Paaugliai - patys žiauriausi. Tokį pareiškimą ne kartą teko girdėti mokykloje iš mokytojų ar tėvų lūpų. Ne kartą teko panašius teiginius pamatyti ar išgirsti ir socialiniuose tinkluose, ir įvairiose laidose ar interviu, kur kalbama apie švietimo problemas arba tiesiog jaunimo problemas ir būties ypatybes. Ir niekas nepaneigs - paaugliai tikrai yra probleminė visuomenės grupė. Nei vaikai, nei suaugusieji: nežinantys, kaip gyventi, nežinantys, kas vyksta su jų kūnais, nesuprantantys, ko nori gyvenime, nesuvokiantys, kodėl jiems keliami kažin kokie reikalavimai. Tarpinė grupė, kuri nori eiti prieš sistemą bei atmesti visuomenės primestus standartus ir taisykles, grupė, kuri nori maištauti, bet tuo pačiu nori būti ir suprasta. O dar ir retai gaunanti šiai amžiaus grupei skirtos meno dozės, kadangi neaišku, kaip ir apie ką jiems pasakoti, tad dažniausiai bando megzti dialogą tie, kuriems jau seniai tas amžiaus tarpsnis praėjęs. Galiausiai neretai nė nesistengiama kurti specialiai paaugliams ir tepasiūlomi šiaip kokie romanai apie amžiną vampyrų meilę...
Iš tiesų kalbėti pagauliai ir paaugliams suprantamai turbūt gali tik tie, kurie patys yra neseniai perėję šį periodą arba tie, kuriems tenka su paaugliais susidurti dažnai. Užduotis ne iš lengvųjų. O dar reikia sugebėti ne tik pataikyti suprantamą toną, bet ir pabandyti sudominti, nes, visi žinome, gi jiems niekas neįdomu. Taigi, galima imtis amžinosios klasikos - mokyklos, patyčių ir pirmųjų meilių.
Į šias kertines temas gilintis bando taip pat ir „Mokslo ir meno laboratorijoje“ sukurtas spektaklis „Gyvuliai“. Režisierės vaidmenyje debiutuojančios Godos Simonaitytės kūrinyje, pasitelkiant smagią formą, sukuriamas pasaulis, kuriame verda aistros, intrigos ir meilės trikampiai.
Iš pirmo žvilgsnio „Gyvulių“ prieiga gali pasirodyti kiek lėkštoka - labai ryšku, labai tiesmukiška, labai demonstratyvu. Estetika, atrodo, rėkte rėkia žiūrovui: nuo kostiumų iki muzikos. Bet tada verta prisiminti - čia kalbama paaugliams ir jų kalba, tad reikia susitaikyti su padiktuotomis taisyklėmis ir žingsniuoti kartu su kūriniu toliau tuo pačiu taku.
„Gyvuliuose“ pasakojama istorija, kurioje pinasi įvairios paauglių realijos - nuo meilės trikampio iki socialinių žaidimų. Personažai - tai hiperbolizuoti ir puikiai atpažįstami tipažai, kurių kiekvienas savaip žavus ir geba pademonstruoti savo skirtingas puses. Plokščiais jų pavadinti, bent jau dėl jų savybių, tikrai nebūtų galima. Kiekviename jų maišosi ir geroji, ir tamsioji pusės - nė vienas nėra šventas, nė vienas nėra absoliutaus blogio atstovas. Galbūt išskyrus Alekso Kazanavičiaus kuriamą Tėvą / Mokytoją, kuris atrodo lyg tironiško asmens šaržas. Tačiau vėlgi, jei žvelgtume paauglio akimis, tai taip ir turi būti, - čia gi kita karta, kita sistema.
Dėlioti mizanscenas režisierė renkasi miksuodama vaidybinius intarpus ir stand up'o elementus - tokia prieiga šiek tiek primena Aleksandro Špilevojaus „Neišmoktose pamokose“ taikytą principą. Tad galima numanyti, kad toks metodas jauniesiems žiūrovams yra paveikus. „Gyvuliuose“ personažai vienaip kalbasi tarpusavyje, o kitaip pasakoja žiūrovui. Lyg tos kalbos bendraamžių ratelyje yra tai, ką jie nori pademonstruoti, kokias savo pačių kaukes kuriasi, ką bando vaizduoti, o prakalba į mikrofoną žiūrovui tarytum išsako tai, kas iš tiesų dedasi jų galvose, atskleidžia vidinį pasaulį ir tikruosius „aš“. Iš tokių veiksmo ir žodžio koreliacijų išauga visai smagus reginys, ypač, kai kalba pasisuka apie simpatijas - čia jau suprantami reikalai ir tėvams, ir paaugliams.
