Prieš penkmetį dalyvaujant festivalyje „Jauno teatro dienos“ Klaipėdoje, į akiratį pakliuvo tuomet neseniai išversta vieno įdomiausių prancūzų teatro kūrėjų, režisieriaus, dramaturgo Joëlio Pommerat pjesė „Dviejų Korėjų susijungimas“, parašyta 2013-aisiais. Pjesėje - dvidešimt trumpų istorijų, išrašytų lyg žmonių santykių kaleidoskopas su ašaromis, drama ir juoku. Nors pjesė visai nepolitiška, jos pavadinimas skatino pasidomėti Korėjos konfliktu, Šiaurės Korėja ir mitais apie šalį, kurioje gyvenimas apjuostas griežtomis taisyklėmis ir melu.
2018 m. balandžio pabaigoje Šiaurės Korėjos lyderiui Kim Jong Unui ir Pietų Korėjos prezidentui Moon Jae-inui pradėjus taikos derybas, susikibus rankomis ir iššiepus dantis pozuojant fotografams, tada dar utopiškai skambėjęs pjesės pavadinimas kaip neįmanomo susitaikymo idėja gimdė naują viltį, kad nesutarimai tarp dviejų Korėjų baigsis. Ar Pommerat nuspėjo ateitį? Tais pačiais metais Pjongčango žiemos olimpinėse žaidynėse Pietų Korėjos ir Šiaurės Korėjos atstovai žygiavo nešini viena, bendros, susivienijusios Korėjos vėliava. Ar jau galima juoktis?
Apie žmonių santykius teksto pradžioje užsiminiau ne veltui. Festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ organizatoriai šiemet žiūrovams pristatė choreografės iš Pietų Korėjos Eun-Me Ahn darbą „Šiaurės Korėjos šokis“. Jai kilo idėja iš internete rastų vaizdo įrašų - greičiausiai turistų slapta nufilmuotų karinių paradų, tautinių šokių ir propagandinių pasirodymų - sukurti optimistinį, šiuolaikišką ir ryškų pasirodymą apie prieš daugiau nei septyniasdešimt metų atskirtą, labiausiai pasaulyje izoliuotą šalį - Šiaurės Korėją, tiksliau, jos gyventojus. Choreografė empatiškai, su meile ir šiek tiek šmaikščiai, lyg susitapatindama su už sienos esančiais ir politinės santvarkos įkalintais kaimynais, pristato šiauriečių šokį: be gailesčio, baimės ar neapykantos politiniams lyderiams, priešingai - siekdama pripildyti atlikėjų ir žiūrovų sąmonę paprasčiausio gyvenimo, šventės, nes be juoko dabar išprotėtume. Manau, viena iš šio daug gastroliuojančio spektaklio misijų - skleisti žinią, kas vyksta kitoje pasaulio pusėje. Juk kažkam tai, kas mums atrodo lyg pragaras, yra kasdienybė, bet kai nematai, kas dedasi kitur, tiesiog nesusimąstai ir kiemo problemos atrodo didžiausios.
Šiaurės ir Pietų Korėjų taikos idėja tokia trapi ir veidmainiška: 2022 m. vasario pabaigoje spaudoje pasirodė informacija, kad Šiaurės Korėja paleido balistinę raketą, atnaujindama ginkluotės bandymus po mėnesį trukusios pertraukos. Bandymas atliktas visam pasauliui sutelkus dėmesį į karą Ukrainoje, kuri toliau įnirtingai priešinasi į šalį įsiveržusioms Rusijos pajėgoms. Tai buvo jau aštuntas Pchenjano atliktas raketos bandymas nuo metų pradžios. Be to, šalis pagrasino atsisakyti beveik penkerius metus trunkančio savanoriško branduolinių ir ilgo nuotolio ginklų bandymų moratoriumo, o Šiaurės Korėjos lyderio Kim Jong Uno sesuo balandžio pradžioje pagrasino branduoliniu ginklu, jei šaliai tektų gintis. Tad įtampa pasaulyje tik kaista: vieni jau kariauja, o kiti - nujaučia karą ir jam ruošiasi.
Realybė gali būti ir negraži, bet tik ne menininkės Eun-Me Ahn pasaulyje. Naujosios Lietuvos nacionalinio dramos teatro salės sceną ji „įpakuoja“ į auksiniais siūlais išaustą, klostytą, dekoratyvinę užuolaidą, dešimt šokėjų išpuošia tradiciniais ryškiaspalviais, spindinčiais ar europiečio akiai įprastesniais juodos ir baltos spalvų kostiumais, kuriuos atlikėjai kelis kartus keičia, į rankas jiems įduoda tai kelių metrų kaspinus, tai subtiliai nuo judesių ore besiplaikstančias šilkines ar neoninių spalvų vėduokles, išmoko net kelių lietuviškų frazių. Spektaklis sunertas iš atskirų pasirodymų: šokėjų ansamblis - lyg maža dalis tos vaizdo įrašuose matytos daugiatūkstantinės, valstybinėms šventėms suburtos Šiaurės Korėjos gyventojų minios. Scenoje taip pat matome gyvai tradiciniu korėjiečių styginiu instrumentu gayageum kankliuojančią Soon-a Park bei kelis subtilius, bet iškalbingus solo numerius atliekančią spektaklio režisierę, scenografijos ir kostiumų autorę Eun-Me Ahn. Spektaklis varijuoja tarp kičo ir tradicijos, elektronikos, populiariosios muzikos ir tylos. Šokis, menininkės nuomone, daug galingesnis už kalbą, mat tyloje galime sutelkti dėmesnį į kūną, judesį ir energiją. Tad kompozitoriaus Young-Gyu Jango sukurtos efektingos muzikinės kompozicijos kuriam laikui nutyla. Žiūrovui paliekama jausmų laisvė. O čia jau rekomenduoju atsisakyti vaikiško įpročio klausti, ką reiškia vienas arba kitas veiksmas, vaizdas, žodis ar judesys. Nebūtinai viskas turi būti paaiškinta ar suprasta, nebūtinai - įdomu. Ar nepakanka, kad būtų tiesiog gražu?
Po spektaklio vykstant diskusijai turėjome progą susipažinti su menininke. Ji, pasidabinusi ryškiais margaspalviais drabužiais, trumpų plaukų šukuosena ir šypsena, gurkšnojo ne vandenį, kaip tokia proga įprasta, o alų. Ir viskas čia labai tiko. Sakyčiau, diskusija yra privaloma, lyg antra spektaklio „Šiaurės Korėjos šokis“ dalis, leidžianti susipažinti, klausti, išgirsti, prisijaukinti vieniems kitus. Iš vienos pusės, tos abi Korėjos - tokios tolimos ir egzotiškos, bet problemos, grėsmės ir baimės artimos. Kosmopolitė Eun-Me Ahn nekritikavo politikų, bet kalbėjo apie viltį kada nors pamatyti susivienijusią Korėją ir kaimynystėje gyvenančiųjų šokį, apie trečią, laike įstrigusią, už sienos gyvenančią kartą, išskirtas šeimas. Apie baimę, kuri yra sukausčiusi karui besiruošiančius Pietų Korėjos gyventojus, o choreografę stumia kurti ir duoda energijos, apie karą Ukrainoje. Optimistė Eun-Me Ahn iš baimės išsivaduoti siūlo šokant, tuomet kalbėti nereikia. Juk, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, daug kas priklauso nuo požiūrio.
