Jaunos režisierės memuarai

Daiva Šabasevičienė 2022-06-27 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Jauno žmogaus memuarai“, režisierė Eglė Švedkauskaitė (Valstybinis jaunimo teatras, 2022). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Jauno žmogaus memuarai“, režisierė Eglė Švedkauskaitė (Valstybinis jaunimo teatras, 2022). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Iš anų metų veik nieko neprisimenu. Jie buvo it danties skausmas, o argi prisimeni, kaip tau skaudėjo dantį. Reikėdavo tiesiog iškentėti dieną, paskui dar vieną, o paskui dar ir dar.

Ričardas Gavelis

 

Jaunimo teatre gimęs spektaklis „Jauno žmogaus memuarai“ - jautri ir atidi sovietmečio analizė. Režisierė Eglė Švedkauskaitė tikriausiai ėmėsi šio Ričardo Gavelio kūrinio sceninės versijos tik dėl atminties, atklydusios iki šiandienos. Režisierei, vienai iš savičiausių jaunosios kartos psichologinio teatro kūrėjų, naujuoju spektakliu rūpėjo atrasti tas šio laikotarpio temas, kurios jaudina ją asmeniškai.

Tačiau žengdama šį rizikingą žingsnį iš anapusybės į šią dieną, Švedkauskaitė vos kojos nenusilaužė, nes kūrinys pakibo ant teatro ir literatūros slenksčio. Pasikvietusi taip pat jautrų rašytoją Mindaugą Nastaravičių, kuriam atminties tema yra daugelio kūrinių atspirties taškas, pati būdama viena iš intelektualiausių jaunosios kartos menininkių, ji pabūgo rimčiau pasigalynėti su Ričardu Gaveliu. Iš laiko perspektyvos kūrinys atrodo visai kitaip, nei tuomet, kai gimė (keturiolikos laiškų romanas pasirodė 1989 metais). Kita vertus, į sceną perkeliant vidinius monologus reikia ypatingai patraukios teatrinės formos. Šiuo atveju režisierė išliko nuosekli ir atidi kiekvienai detalei. Ji nieko nešiuolaikino, nieko nedekonstravo - tradicinio teatro keliu bandė atrasti kelius romano dialogui su šiuolaikiniu žiūrovu.

Žiūrovai iš daugiau kaip tris valandas trukusio spektaklio gavo įspūdžių, kurie bus ilgai apmąstomi ir viešai aptariami. Švedkauskaitė su visa savo pasirinktų kūrėjų komanda atvertė gražų teatro puslapį, kuriame pasitelkus visas įmanomas priemones tęsiama lietuviškos prozos inscenizacijų tradicija. „Jauno žmogaus memuarai“ tapo jaunos režisierės memuarais, parašytais teatrine kalba, gerbiant visas aplinkybes, susijusias tiek su pačiu kūriniu, tiek su Nepriklausomybės atkūrimo laiku, kuris užaugino kartą, bandančią įdėmiai suvokti savo ištakas.

Švedkauskaitė naujuoju spektakliu tarytum sustabdė isterišką jaunosios režisierių kartos siekį verstis per galvas ir statyti spektaklius, didžiausią dėmesį sutelkiant į jų formą, išorinius efektus, bet ne į turinį. Asistavusi patiems atraktyviausiems režisieriams, Švedkauskaitė sugebėjo nekopijuoti jų, netapti svetimų metodų ir darbo stilių auka. Jau kelintu spektakliu ji demonstruoja savarankiško režisūrinio kelio paieškas ir tuo pačiu bando sugrąžinti teatrui pirmapradį jo pavidalą. Švedkauskaitei teatras - ne šou, ne greitai virškinama ir čia pat pamirštama pramoga, o apmąstymų laboratorija. Toks teatras ne visada patogus amebiškiems žiūrovams. Prie tokio teatro reikia prisipratinti, stengiantis ramiai suvokti jo kalbą. Tai nėra festivaliams „pagamintas“ kūrinys. „Jauno žmogaus memuarai“ skirti subjektyviam atminties suvokimui, kuris atveria mūsų kultūros analitinį lauką, be kurio neįsivaizduojamas joks istorinių procesų suvokimas. Tokie spektakliai Lietuvos teatruose gimsta retai. Ir vien dėl to šis laukas yra labai opus, nes nėra tradicijos, nėra kontekstų, kurie leistų ir iš kitų rakursų įvertinti istoriškai svarbaus kūrinio atsiradimą šiuolaikinėje scenoje. Kadaise teatrui padėjo Algis Samulionis, Viktorija Daujotytė, Vytautas Kubilius. O „Jauno žmogaus memuarai“ kviečia naujam dialogui su lietuvių kultūros tyrinėtojais.