Spektaklis prasideda kaip šviesi komedija ir po truputį vis klimpsta į rimtesnę bei tamsesnę tematiką - pirma užliūliuoja žiūrovą ir jį prisijaukina, o po to jau rodo tikrąsias gyvenimo problemas ir net moralines dilemas.
Nuo mažų dienų dėl visko besipykstantys Denas (Gytis Laskovas) ir Liutauras (Tomas Šečkus), atrodo, pykstasi vien tam, kad tiesiog pyktųsi, - šį kartą dėl simpatijos Beatričei (Ieva Stašelytė). Ugnį kursto ir pati mergina, kadangi negeba išsirinkti vieno, o kur dar įvairiausi apsistumdymai, į kuriuos įsiterpti mėgina ir Liutauro tėvas. Nuo įprastinės patyčių rutinos vėliau kalbos pasisuka apie socialines klases ir statusą.
Pavadinimas „Gyvuliai“ čia veikia ir kaip metafora, ir tiesiogine reikšme: pirmiausia galima suprasti, jog paaugliai savo gyvenimų dramose elgiasi kaip gyvuliai, o po to dramaturgė atveria ir tai, jog kiekvienas veikėjas pats yra gyvulys / gyvūnas - paukštis, paršelis, „lenciūginis“ šuo...
Aktoriai, kurdami personažus, atrodo, mėgaujasi ir nebijo į juos žvelgti kiek ironiškai - taip tik dar labiau išryškindami reprezentuojamus tipažus. Šečkaus Liutauras čia tampa tipiniu turtingų tėvų vaiku, kuris iš tiesų yra gerokai jautresnis, negu viešai deklaruoja, todėl ypač demonstratyviai rodo savo galią. Stašelytės Beatričė - iš pažiūros gera ir miela mergina, tačiau nevengia manipuliuoti jai simpatizuojančiais vaikinais ir atvirai flirtuoja. Laskovo Denas - tai vadinamasis „klasės liurbis“: lyg ir turėtų būti blogiukas, tačiau iš tiesų yra geros širdies ir pasižymi neblogai veikiančiu moraliniu kompasu. Ir dar - Valerijaus Kazlausko Jokūbas - visada sutrikęs, neaišku, iš kur ir kaip čia atsidūręs, bet visada sukiojasi šalia ir veikia lyg antro plano personažas, kurio misija yra palaikyti smagumo kartelę.
„Gyvuliai“, kaip jau gana įprasta jaunai auditorijai skirtuose spektakliuose, pasiūlo gausą efektų. Jau minėjau, kad visas spektaklis palieka rėkimo žiūrovui įspūdį, net jei tai ir nėra rėkimas tikrąja savo forma. Rėkia šviesos, kostiumai, muzika ir šnibžda tekstas. Pastarasis - vietomis maloniai buitiškas ir žemiškas, vietomis kiek pakylėtas ir poetiškas, laviruojantis tarp labai įtikimo kalbėjimo iki tokių frazių, kurios, sunku patikėti, kad galėtų būti sakomos paauglių.
Vis dėlto toji rėkianti estetika spektakliui suteikia turbūt vieną didžiausių stiprybių - ritmą ir gana greitą tempą, kuris gali laimėti žiūrovo dėmesį ir neleisti nuobodžiauti. Dėmesį sunkiai išlaikančiai kartai reikia nuolatinio stimulo, todėl spektaklio elementai keičiasi greitai: komiškumą keičia rimtis, ryškiai plieskiančias šviesas - prietema, ramų kalbėjimą - vakarėlio ritmai. Būtų smagu, jeigu paaugliai savo noru sugrįžtų į teatrą, o ne verčiami mokytojų. Šie „Gyvuliai“ tikrai yra skirti labiau jiems, negu koks nors privalomojo literatūros sąrašo kūrinys, teatre pastatytas tikrai ne moksleiviams ir ne jų kalba, tad verčiau nebekankinkite paauglių visokiais „-ynais“.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
