Pirmieji „Madagaskaro” laurai buvo pelnyti Rygoje

Ir tai buvo laurai už supervalstybę. Rimo Tumino ir Arvydo Dapšio spektakliui pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Madagaskaras“ pirmasis kelias į užsienį „išpuolė“ į Latviją. Latvijos teatro sąjunga, pasiryžusi su kolegomis iš Estijos atgaivinti senąjį „Pabaltijo teatrų pavasarį“ (kas 2007 m. imsis šio žygdarbio Lietuvoje – klaustukas), Rygoje surengė festivalį „Žvilgsnis 2005“.
Buvo parodyta 11 spektaklių iš trijų „Baltijos sesių“. Žiuri komisija, kurią sudarė keturi teatralai – Mati Linavuoti (Suomija), Rima Krečetova (Rusija), Kalina Stefanova (Bulgarija) ir Ilze Klavinia (Latvija) neskirstė 1-32 vietų, tačiau pagal piniginę sumą didžiausia jos dalis atiteko „komandiniam režisieriaus ir dramaturgo bei aktorių trupės darbui“ – „Madagaskarui“. Visos vietos buvo „politiškai korektiškos“ – iš „Sirenų“ pažįstamas Alvio Hermanio „Ilgas gyvenimas“ (kiek, deja, jau įgavęs automatizmo) pelnė antrąją premiją, trečioji teko Andruso Kivirähko „Estiškoms laidotuvėms“, kurias pastatė garsus (ar dar šiandien?) estų režisierius Priitas Pedajasas.
Po festivalio vykusioje konferencijoje žiuri narė Rima Krečetova (jau ėmusi nuo lietuvių spektaklio „kaifuoti“ dar po pirmosios jos dalies) pastebėjo, kad tai „retai matoma aktoriaus ir teksto sąjunga, leidžianti rastis keisčiausiems dalykams, ir tai neprievartauja nei pjesės, nei žiūrovų. Teatras, kaip žinia, yra socialinė meditacija. Ir „Madagaskare“ meditacija yra šviesi“.
O žiuri pirmininkas Mati Linavuoti (dieną prieš tai kavinėje išsiklausinėjęs apie jam neaiškų „Lituanicos“ skrydžio epizodą ir beveik „nupirktas“ 10 litų banknotu)  ramiai pareiškė: „Po „Madagaskaro“ man Lietuva yra kultūrinė supervalstybė, gal ir be žodžio „kultūrinė“. Taip interpretuoti savo istoriją ir ją išrasti teatre reikia turėti galios“.