Gruodžio 8 dieną, Klaipėdos jaunimo teatras atvyko gastrolių į Vilnių, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre buvo pristatytas Kirilo Glušajevo spektaklis „Gyvenimas dar prieš akis“. Tą penktadienio vakarą scenoje buvo bandoma išsiaiškinti kaip tik tai, ką ir reikia aiškintis kiekvienam trisdešimtmečiui savaitės pabaigoje - tai ką gi reiškia įžengti į ketvirtąją dešimtį?
Spektaklio pradžioje aktoriai (Ieva Pakštytė, Donatas Stakėnas, Rugilė Latvėnaitė, Evelina Šimelionė, Asta Zacharovaitė) pristatė save ir įkūnijamus personažus bei kūrybinį šio darbo konceptą: buvo atliktas tyrimas, kurio pagrindą sudarė interviu su skirtingo amžiaus žmonėmis, teiraujantis apie brandą. Atsakymai padėjo suformuoti penkis personažus, perkopusius trisdešimtmetį, ir jų kelią savęs pažinimo link.
Žiūrint „Gyvenimą dar prieš akis“ kyla du pagrindiniai klausimai: kas yra trisdešimtmetis bei kas yra kelias brandos link? Jie tampa ir spektaklio plėtojamomis temomis, kurios skleidžiasi per pasikartojančius veiksmus: kiekvienas iš penkių personažų prisistato, apibūdina save, pavaizduoja kokią nors patirtą ribinę situaciją ir galiausiai žiūrovams pateikia savo alternatyvią versiją (persirengia kitu kostiumu ir sukuria mini pasirodymą pagal kičinę dainą). Tokie veiksmai yra pateikiami absurdiškų situacinių komedijų ir bendravimo su žiūrovais fone.
Šiame spektaklyje veikiantys aktoriai profesionaliai panaudojo savo įgūdžius sudominti žiūrovus ir, regis, tai suveikė sėkmingai - aktyvus publikos dalyvavimas yra puikus to įrodymas. Bendravimas su publika, dovanų įteikimas, kvietimas į sceną, žaidimas per pertrauką sukūrė renginio atmosferą. Visa tai - šio spektaklio stiprybė. Net jei tokie publikos įtraukimo į spektaklio veiksmą triukai nėra savitai išskirtiniai, tačiau kol veikia, tol veikia. Čia jie veikė.
Kontakto palaikymas su žiūrovu reiškėsi ir per absurdiškų situacijų komedijas: hiperbolizuotas graudenimasis dėl prakiurusio vamzdžio savaitgalį - na, nes KODĖL? Netikėtas susitikimas su pirmąja meile, bandymas susigaudyti beprotiškai perpildytame tvarkaraštyje, pirmoji paskaita... Tokios situacijos verčia žiūrovą juoktis, nes iš dalies linkusios priminti elementarią žmogišką patirtį, o kur dar aktorių improvizaciniai intarpai ir - vuolia! - scenoje matomos iš esmės dramatiškos situacijos, su kuriomis žiūrovas gali tapatintis ir kartu iš jų juoktis.
Kiek problemiškesnis klausimas yra susijęs su tuo mįslinguoju trisdešimtmečiu. Spektaklyje „Gyvenimas dar prieš akis“ ši amžiaus riba yra nuolat pabrėžiama, t. y svarstoma, kas pasikeičia arba nepasikeičia įžengus į ketvirtąją dešimtį. Spektaklyje konstruojamos tezės, prasidedančios žodžiais „kai tau daugiau kaip trisdešimt...“, neapeliuoja tik į šią konkrečią amžiaus grupę. Tiesa, būtų galima sakyti, kad didesnė dalis žmonių, perkopusių trisdešimtmetį, turi daugiau atsakomybių, galbūt perka spiruliną ar šilkinius pagalvės užvalkalus, bet ar tikrai? Būtent dėl to ir kyla paprastas klausimas - kodėl trisdešimt? Gal toks amžiaus pasirinkimas yra tik triukas? Gal stebint spektaklį neverta koncentruotis į nurodomus metus, o moto gyvenimas dar prieš akis yra vienodai reikšmingas įvairaus amžiaus žmonėms? Vis dėlto kyla jausmas, kad spektaklyje norėta atskleisti ne tai; atrodo, kad šio darbo kūrėjai siekia perteikti minėto amžiaus mistinį jausmą per personažų veiksmus ir šių refleksiją. Trisdešimtmečio teminė linija tampa situacijų įrėminimu: kai aktoriai pademonstruoja vieną ar kitą etiudą, jį apibendrina baigiamuoju sakiniu „nes kai tau daugiau kaip trisdešimt...“. Tokiu būdu iš konkretybių formuojasi stambios išvados.
