atstovių Vokietijoje. Choreografę išgarsino ne tik šokio spektakliai, meninės trilogijos, bet ir operų projektai bei trupės pasirodymai teatro lankytojams neįprastose erdvėse. Kurį laiką su Schaubuehne teatro skandalistu Thomu Ostermeieriu koja kojon žengusi choreografė dabar ieško kitokio savo idėjų realizavimo senosios „Radialsystem V“ siurblinės prieglobstyje.
Saschos Waltz spektaklio „Dialogai 06 – radikalios sistemos“ pradžia itin įspūdinga: įprastus tris spektaklio pradžią skelbiančius skambučius keičia muzikanto rankose iškelto būgno dūžiai. Įėjus į pirmąją salę, jaučiamas malonus neseniai išklotų medinių grindų kvapas, antrojoje žiūrovai spiečiasi aplink nedidelį langą grindyse, kur lėtai juda keturi pusiau nuogi šokėjai. Nėra nei parterio, nei scenos – galima eiti, kur patinka, ieškoti ir atrasti mažus kambarėlius, sraigtinius laiptus, didžiulį balkoną su vaizdu į upę, repeticijoms skirtas sales ar persirengimo kambarius. Senoji siurblinė tampa tarsi muziejumi, eksponuojančiu muzikos, šokio bei architektūros kūrinius.
 |
| Senoji siurblinė eksponuoja šokio kūrinius. Nuotrauka iš www.kultura-extra.de |
aukštyn
Siaurais laiptais užlipus į antrą aukštą žiūrovai pabyra po mažus „Greenroom“, „Make up“, „Dressing“, „Dressing 2“, „Quiet room“ kambarėlius. Pilku gruntu ištepti šokėjai čia guli, tupi ar stovi ant galvos, primindami Antikos laikų skulptūras ar reljefus. Architektūrinę spektaklio pradžią lydi įvairūs muzikos instrumentų bei choristų balsai. Trečiame aukšte kartojimo principu pamažu „mezgasi“ kukli šokio kompozicija, tačiau smalsumas apžiūrėti viską veja žiūrovus iš vienos salės į kitą, iš trečio aukšto į ketvirtą. Pasispaudus tarp smalsuolių, pasisukus sraigtiniais laiptais ir nutipenus panašiais žemyn patenki į didžiulį balkoną su nuostabiu vaizdu į upę ir kitame jos krante stovinčių tuščių gamyklų bokštus. Nedrąsi žiūrovų kelionė iš vienos salės į kitą ir pamažu augantis pasitikėjimas bei ryškėjantis apsisprendimas, kur praeiti, o kur sustoti, tarsi atspindi pačią spektaklio eigą, kai iš nedrąsių šokėjų skulptūrinių pozų gimsta vis aiškesni ir tvirtesni šiuolaikinio šokio judesiai. Penkto aukšto repeticijos salėje violončelės garsai lydi energijos kupiną vienos šokėjos kuriamą kompoziciją. Ilgus rankų ir kojų judesius keičia trumpi, horizontalius – tikslūs vertikalūs judesiai. Belipant aukštu aukštyn ant sienos briaunos pamatai balansuojantį šokėją – lyg užuominą į architektūrinį šešto aukšto kūrinėlį. Čia smuiko garsai ataidi trijų didžiuliuose popieriaus lakštuose įkalintų šokėjų judesiuose.
žemyn
Nuo salių įvairovės ir buvusios siurblinės masyvumo ima suktis galva ir pamažu nebežinai, ar čia penktas ar antras aukštas, ar čia sukti į dešinę ar į kairę. Salėse ir kambarėliuose vis daugiau muzikos, judesio, šokio, teatrališkumo. Pilka šokėjų apranga puikiai dera prie pilkų pastato sienų, o trumpi šokėjų šuoliukai, „švelnūs“ kritimai ir prabėgimai suteikia lengvumo didžiulėms pastato sienoms. Žaisminga scena atsiveria „Make up“ kambarėlyje. Jame iš puspilnės kriauklės su vandenyje plaukiojančiomis agurkų skiltelėmis vaikinas daro grožio procedūras merginai. Leidusi žiūrovams klajoti po didžiulio pastato sales choreografė Sascha Waltz nustebina dar vienu netikėtu gestu: upę gaubiančią tamsą skrodžia laivelis su dviem ryšiai apšviestais šokėjais ir iš kitos upės kranto ataidinčia muzika.
 |
| Improvizuojantys muzikantai ir šokėjai sukuria aiškią spektaklio pabaigą. Nuotrauka iš www.radialsystem.de |
finalas
Erdvioje pirmo aukšto salėje keturios baltai apsirengusios, ant radiatorių palypėjusios ir prie sienos prisiglaudusios šokėjos kuria darnų šokio reginį, labai panašų į vieną Airos Naginevičiūtės spektaklio „Processus“ sceną. Reljefinį vaizdą keičia skulptūrinės improvizacijos ant žemės, o šias – šokėjų „grandinė“ ir ritualinius šokius primenantys bėgimai ratu.
Kompozicija, pabaigianti Saschos Waltz spektaklį „Dialogai 06 – radikalios sistemos“, į vieną salę sukviečia 22 trupės šokėjus, 16 Berlyno senosios muzikos akademijos muzikantų, 8 Berlyno vokalinės muzikos akademijos dainininkus, 8 musikFabrik muzikantus, visus žiūrovus bei naujojo kultūros centro „Radialsystem V“ darbuotojus. Įstrižai ant žemės sugulę, improvizuojantys muzikantai ir tarp jų įvairiose pozose balansuojantys šokėjai sukuria puikią, ne kažko ieškančią, bet aiškią spektaklio pabaigą. Šokis čia kaip niekur anksčiau tikslus, ryškus, spalvingas, savo kulminaciją pasiekiantis simetrinių, asimetrinių judesių, kūno kontaktų, figūrinių kompozicijų pavidalu. Šiek tiek lėkštokus kambarėlių ir repeticijų salių reginėlius bei ištęstą ekskursiją po pastatą vainikuoja išties puiki šiuolaikinio šokio dozė. Tačiau choreografė Sascha Waltz nepasitenkina numatytu spektaklio pasisekimu. Po audringų žiūrovų plojimų iš palubės nuleidžiamos didžiulės aštuonios ratu sukabintos supynės – dar vienas saldainis choreografės mylėtojams!