Sovietmečio suvokimas ir patirtis labai skirtingi. Man Leono Cipario memuarai neatitinka to, ką patyriau savo kailiu. Nors ir esu už jį jaunesnė, ir užaugusi ne Kauno slabodkėje, o Vilniuje, gyvenau ne pusrūsyje, o normaliame bute, sovietmečio nekenčiau iki pašaknų. Nereikia painioti santvarkos su žmonių galiomis. Jeigu žmonės būtų buvę tokie užspausti ir paversti mase, niekada Nepriklausomybės ir nebūtume atkūrę. Šiandien didesnę baimę kelia šios dienos prisiplakėliai, partijų ir partijėlių pakalikai. Niekas nežino, kiek šiandien praradus nepriklausomybę susitaikytų su nauja vergija. Lietuva anuomet tuo ir išsiskyrė iš visos Sovietų sąjungos, kad ji negyveno socializme. Mes išgyvenome totalitarizmą, karines prievoles (mokyklose visi buvome išmokyti išardyti ir sudėti kalašnikovus), bet laisvės išraiškų būta nemažai (Romo Kalantos susideginimas - ryškiausias atvejis), tik jos buvo greitai nuslopinamos. Bet esmė ta, kad lietuvio sąmonė niekada nebuvo pavergta, mes niekada nebuvome paversti pilka mase. Mes ugdėme kūrybiškumą, dainavom lietuviškas dainas, mokėjom gražiai atsisveikinti su mirusiaisiais, o ne užkasti tuoj pat sudeginus palaikus. Mes Velykas ir Kalėdas šventėme tyliai ir iškilmingai, nors šios šventės buvo slopinamos. Komunistuojantys žmonės bandė integruotis į paprastų lietuvių gyvenimą, nes jie norėjo patirti panašius išgyvenimus, bet taip ir liko už borto.

Režisierė tiksliai ir taikliai perteikia sovietmečiui būdingas nežinia ko laukimo, nerimo, tuštumos, uždarumo būsenas, smaugiančią pilkumą, kažkokį smegenų rūką, bandymus atsilaikyti prieš visą tą į tave aršiausiu būdu besismelkiantį „brudą“. Jis ir matomas, ir girdimas, ir jaučiamas. Jis neįvardytas. Juo nemanipuliuojama. Jis tiesiog yra. Jį režisierė su savo pagalbininkais sukūrė tiksliai. Ir gaveliškai. Tai - atmosfera. Gavelio pirmasis romanas taip pat netolygus, banguotas, subjektyvus, vien dėl to ir priimtinas daugeliui. Visi jį skaito savaip. Be to, jis buvo pirmas toks kitoks po nuoseklių prozos kūrinių, tarp kurių dominavo lietuviško kaimo „romantikai“. Pasiremdama Gavelio kūriniu, Švedkauskaitė rodo ilgą, nematomai alinantį procesą, kuomet be ryškiai fiksuotų perėjimų žmogus palaipsniui tampa amorfiška būtybe.  

Atidus režisierės neatsitraukimas nuo Gavelio tikriausiai sudrausmino ir Nastaravičių, kuris Yanos Ross „Trijų seserų“ pastatymui parašė visiškai naują Antono Čechovo versiją. Šiuo atveju tai yra inscenizacija, bet „Jauno žmogaus memuarai“ nutolę nuo teatro, pirmiausia tai - literatūrinis kūrinys. Kad išjudintum dramaturginius dantraščius, būtina intervencija, nauja, nekitėta redakcija, sušiuolaikinimas. Kita vertus, režisierė šiame antidraminiame kūrinyje, bandydama dramą išgauti iš vidinių monologų, sukūrė savaip naują žanrą - sovietmečio pabaigos žmogaus epą. Toji epocha dar niekur nedingo, ji gyva ne tik dėl joje gyvenusių ir dar gyvų žmonių, bet dėl to, kad ji įdomi daugeliui jaunosios kartos menininkų. Šiame kontekste Švedkauskaitės teatrinė analizė smarkiai išsiskiria iš visų kitų bandymų apibendrinti, kas tai buvo. Ji per žmogų, per jo sąmonę, per brutalų sąmonės formavimą bando suvokti šio proceso mechanizmą. Neatsitiktinai pats Gavelis Dostojevskio „Idiotą“ perskaitė devyniolikos metų. Jam įstrigo Myškino liguistumas. Šis rašytojo neakivaizdus susitapatinimas patrauklus daugeliui kūrėjų. Sėdėti ir dėlioti savo paties gyvenimo įvykius šiandien nemadinga, bet režisierė šį procesą patiki savo kuriamiems personažams.    

