 |
| Mielas flamų rusas Vladimiras |
Kai festivalio spaudos centre už nugaros pasigirdo baisus bildesys ir garsi rusiška šneka, nusijuokiau. Vakar žiūrėjau flamo Jano Lauwerso ir jo Needcompany spektakli „Omarų turgus“ (Le Bazar du Homard) – jame rusą Vladimirą vaidinęs aktorius mūvėjo didžiules pūstas kailines kelnes. Tiesa, Vladimiras buvo vairuotojas, išsiauklėjęs ir labai dievobaimingas, bet iš tikrųjų priklausė pusiau žmogaus, pusiau meškino rūšiai – klonas Seras Johnas Ernestas Saint Jamesas, retsykiais įsineriantis į savo meškino kailį ir šokantis. Mielas, kvailas šokantis meškinas…
Taigi kai išgirdau kalbant rusiškai – garsiai, šiurkščiai – pamaniau, jog tai turbūt Anatolijaus Vasiljevo trupės žmonės. (Vėliau juos mačiau gatvėje – elgėsi ir kalbėjo lygiai taip pat garsiai). Vasiljevo mokykla augina stiprius, pasitikinčius savimi aktorius, idealiai valdančius kūną ir balsą, bet kartu išsaugojusius kažkokį laukiniškumo, pirmykščio nesąmoningumo geną, priverčiantį juos paklusti bet kokiai dresūrai. (Štai ką taip puikiai įspėjo Lauwersas, kūręs spektaklį apie identitetą. Rusų aktoriai beveik visada nori būti kažkuo kitais nei yra, ir identiteto problemos jų scenoje įgyja visai kitokius pavidalus, – pavyzdžiui, kitų kultūrų įveikimo ir pasisavinimo.) Iš dalies tai turbūt ir tikėjimas – Vasiljevo aktoriai nežino nuovargio, nedaro klaidų, pamiršo, kas yra vaidyba, nes į sceną eina kaip į karą ir kaunasi iki paskutinio kraujo lašo. Žinoma, su simpatiškuoju Lauwerso spektaklio Vladimiru jie neturi nieko bendra – gyvenimas Briuselyje gerokai pakoregavo jo elgesį, nors… kažkas iš gauruotos prigimties liko.
 |
| Rusiškai japoniška Pekino opera |
Anatolijus Vasiljevas Avinjono festivalyje pristatė du spektaklius – Puškino „Mocartą ir Saljerį“ ir Homero „Iliados“ XXIII giesmę „Patroklo laidotuvės“. Pirmojo spektaklio nemačiau, tik girdėjau, kad žiūrovai slinko iš jo nelaukdami pabaigos. Kad Vasiljevas tęsia savo ieškojimus ir jam visiškai nusispjauti į žiūrovų užgaidas, įsitikinau žiūrėdama antrąjį – trijų valandų kovos menų „žaidynes“ su iki užkimimo, švokštimo skanduojamu Homero tekstu. Beje, abu Vasiljevo kūriniai buvo rodomo unikalioje festivalio aikštelėje – Bulbono karjere už keliolikos kilometrų nuo Avinjono, kur akmens ir uolienų sienos atrodo kaip gyva ir nepakartojama bet kokio spektaklio dekoracija. Ištrūkti negali – jei atvažiavai festivalio autobusu, teks laukti ir spektaklio pabaigos.
Pasiduoti Vasiljevo „Patroklo laidotuvėms“ sunku, bet įmanoma. Režisierius, tarsi rusiškasis Grotowskis, užsiimantis aktorių dresūra, tuo ir ypatingas, kad nė nebando suabejoti savo kelio teisingumu. Tai, kokiais spartietiškais metodais jis auklėja aktorius, kokias Rytų vaidybos ir kovos menų subtilybes jie visi be išimties priversti išmanyti, – atrodo svetima ir prieštarauja pačiai ruso psichofizikai. Bet iš esmės griaudamas rusų aktorinę mokyklą, kuri težino gilią psichologiją ir emocinius protrūkius, Vasiljevas daro iš aktorių jei ne antmarionetes, tai antzmogiskas scenos mašinas, kurių veikimo tikslumui gali prilygti nebent japonų teatro ar kinų cirko artistai.
