Prieš kurį laiką iš neblogai žmoniją suprantančios asmenybės išgirdau frazę: „Labai daug žmonių gyvena tamsoje“. Ilgą laiką vargiai įsivaizdavau, kokią tamsą ji turi omenyje, tačiau Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) pamačiusi Ivano Vyrypajevo spektaklį „Girti“ jaučiuosi pradėjusi suprasti.
„Girti“ yra dažniausiai inscenizuojama Vyrypajevo pjesė, tačiau jis pats ją pastatė pirmą kartą. Negalėčiau nuosekliai komentuoti šio dramaturgo režisūros stiliaus, nes Naujojoje salėje matytame spektaklyje pretenzingų vizualinių ar interpretacinių sprendimų nebuvo - dėmesį autorius telkė į teksto artikuliaciją, į aktorinę išraišką ir į sklandžius perėjimus tarp scenų. Taip gimė spektaklis, kurį pavadinčiau viena šiandien retų galimybių gerai praleisti vakarą teatre. Manau, kad „Girtus“ verta rinktis norintiems formos prasme paprasto, neįpareigojančio spektaklio, kurį žiūrėti (beveik) nenuobodu, ir kuriame atrasti kažką sau artimo gali įvairaus išsilavinimo bei vertybių žmonės.
Siūlau netikėti LNDT puslapyje pateikta informacija, kad „Wyrypajewas eksperimentuoja teatrine kalba, pagrįsta visiškai nauja estetika: nors kalba apie žiaurią realybę, kuri mus supa, jis grąžina poeziją atgal į teatrą“. Nelaikyčiau to eksperimentu. Veikiau - vienu žmonijos egzistavimo pagrindų, kuris daugumai mūsų bent jau pasąmoningai suprantamas.
„Girti“ yra tradicinis aktorinis spektaklis, kurio prasmės glūdi tekste ir atlikime, bet ne interpretacijoje. Vyrypajevo pjesės nuostabiai talpios ir įvairiapusiškos, panašu, jog į jas jis sudeda viską, ką sugeba pasakyti apie temą. Tad natūralu, kad režisuojant nebėra ką pridurti.
„Girti“ - tai aktorių malonumas vaidinti ir žiūrovų malonumas juos stebėti. Vyrypajevo pasirinkti profesionalai - tai ryškūs ir daug gerbėjų turintys aktoriai bei puikūs jauni talentai. Akivaizdu, kad jiems režisierius sugebėjo įkvėpti pasitikėjimą teksto prasmingumu.
Keturiolika aktorių įkūnija keturias girtų žmonių kompanijas: vėžiu sergantis kino festivalio direktorius nesėkmingai demonstruojasi prieš jauną merginą, jaunavedžiai švenčia vestuves kartu su nuotakos drauge, kurią jaunikis paliko dėl dabartinės sutuoktinės, dvi vidutinio amžiaus poros ginčijasi dėl skirtingo realybės suvokimo, o keturi vaikinai švenčia vieno jų bernvakarį, į kurį draugai pakvietė prostitutę. Antroje spektaklio pusėje šių istorijų veikėjai susiduria tarpusavyje.
Visas šias istorijas ir netikėtus personažų susidūrimus vienija keletas elementų. Pirma, žinoma, personažų būsena - jie visi yra išgėrę pakankamai, kad nebejaustų poreikio kai kuriuos dalykus pasilaikyti sau. Antra - jie filosofuoja apie Dievą, tiksliau - apie dieviškumą žmoguje, apie žmogų kaip indą dieviškai veiklai. Trečia - visiems personažams būdingas meilės trūkumas ir poreikis, nors dauguma meilę suvokia abstrakčiai ar net paviršutiniškai. Ir ketvirta - daugybė personažų įsitikinę, kad visi žmonės meluoja, tuo teisindami savo pačių melą.
Šiose temose aktoriai varijuoja tarp tragiškos realybės ir komiško absurdo. Kur kas dažniau jie renkasi pastarąjį, leidžiantį sėkmingai pasislėpti nuo jų gyvenimų tamsybių.
Po vieno iš keturių premjerinių spektaklių kolegė iškėlė, mano akimis, dėmesio vertą klausimą: kodėl keturiolika skirtingų žmonių prisigėrę elgiasi vienodai ir kodėl jiems rūpi lygiai tie patys dalykai? Iš tiesų, personažų amžius svyruoja nuo 21 iki 53 metų, čia yra ir vyrų, ir moterų, visi turi skirtingas santykių ir gyvenimo patirtis. Tiesa, dauguma jų priklauso viduriniajai klasei - tai juos jungia ir galimai sufleruoja dramaturgo kritiką mūsų dienų vidutinybėms.