Leono Cipario gyvenimo istoriją pasakoja Vainius Sodeika. Aktorius kruopščiai išanalizavęs visas scenas ir mizanscenas, jis labai tikslus ir jautriai integruojasi į bet kurios scenos aplinkybes. Sodeika - puikus partneris, šalia jo, su juo ir aplink jį vyksta svarbiausios spektaklio scenos. Režisierei Sodeika svarbus ne vien dėl jo talento. Didžioji dauguma savybių, kuriomis savo Leoną apibūdino Gavelis, atitinka Sodeikos savybes. Rodos, tai smulkmenos, bet jos taikliai nusako režisierės pagarbą autoriui. Be to, per Sodeiką režisierei svarbu perteikti gavelišką mintį, jog žmogus nėra vien darniai ar nedarniai veikiantis mechanizmas. Tikslus, raiškus aktorius bet kurioje sudėtingesnėje scenoje atranda netikėtų spalvų skirtingas būsenas išreikšti: jis gali būti tiesus ir tikslus, o čia pat - palūžęs, suvokiantis savo dualizmą. Be to, režisierė tiksliai naudoja Sodeikos muzikinius gabumus, jo savitą dainavimo stilių, taip praplėsdama kai kurių scenų prasmes.   

Nors scenoje daugiausia regime duetus, tačiau režisierė jautriai naudoja ir personažų monologus, ir bendras scenas. Aktorių ansamblis - labai stiprus ir įdomus. Vytauto Anužio Uošvis, Mato Dirginčiaus Instruktorius, Giedrės Giedraitytės Auklėtoja, Sergejaus Ivanovo Tomas Kelertas, Alekso Kazanavičiaus Li Čin Chajus, Viktorijos Kuodytės Stanislova, Luko Petrausko Tėvas, Jonės Šadeikės Virginija, Dovilės Šilkaitytės-Rimkevičienės Motina - įdomių portretų galerija, taikliai papildanti Vainiaus Sodeikos Leono „laiškus“. Kamerines scenas apjungdama su bendromis, režisierė sukuria tikslią spektaklio atmosferą. Teatras tuomet atsigauna. Kartais tų scenų norėtųsi ilgesnių, labiau išplėstų, nes jos - lyg tam tikri praskaidrėjimai, lyg šviesesnės sąmonės pliūpsniai. Pavyzdžiui, spektaklyje FiDi (Fizikų dienos) - tik maža užuomina, tik žalios būtybės - Dino Zauro - nasrai, bet tai tiksli ir Gavelio, ir jo herojaus tapatybės iliustracija.  

Dar, rodos, taip neseniai Jaunimo teatre klestėjo „Namų muzikavimo grupė“, kurią šiandien gali pakeisti „Jauno žmogaus memuarų“ aktoriai. Neįtikėtina, kaip talentingos kompozitorės Agnės Matulevičiūtės garsų polifonijas įkūnija šie aktoriai. Savo išraiškomis, savo kūrybiniu potencialu jie muzikai suteikia dar vieną - regimąjį - lauką. Todėl šio spektaklio garsovaizdis gali tapti atskiru koncertiniu kūriniu, ypač turint tokius balso meistrus, kaip Viktorija Kuodytė ar Vainius Sodeika. Apie perkusistą Sergejų Ivanovą, pasirodo, lig šiol taip pat žinojo nedaugelis. Žiūrovams tai - naujas atradimas.

Matulevičiūtė išsiskiria ne tik savo darbštumu ir atsidavimu sudėtingų dramos spektaklių kūrimui, bet ir sugebėjimu nesikartoti, kiekvieną kartą iš naujo atrasti taškus, atitinkančius ne tik režisierių sumanymus, bet ir atveriančius dramos spektaklių naujas garsines erdves. Jeigu pirmuosiuose spektakliuose ji buvo daugiau garsų dizainerė, tai pastaruoju metu tapo savarankiška kūrėja, formuojančia ne tik savitą braižą, bet ir taikliai papildančia dramaturginį audinį. „Jauno žmogaus memuarai“, kaip ir „Sirenų tyla“, šios kompozitorės dėka tapo įdomiais muzikinės dramos kūriniais.     

