2020-ųjų rugpjūčio 1-oji išliks Lietuvos operos metraštyje kaip ypatinga diena. Nors nacionalinio profesionalaus operos teatro šimtmetį rengiamės minėti susigrąžinta naujamete „Traviata“, niekas šiandien negalėtų garantuoti, kad vis dar neslopstantis koronos virusas nesujauks šventinių planų. Net jei taip ir nutiktų, šimtmetis jau nebeliktų be atgarsio. Rugpjūčio 1-oji paženklinta dviem išskirtiniais Lietuvos operos kultūros įvykiais. Tą vakarą viename seniausių, prestižiškiausių Europos festivalių, šimtmetį taip pat mininčiame Zalcburgo festivalyje įvykusioje Richardo Strausso operos „Elektra“ premjeroje pagrindinius vaidmenis atliko dvi lietuvaitės - Aušrinė Stundytė ir Asmik Grigorian. Nors Asmik šiame festivalyje pasirodo jau ketvirtus metus, nors Violeta Urmana jau daugiau nei ketvirtį amžiaus keliauja po didžiąsias pasaulio scenas, nors jau visas būrys lietuvių operos solistų pasklido po užsienio teatrus, nors turime įspūdingų dainininkų, dirigentų ir pastatymų istoriją, būtent „Elektros“ spektaklyje pasaulio akivaizdoje simboliškai susitiko du šimtmečiai - Zalcburgo festivalio ir Lietuvos nacionalinės operos mokyklos. Sykiu tai ir primadonos profesorės Irenos Milkevičiūtės asmeninis triumfas. Abi dainininkės vokalinį kelią pradėjo jos klasėje. Tai, ko dėl geležinės uždangos negalėjo siekti pati profesorė, pasiekė jos ugdytinės. Neįmanoma pervertinti pedagogo vaidmens operos solisto kelyje: tai, ką dainininkas gauna iš Dievo malonės, patenka į pedagogo rankas, ir čia jau anaiptol ne visada visi keliai veda į sėkmę.
Tą patį vakarą ir Lietuvoje įvyko šimtmečio vertas operinis įvykis: Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras uosto elinge pristatė Richardo Wagnerio operą „Skrajojantis olandas“. Nors premjerą klaipėdiečiai dedikavo muzikinio teatro uostamiestyje 200-osioms metinėms, nors pasirinkta diena - Klaipėdos miesto gimtadienis, įvykis tapo nacionaline operos iškilme. Klaipėda teisėtai dedasi kitoniška, tam turi daugybę istorinių priežasčių, tačiau tas jos kitoniškumas su germaniškais ženklais tėra simbolinis - svarbus, ryškus, nostalgiškas, bet simbolinis. Nors raudonų plytų architektūros likučiai primena, kad esame vokiškos kultūros krašte, praktiškai jos tik tiek ir belikę, kiek byloja tie pastatai. Tikrasis paveldas perduodamas tradiciškai - iš kartos į kartą, puoselėjant, kvestionuojant ar atmetant. Tačiau Klaipėdą ištiko miesto palimpsesto likimas: 1944 m. Hitleriui paskelbus visuotinę evakuaciją miestas liko beveik tuščias, gyventojai išsinešė kalbą, kultūrinę atmintį, tradicijas, papročius, šiokiadienių rutiną... Sovietinėje Klaipėdoje viskas pradėta iš naujo, dabartinis muzikinis teatras įsteigtas 1987 metais. Kad ir labai norėtume, tačiau tik simboliškai jį galime sieti su prieš 200 metų veiklą pradėjusiu vokiečių teatru. Kitaip tariant, šio teatro praktinis pamatas - ta pati prieš 100 metų Kaune naujamete „Traviata“ pradėta nacionalinio teatro tradicija.
Šiuo trumpu istoriniu ekskursu tik norėjau paaiškinti, kodėl „Skrajojančio olando“ premjerą priskiriu prie nacionalinio operos teatro šimtmečio įvykių, nors klaipėdiečiai susidėliojo kitus akcentus, įskaitant ir negausius Wagnerio pėdsakus miesto muzikinio gyvenimo istorijoje. Juo įspūdingiau!