Taigi, atrodo, kad „Gyvenimas dar prieš akis“ epicentru tampa ne trisdešimtmetis, bet kelias užsivėlinusios arba per anksti atėjusios brandos link, kuri iš esmės nėra susieta su konkrečiu amžiumi. Remiantis spektaklio logika, norint pasiekti brandą tenka peržengti tam tikras slenkstines situacijas, po kurių arba kurias apmąstant keičiasi asmens požiūris į save ir į kitą. Personažai grįžta laiku atgal ir įkūnija jų atmintyje įsirašiusias liminalias būsenas, padėjusias suvokti save. Kelias brandos link vienam personažui tampa pripažinimu, kad norint atsipūsti - nereikia laukti dar pusės metų iki atostogų; kitas suvokia norįs kurti šeimą; trečias supranta iš kur kyla giluminis keršto pasauliui ir sau troškimas. Visa tai įdomu, tačiau didelę dalį spektaklio užima polemika apie trisdešimtmetį, kuri nėra argumentuojama, ir taip susidaro tam tikri minties lūžiai ir teminės trintys.
Po spektaklio prisiminiau režisieriaus Joachimo Triero filmą „Pats blogiausias žmogus pasaulyje“. Pagrindinė jo veikėja Julija (aktorė Renate Reinsve) ieško santykio ir balanso tarp bandymo pritapti visuomenėje ir išsaugoti autentišką asmenybę, ji bando suvokti laiko tėkmę ir save joje, nuolat keičia jau priimtus sprendimus, bet juda ir juda „kažkur“. Tačiau šiame kontekste svarbiausia mintis yra ši: nors filme nurodoma, kad merginai jau tuoj sukaks trisdešimt, tačiau tiesiogiai ši amžiaus riba nėra akcentuojama, bet nuolat jaučiama, nes slypi būsenoje, o ne veiksme ar žodyje.
...
P. S. Dar kartelį perskaičius spektaklio aprašymą akis užkliuvo už Kirilo Glušajevo minties „<...> dalis šiandien jau brandžių žmonių vis dar negali priimti svarbių sprendimų <...>“. Branda yra diferencijuojama skirtingai, bet iš esmės ji gali būti siejama su fiziniu arba socialiniu ir psichologiniu brandumu. Grįžtant prie spektaklio režisieriaus minties - ji atveria itin platų fenomenologinių svarstymų lauką. Dabartiniai trisdešimtmečiai arba tiesiog jauni, bet nemažai gyvenimiškos patirties sukaupę asmenys gali būti brandūs socialiai ir psichologiškai, tačiau pakitęs gyvenimo pobūdis, sparčiai į dažno kasdienybę besiskverbianti psichoterapija, keičia buvimo brandžiu kriterijus. Mintyje turiu kintančius standartus, susijusius su socialiniu statusu, materialine gerove, šeimine padėtimi... Tad dabartiniai trisdešimtmečiai GALI būti brandūs, bet neatitikti „klasikinio“ šio termino suvokimo. Taip branda įgyja autonomiją nuo tradiciškai suvokiamų „svarbių dalykų“.
P. P. S. Spektaklyje aktoriai kreipėsi į vieną iš žiūrovų, jauną merginą, klausdami - ar ji galėtų paskambinti savo pirmajai meilei, - ši tik pakraipė galvą. Galiausiai buvo priimtas sprendimas, kad ji paskambins trečiajai. Jeigu ji paskambins (ir tai nesukels nepatogumų), spektaklis bus paveikęs.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