„Esam dirbtiniai medžiai, įbesti į dirbtinę dirvą, mūsų šaknis nutraukė ir užaugino hidroponiškai, maitindami dirbtiniais syvais“. Štai tokią dirbtinę dirvą spektaklyje sukūrė dailininkai Jurgis Paškevičius ir Monika Janulevičiūtė. Sporto rūmų fragmentas lieka įsirėžęs ne tik į viso spektaklio audinį, bet ir į mūsų sąmonę. Spektaklyje šis įstrižai įspraustas statinio fragmentas lieka simboliu, iliustruojančiu laikotarpį, vis dėlto stabdančiu gana ilgo spektaklio dinamiką. Po kurio laiko jis tiesiog nebeveikia žiūrovo kartu su tekstu, jis tiesiog tampa sąmonėje įstrigusiu vaizdiniu.  

Kostiumai - sovietmečio replikos, dominuoja sintetinės medžiagos. Čechoviškuose pastatymuose „keliauja“ lagaminai, sovietmečio - „diplomatai“.

Retai kada nutinka, kad po premjeros galvotum apie kitą kūrėjo darbą. O Eglė Švedkauskaitė skatina laukti naujų jos pastatymų. Šįsyk režisierė parašė žiūrovams laišką iš būtojo laiko - sovietmečio. Nujausdamas epochos lūžį, Gavelis pirmasis atvirai pasakė, kad užėjus priepuoliui tau tik „bendrija gali paskolinti oro“. Švedkauskaitė tapo pirmąja režisiere, įvertinusia šią deguonies pagalvę, atvirai pripažinusia, kad be atminties, kaip be oro, žmogus neišgyvena.

„Jauno žmogaus memuarai“ - spektaklis, statytas ne festivaliams, ne masiniam žiūrovui. Jis atitinka unikalių lietuvių režisierių, kūrusių kaip tik tame laike, apie kurį kalba Eglė Švedkauskaitė, nuostatas - spektaklius kurti, o ne statyti, tokiu keliu ieškant ir surandant savo unikalų braižą.

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

recenzijos
  • Eižėjantys luobai

    „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ leidžia atsiskleisti aktorių Vitalijos Mockevičiūtės ir Karolio Kasperavičiaus meistrystei, parodyti komišką, psichologinę ir net tragišką savo pusę.

  • Geras oras, jei nežinai ką pasakyti

    Kūrėja Kristina Marija Kulinič siūlo kalbėtis. Bet per pusantros valandos išnagrinėti tiek klausimų – neįmanoma. Vietoje to, kad pasirinktų vieną ir nertų giliau, siekė aprėpti viską. Tad spąstai užsidarė.

  • Būsenų „Kartoteka“

    Varnas sukūrė bendrą spektaklio konstrukciją, o visa Herojaus vidinė kelionė priklausė tik nuo Svobono kūrybos. <...> Jis – regimas veiksmo režisierius, ir kuriantis save, ir valdantis visą situaciją.

  • Krystiano Lupos pėdsakai „Užburto kalno“ teritorijoje

    Režisierius ištobulino liupiškojo teatro požymį – savo paties buvimo tarp žiūrovų įgarsinimą. <...> Lupos čia ir dabar kuriamas „garso takelis“ ir žavėjo, ir trukdė.

  • Prapjauti tamsą

    Greičiausiai nesijuokiu todėl, kad ėjau žiūrėti juokingo spektaklio. Pavadinime įrašytas stand-upʼas kuria labai konkretų lūkestį. Žiūrovai mato jautriai gedulą apmąstantį spektaklį, kuriame yra ir humoro.

  • Bananai – minkščiausi vaisiai

    Atlikėjai skendo švelniai gelsvoje šviesoje ir atrodė it nužengę tiesiai iš „Paskutinės vakarienės“. Vis tik miniatiūros „Šokti 1000 metų“ nuotaika labiau panašėjo į gyvenimo šventės pradžią, o ne pabaigą.

  • Taisyklių rėmai

    Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Atidaryk duris“ minimos durys buvo pravertos, bet toliau nežengta: formalus bendradarbiavimas įvyko, tačiau pristigo kūrybinės sinergijos.

  • Septynerius metus matuotis temperatūrą

    Būtent keistai bėgantis laikas ir sukuria pretekstą spektakliui pasinaudoti galimybe vos ne visą darbo dieną išlaikyti žiūrovą teatro kėdėje – kad šis galėtų visu kūnu pajusti sustojusį laiką.