Paradoksalu, tačiau teatras išgyvena pakilimo laikotarpį neturėdamas... teatro! Naujoji jo vadovė Laima Vilimienė ryžtingai ėmėsi ir statybų, ir naujų pastatymų. Šįkart pasirinktas spendimas rodyti spektaklį po atviru dangumi ir dargi senajame elinge - laivų statykloje. Visuomet rizikinga teatrinį veiksmą perkelti į realistinę aplinką. Spektaklis - neapčiuopiama, efemeriška substancija, kuri susitelkia erdvėje. Ne šiaip susitelkia, bet gimsta iš artistų ir žiūrovų psichoemocinės sąveikos. Štai kodėl operos spektakliai po atviru dangumi dažniausiai būna labiau reginiai su muzika: įvaldyti, teatriškai įkrauti neapibrėžtą erdvę, juolab industrinę - sunku. Bet būna išimčių. Čia nesiremsiu Brėgenco festivalio ar kitais žinomais pavyzdžiais. Kad jau prakalbome apie nacionalinio teatro šimtmetį, tegu ir pavyzdžiai būna lietuviški. Lig šiol sklando legendos apie 1960 m. Žagarėje, ant Žvelgaičio kalno, parodytą Balio Dvariono operą „Dalia“. Įspūdžio būta tokio stipraus, kad iš kartos į kartą perduodami liudininkų prisiminimai neleidžia pamiršti išskirtinio reiškinio. Kitą tokį ryškų įvykį mena daugiau gyvų liudininkų: tai 1970 m., minint nacionalinio operos teatro 50-metį, Vilniuje, tuometėje Kutuzovo (dabar S. Daukanto) aikštėje parodyta Giuseppe's Verdi „Aida“. Ne vienas šiame pastatyme dalyvavęs teatralas yra įvardijęs jį kaip vieną ryškiausių savo karjeros akimirkų. Klaipėdiečių „Skrajojantį olandą“ priskirčiau prie tų įvykių, kurie ateity išliks tarp legendų. Nepamiršau vienu metu tradiciniais tapusių „Pilėnų“ Trakų pilies kieme. Tačiau tai labiau dekoratyvūs spektakliai, kaip ir 2009 m. ten pristatyta Amilcare's Ponchielli operos „Lietuviai“ premjera.
„Skrajojantis olandas“ išvengė dekoratyvumo ir tapo stipriu meniniu patyrimu. Sunku spręsti, ar būtų taip pasisekę, jei nebūtų pasitaikęs Klaipėdai nebūdingas oras: rugpjūčio 1-osios vakaras buvo idiliškai ramus, su besileidžiančios saulės gaisais. Tačiau renginio organizatoriai tvirtina, kad visa įranga, įgarsinimo technika ir vaizdo technologijos, įskaitant personažų kostiumus, buvo pritaikyti prasčiausiam iš įmanomų orų variantų. Spektaklio koncepcijos sumanytojas ir režisierius Dalius Abaris, pelnęs puikią didelių apimčių renginių režisieriaus reputaciją, į savo dosjė šalia įsimenančios Lietuvos pirmininkavimo ES tarybai ceremonijos ir ypač Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui skirto projekto „Gloria Lietuvai“ įsirašė ir pirmąją pastatytą operą. Tai dėl jo talento industrinis elingas virto pritrenkiančia teatro scena. Kartu su scenografe Sigita Šimkūnaite ir šviesų dailininku Andriumi Stasiuliu jis privertė publiką įtikėti veiksmo vieta. Mizanscenas valdė antrasis režisierius Gediminas Šeduikis, gerai perpratęs savo užduotį: didelėje erdvėje reikia stambesnių potėpių artistų judesių, judėjimo trajektorijų (choreografas Aurelijus Liškauskas), kitaip tūlas žiūrovas nesuspėtų sekti personažų, mat veiksmas sufokusuotas ne konkrečioje scenoje, o skirtingose elingo vietose. Stilistiškai darnius, išraiškingus laivų statyklos darbininkų ir jūreivių kostiumus sukūrė Sandra Straukaitė, jos aprengti artistai užbaigė bendrą vaizdinį.