Ir štai ši spalvinga kompanija pasirodo esanti ribotų interesų: prisigėrusiems svarbu aptarti dieviškąjį pradą, išaukštinti savo žmogišką būtį ir išsakyti meilės poreikį, paraleliai rodant, kad patys mylėti gražiai nesugeba.
Atsakymą į klausimą, kodėl visi personažai vienodai girti, atradau LNDT fojė rengtame susitikime su režisieriumi, kurį moderavo jo mokiniu jau vadinamas režisierius Aleksandras Špilevojus. Ilguose ir painiuose Vyrypajevo monologuose (pagarba aktoriams, sugebėjusiems įsceninti tokius išvedžiojimus) režisierius paminėjo, kad personažai yra tokie, kokie yra dėl vienintelės priežasties - nes jis, dramaturgas, taip nusprendė. Personažas - tai pjesės autorius, kuris per kūrinio veikėjus gimsta, miršta, žudo, myli ir taip toliau.
Čia leidžiu sau spėti, kad arba pats Vyrypajevas išgėręs imasi kalbų apie žmonijos pagrindų esmę, arba girto žmogaus būklę jis pasirinko kaip priemonę išreikšti blaivo žmogaus mintis, kurios iš neapsvaigusio lūpų gali būti priimtos kaip neadekvačios. O štai girtumas žmonių akyse pateisina bet kokius išvedžiojimus. „Girti“ - tai spektaklis, kuriame matome daug nutikimų, tačiau apskritai nelabai kas įvyksta. Veiksmo ir personažų varomoji galia yra jų tikėjimas, kad suprato kažką svarbaus. Tik galiausiai tikėjimą nustelbia buitis arba sprendimas susitaikyti su realybe bei paleisti viltis, kad šalia esantis žmogus pasikeis.
Beje, susitaikymas su kitu spektaklyje būdingesnis moterims - vyrai dažniau prašo atleidimo, priėmimo ir galimybės toliau būti nepatikimais. Todėl kūrinį lengva perskaityti kaip pasiteisinimą dėl valios stygiaus ir kaip atsisakymą prisiimti atsakomybę.
Ir tai yra vienas iš teksto pradžioje minėtą tamsą liudijančių dalykų. Kalbėdami apie dieviškumo siekį ir žmogaus kaip dieviškumui talpinti skirto indo funkciją, personažai jaučiasi geresni, nes atranda kuo viską pateisinti. Jie „užsikabina“ už dvasinių ir religinių kategorijų, kurių niekas nepaneigs, nes tiesiog negali moksliškai paaiškinti. Paraleliai tie patys žmonės meluoja, yra šlykščiai neištikimi, gyvena paviršutinišką gyvenimą, pamiršta gerbti savo partnerius ir t. t.
Nelaikyčiau to analogija žmogaus galimybei būti ir vienokiu, ir kitokiu, nors aktoriams toks daugiasluoksniškumas, žinoma, padeda sukurti turtingus personažus. Spektaklio kontekste žmonės veikiau primena moraliniame dugne (tokio pavadinimo Maksimo Gorkio pjesę prisiminiau jau pirmoje spektaklio scenoje - abiejų pjesių situacija išties panaši) besimurkdančiųjų visuomenę, kurios nariai iš paskutiniųjų stengiasi sau ir kitiems įrodyti, kad yra geresni nei atrodo ir būtinai pranašesni už aplinkinius.
Nors tai skamba tragiškai, „Girtus“ galima žiūrėti ir kaip taiklią bei šmaikščią komediją. Bei pasidžiaugti, kad patys, be abejo, suprantame kur kas daugiau nei scenoje šlitinėjantys girtuokliai.
Ir dar - nedidelis post scriptum. Klausydama personažų išvedžiojimo apie žmoguje apsireiškiantį dieviškumą, susimąsčiau, kiek Vyrypajevui iš tiesų įdomi asmenybė. Panašu, kad svarbia žmogaus funkcija jis laiko tam tikros dvasinės kategorijos priėmimą į save ir materialaus kūno pavertimą indu idėjoms talpinti bei skleisti. Man nepanašu, kad jam nuoširdžiai rūpėtų individų interesai, skirtumai ar elgesio priežastys. O skepsį sustiprina pastebėjimas, kad moralės prasme jo žymiausiose pjesėse aprašyti personažai yra išties gana menki.