 |
| 40 paskutiniu spektaklio minučių Vasiljevas skyrė Mergelių Marijų su žudomais kūdikėliais šokiui. Nuotraukos iš www.festival-avignon.com |
„Patroklo laidotuvės“ iš tikrųjų primena rusiškai japonišką Pekino operą – trūksta tik spalvingų kostiumų ir įspūdingų kaukių. Ir jei pirmomis spektaklio minutėmis startavusios kautynės priverčia šyptelėti (viskas atrodo kiek dirbtina), vėliau įnirtingu aktorių manipuliavimu įvairiausiais kovos ginklais ir instrumentais gali tik gėrėtis. Jei nekreipi dėmesio į ištęstus, monotoniškai pasikartojančius motyvus, kuriuos čia gali suprasti tik kaip iki ekstazės „sukamą“ ritualo ratą, į tai, kad negali suprasti skiemenimis skanduojamo teksto visumos, kad šis tekstas neturi nieko bendra su kautynių numeriais, – spektaklis turi kažką hipnotizuojančiai didingo ir tragiško. Tai pakildamos iki antikinių dievų bebaimiškų grumtynių, tai nusileisdamos iki agonistinių graikiškų reginių, įtraukdamos tragiško choro giesmes ir cikliškus sukinius, ritmiškus lazdelių, būgnų, dūdelių ir ginklų žvangesio garsus, šios „Patroklo laidotuvės“ susidėlioja į beveik ekstatišką ir kartu nepaprastos atlikėjų koncentracijos, fizinės ir dvasinės ištvermės, kažkokio beatodairiško jų pasiaukojimo reikalaujantį reginį. Primena religinio atnašavimo misteriją, kuri neturi nieko bendra nei su tradiciniu teatru, nei su tradicine vaidyba. Ar aktoriams verta atsisakyti visko, kad bent tokio vyksmo metu jie pasijustu Olimpo dievais? Galbūt. Bet kaip apmaudu buvo žiūrėti, kai bandydamas alegorizuoti šiandienos pasaulio prieštaravimus, 40 paskutiniu spektaklio minučių Vasiljevas skyrė Mergelių Marijų su žudomais kūdikėliais šokiui, keturių varnų, apspitusių ką tik į sceną suvežtas vaikų-lėlių krūvas, lakiojimui, absurdiškam, nes užstrigusiam kartojimais ir pasikartojimais, finaliniam choro rečitavimui!
Gal ir prarado kai ką tie žiūrovai, kurie, neužgrūdinti ritualinio cikliškumo, paskubėjo palikti spektaklį jam neįpusėjus. Bet kad Vasiljevas, kurio knygų (prancūzų kalba) apie vaidybos ir komponavimo meną pilnos centrinio Avinjono knygyno lentynos, šįkart gerokai užsižaidė, irgi faktas. Be paskutinio pusvalandžio „Patroklo laidotuvės“ būtų atrodžiusios kur kas įtikinamesnės.
Kitą vakarą Vasiljevą mačiau Erico Lacascade’s statytuose Gorkio „Barbaruose“ Popiežių rūmų garbės kieme. Visad abejingas tam, ką daro kiti, šįkart režisierius įdėmiai žiūrėjo į sceną. Tai buvo antras „Barbarų“ spektaklis, po pirmo vaidinimo gerokai atvėsinęs kai kurių teatro mylėtojų aistras pasirodžius pirmiesiems gana santūriems straipsniams. Pirma dalis – taip, sunkiai suprantama, tačiau antroji verta žiūrėti iki galo, verta sėdėti spektaklyje beveik keturias valandas.
O šiaip viskas čia įgauna pagreitį. Prieš kelias dienas vakarais gąsdinęs lietus liovėsi, ir dabar tiek į miestą, tiek į spektaklius žmonės traukia tarsi į pliažą.
