Jau ne pirmą kartą OKT imamasi Sarah'os Kane dramaturgijos. Oskaras Koršunovas dar 2002-aisiais su Povilu Laurinkumi pastatė „Geismą“, vėliau jau vienas režisavo „Apvalytuosius“. Praėjusiais metais Kornelija Krasilnikovaitė ėmėsi „Psichozės 4.48” - sudėtingai scenoje interpretuotinos pjesės-pagalbos šauksmo. Ką ten apie interpretavimą scenoje, net skaityti britų dramaturgės fragmentišką tekstą nėra lengva. Tiek dėl šizofrenijos epizodą primenančio rašymo stiliaus, teksto tvarkos, tiek dėl to, kad autorė panardina į tamsiausius sąmonės vandenis. Ir apskritai, visa Kane kūryba, visi išbaigti dramaturginiai kūriniai - sudėtingas iššūkis. Ir dėl to, kad pjesės reikalauja drastiškų scenų, ir, kad reikalauja visiško atvirumo. Kam? Baimei, beprotystei, geiduliams, visiškam apsimestinumo atsisakymui, klaidžiam žmogaus užkaborių pažinumui. Tai žmogaus pusei, kuri dažniausiai paliekama už durų. Kuri netinka prie padoraus, garbingo žmogaus portreto, kokį klaidingai piešiame.
Tačiau, kad ir koks sunkus iššūkis kurti scenai iš Sarah'os Kane tekstų, nenuostabu, kad jų imamasi. Jos kūriniai persmelkti to, kas žmogų drasko iš vidaus. Čia prieštaros tarp blogo ir gero, deramo ir smerktino elgesio, gyvenimo ir mirties. Kiek impulsyvių minčių padaryti kažką nuvejame į paraštes, stengiamės valdytis. Nesame švarūs ir šventas vanduo per krikštą tikrai nenuplauna mūsų sąmonės, kurioje užgimsta gąsdinantys potraukiai, slapčiausios mintys.
Šįkart iš negausaus Kane dramaturginio lobyno pasirinkta „Fedros meilė“. Ja teatro scenoje debiutavo režisierė Laura Kutkaitė. Bet žodį „debiutas“ miniu tik tarp kitko, jis reiškia tik tai, kad Lietuvos režisierių gretose atsirado naujas žaidėjas su stipriomis vizijomis. Šioje pjesėje įsiterpia monarchų šeimos šešėlis, todėl kūrinys turėjo ypač kitaip nuskambėti Jungtinėje Karalystėje, kur išlikusi karališkosios giminės tradicija. Bet Kutkaitės interpretacijoje tai užkabinama tik tiek, kad Hipolitas - princas, ir tuo tik pabrėžiama jo galia turėti viską, ko užsigeidžia. Pjesėje greta mėlynojo kraujo įpintas graikų mitas. Vėlgi, tai atsispindi tik personažų varduose ir tuo, kad gašlios mintys, geiduliai, uždrausta meilė - nuo pasaulio pradžios gyvuojančios aferos. Ir tai puiku, režisierė sudėliojo ryškiausius akcentus, kurie jai buvo įdomūs, o ne sekė pažodžiui.
„Fedros meilėje“ pamotė - Gabrielės Ladygaitės Fedra - įsimyli įsūnį ar, tiksliau, pajaučia jam stiprią trauką. Ji nori jo, bet jam - Domanto Starkausko Hipolitui - į tai nusispjauti. Elegantiškas kostiumėlis, į kuodą surišti plaukai. Tikra dama, kuriai šiukštu neleistinas nusidėjimas mylėti netikrą sūnų. Tai patrauklu nebent pornografiniame siužete, bet ne visuomenėje. Kalbų apie dulkinimąsi daug, slidi riba nuklysti į bespalvę vulgarybę, bet visa apimanti, akis ir ausis užliejanti desperacija, veikėjų noras pasijusti gyvais, mylimais ar bent geidžiamais, išlygina svarstykles.
Kai Fedra paragauja uždrausto vaisiaus, ant jos užvirsta Hipolito emocinis purvas, ji pažeminama ir atstumiama. Vėliau Fedra nusižudo. O įsūnis lieka su neišaiškinama mįsle: savo atsainumu jis privedė moterį prie savižudybės ar tai - besąlygiška meilės išraiška?
Hipolitas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti arogantiškas, visu kuo materialiu persisotinęs šiknius. Nors toks įspūdis ir nebūtų labai toli nuo tiesos. Bet kodėl jis toks? Tai - gynybos mechanizmas. Nejautra apsiginklavęs jaunuolis išsekęs nuo drungno gyvenimo. Per daug patogu, visi jam perdėm meilūs. Jokio aštrumo. Todėl, kai Fedra prieš savižudybę parašytame laiške apkaltina įsūnį išprievartavimu, jis pagaliau ima jausti. Adrenaliną. Baimę. Artėjančią pabaigą.
Svariausias spektaklio išskirtinumas - tai, kaip pasitelkiami aktorių kūnai. Kaip teatro medžiaga, kūnai yra itin pagavūs kūrybinių sumanymų įgyvendinimui. Kaip įkaitintas metalas lankstymui. Tačiau vis rečiau išnaudojamas visas šios medžiagos potencialas, dažnai kūnai tampa tiesiog geismo objektais arba kažkuo blankiai vizualiu greta nesiliaujančio šnekėjimo. Dėmesį ypač prikausto besikartojantis Gabrielės Ladygaitės judesio motyvas. Išlenkta nugara ji stovi sustingusi. Netrukus krinta, stojasi į tą pačią poziciją, milisekundę stabtelėdama užfiksuoja lenkimąsi ir vėl krinta. Jos nepaliaujamai kartojami kritimai - kaip vėl ir vėl grįžtanti nevilties būsena.
Hipolito judesiai sumedėję, pasyvūs. Todėl scena, kurioje jis, pasimylėjęs su savo pamote, ima bėgioti, mikliai šokdamas taško energiją į visas puses, atrodo efektinga. Tai veikia kaip galingas kontrastas, virsmas iš neveiksnumo į hiperaktyvumą, - kaip pagaliau patenkinto Fedros geismo parodija. Po troškimo išpildymo nebelieka nieko. Net paties troškulio.
Gabrielės Ladygaitės Fedra stovi žiūrėdama tiesiai į publiką. Kiek klastūniškai šypsosi, nes jau nusprendė, ką ketina daryti. Žino daugiau, nei kiti. Čiuopia savo kaklą. Nutraukia perlų vėrinį, karoliukai pabyra. Vėliau Dignos Kulionytės Strofė praneša - Fedra pasikorė. Skausmingai gražus mirties pavaizdavimas. Nors tai dar ne spektaklio pabaiga, - Hipolitas tik dabar pabunda iš letargiškos apatijos, - geismas jau pražudė Fedrą.
