Begalybės beždžionių teorema teigia, kad jei būtų įmanoma begalybę beždžionių pasodinti prie nesulaužomų kompiuterių su įjungta teksto rinkimo programa, anksčiau ar vėliau jos išspausdintų bet kokį gerai žinomą tekstą - pavyzdžiui, Šekspyro „Hamletą“. O kas nutiktų, jei priverstume jas jį ir suvaidinti?
Kartais po spektaklio perkratęs visą užplūdusių jausmų amplitudę galiausiai turi sau pripažinti, kad ką tik buvai tiesiog gražių žmonių intelektualaus buitinio konflikto liudininku. Ir nors be konflikto negali vykti scenai žūtbūt reikalinga drama, neretai ji nepakyla nuo primityvių instinktų lygmens. Dažnai kalbame apie universalius tekstus ir jų autorius, peržengusius laiką bei aprašiusius visus įmanomus susidūrimus su valdžia, religija, gamtos dėsniais ir visas galimas šeimos bei asmens krizes, tačiau ar scenai sukurti dialogai visada pajėgūs išgyventi amžių kritiką, ar aktoriai ir žiūrovai dar atranda save prieš keturis šimtus metų parašytose dramose?
Kadangi vienintelis beveik nekintantis klasikinių pjesių skirtingų pastatymų komponentas lieka dialogai, gali atrodyti, kad šiuolaikinis teatras nebeegzistuoja už teksto ribų. Tarsi niekas negalėtų pakeisti kalbos - to privilegijuoto tapatybės ir fantazijos audinio. Pasakyme, kad šiuolaikinio teatro kūriniuose nieko neįvyksta ir nepasakoma nieko naujo, matyt, išduoda, kad kalbantis gyvūnas pasiekė aukščiausią savo patirties tašką, kuriame vienintelė jo egzistavimo išraiška įmanoma per kalbą, bet nebylaus teatro sinkretiškame kūrinyje spalvos, garsai ir gestai - tai beveik tapyba, šokis ir muzika, pakeičiantys nesiliaujantį žodžių srautą, kuris paprastai tik dar labiau suglumina.
Birželio 5 d. Klaipėdoje įvykusi Apeirono teatro premjera „Circulum“ (režisierė Eglė Kazickaitė) - tai spektaklis, kurio pagrindinis inspiracinis taškas, kaip teigia patys kūrėjai, yra „Hamletas“, ypač jo pagrindinio veikėjo ištarta eilutė: „Žodžiai, žodžiai, žodžiai.“ Tačiau žodžiai šiame spektaklyje nieko nereiškia. Dažnai svajojame, kad žiūrėdami į personažą scenoje kiaurai žvilgsniu perversime pačius save ir atsidursime jo vietoje, bet, bandydama atsikratyti tikrumo pranašumo miražą žadančių gyvenimo imitacijų, sudarytų iš užkluptos realybės stereotipų, Apeirono teatro komanda pasiūlo artimiausią žmogaus antrininką - gyvūną. Gyvūnas riaumoja, spiegia, prunkščia, klykauja, dejuoja, inkščia, bet neprabyla žodžiais: „Būti ar nebūti...“ Siekį išlikti, apsaugoti savo teritoriją, daugintis ir klestėti išduoda kūno kalba, kurios žvėris negali sumeluoti. Lieka tik savaime suprantamas gaivališkas „Būti“.
Kad trijų aktorių - Gretos Gudelytės, Ričardo Bartašiaus ir Valerijaus Kazlausko - atliekamo judesio spektaklio mechanizmas suktųsi ir be kalbų, panaudojama Apeirono teatro pamėgta erdvinė figūra kaip pagrindinis scenovaizdžio elementas (apskrita konstrukcija spektaklyje „Nekrozė“ ir kvadratas „Ad infinitum“). Visą spektaklį veiksmas vyksta ant, po, viduje ir aplink sunkų metalinį žiedą (circulum). Kyla minčių, kad visi esame užburtame rate, tarsi būtume žiurkėnas, besisukantis ratelyje. Po spektaklio net galima mėginti patikrinti, kokio sunkumo yra šis rekvizitas, kuris iš tolo atrodo pavojingas ir neatkeliamas. Aktoriai grakščiai kaip akrobatai įvaldo šį Sizifo akmens, planetos, gimdos, lopšio, lizdo, narvo, šulinio, urvo, kapo duobės - gyvybės ir mirties ratą.
Įvyksta žinduoliška drama - visų tragedijų redukcija į vieną labai paprastą siužetą, senesnį už rato išradimą. Svogūnas scenoje nulupamas ir suvalgomas ir perkeltine, ir tiesiogine šio žodžio prasme. Dekonstruojamas ne tik „Hamleto“, bet ir daugelio kitų žymių sceninių kūrinių siužetiškumas, kuris galiausiai atsiveria kaip vis pasikartojanti pirmykštė kova siekiant išsaugoti savo anatominį, fiziologinį, genetinį palikimą. Moteris, patelė geidžiama kaip nuosavybė, kaip nauja teritorija mirtingų dauginimosi pavidalų lenktynėse. Apeirono teatras parodijuoja, demaskuoja ir demistifikuoja ironiškai perregimus teatro tropus ir apnuogina jų primityvią gentiškosios visuomenės prigimtį: tėvažudystė, kerštas, kraujomaiša etc. Vis dėlto bet koks antiteatro veiksmas nori nenori vis tiek sutvirtina tradicinio teatro pozicijas. Pyktis paverčia mus kažkuo menkesniu už žmogų, o teatras suteikia gyvuliškajam mitui regimą pavidalą su visa pirmapradžio žiaurumo dramaturgija, tik vietoj Danijos princo rankose laikomos kaukolės atsiranda trijų aktorių kaukės, dar kartą primenančios apie realybės faktų ir meno tikrovės dvilypumą.