Operos kulminacijoje išplaukiantis Olando laivas pasuko žiūrovų link ir skrodė elingą, perskirdamas nuščiuvusią publiką. Įspūdžiui sustiprinti pasitelkti specialieji efektai - žaižaruojančios liepsnos ir srūvantys vandenys. Laivas išties tikrut tikrutėlis, tarnaujantis jūrininkams, o spektaklio reikmėms pamėkliškai dekoruotas. Visada kyla pavojus nuslysti kičo pusėn, kai operoje imamasi pernelyg realistinių priemonių, juk opera savo prigimtimi yra nereali. Šįsyk to išvengta. Kad sukurtum įtraukų, efektingą ir emocingą spektaklį ir priverstum patikėti, kad Wagnerio personažai darbuojasi senajame elinge, reikia turėti talentą, kokiu apdovanotas D. Abaris. Skonis, intuicija ir, žinoma, rizika - pagrindiniai jo instrumentai įgyvendinant šią stulbinančią koncepciją.
Vargu ar tas įspūdis būtų toks visa persmelkiantis, jei ne Wagnerio muzika. Tai rimta užduotis negausiam klaipėdiečių kolektyvui, todėl suprantama, kad išskirtiniam pastatymui rinktasi iškiliausius šalies atlikėjus. Kviestiniais muzikantais pastiprintam orkestrui (dirigentas Tomas Ambrozaitis) ir teatro chorui (vad. Vladimiras Konstantinovas) dirigavo Modestas Pitrėnas. Be raiškios ir emocingos interpretacijos, dirigentas šįkart pasirodė ir kaip redaktorius, gerokai patrumpinęs operos partitūrą. Atsisakyta kai kurių mizanscenų, kai kurios sutrumpintos, tačiau visi šio veikalo ryškiausi numeriai išsaugoti, nepasigesta nė vieno highlight'o. Toks sprendimas pasiteisina esamai koncepcijai sustiprinti. Spektaklio pertraukos logistiškai nepritaikytoje aplinkoje ne tik būtų sukėlusios sumaišties, bet ir išsklaidžiusios augančią įtampą, numušusios emocinę temperatūrą, kuri per vienaveiksme paverstą operą išsprogo sulig kulminaciniu Olando išplaukimu ir Zentos žūtimi. Kita vertus, tai ir laiko ženklas. Norint pritraukti naujos publikos, reikia pradėti nuo supaprastintų, adaptuotų klasikos veikalų. Literatūros pasaulyje ši tendencija jau įsigalėjo.
Olando vaidmenį atliko daugelį metų Eseno teatre dirbantis sodraus tembro baritonas Almas Švilpa. Nors jo puikiai, užtikrintai atliekamą Olandą ne sykį teko girdėti didžiojoje Vilniaus scenoje, šįsyk jis padarė stipresnį įspūdį, ir tai siečiau su geru vokalistų įgarsinimu (ko nepasakyčiau apie orkestro, ypač styginių, įgarsinimą). Kokybiški dainininkų mikrofonai leido jiems perteikti subtilesnius niuansus, išryškinti detales, kas, deja, dažnai būna sunku padaryti akustiškai nepatogioje Vilniaus scenoje.
Dalando vaidmenį sukūrė taip pat Vokietijos ir Šveicarijos teatruose dainuojantis bosas Tadas Girininkas, vis pasirodantis ir LNOBT, ir „Vilnius City Opera“ pastatymuose. Dabar šio dainininko vokalinė forma tiesiog tobula - lygus, skambus bosas liejasi laisvai, lyg dainavimas nereikalautų jokių pastangų. Paslankus jis ir aktoriniu požiūriu, juolab Dalando personažas dinamiškesnis - tai jis bebaimis, ryžtingas laivo kapitonas, tai apsukrus šeimininkas, įtariantis, kad Olandas galėtų būti tinkamas jaunikis jo dukrai.
Zentą įkūnijo LNOBT solistė Sandra Janušaitė, šį vaidmenį seniai įvaldžiusi, tad šįkart ji taip pat pateikė raiškesnių detalių, atlikdama Zentos baladę, ką vėlgi siečiau su įgarsinimu, suteikusiu dainininkei patogesnes sąlygas atsiskleisti. Zentos personažui pristigo vizualaus išskirtinumo. Didžiulėje elingo erdvėje ji niekuo neišsiskyrė iš choristų, šokėjų ir kitų personažų minios. Olando kostiumams Straukaitė suteikė išskirtinumo, o Zentos - ne. Na taip, šiame pastatyme ji taip pat darbininkė, bet juk ji - pagrindinis personažas, romantinė herojė, pasirengusi žūti, pasiaukoti dėl meilės. Nei spalviškai, nei siluetu Zentos kostiumas neišsiskyrė iš kitų. Kadangi kostiumas „neskambėjo“, Janušaitei teko kurti heroję kliaunantis savo vokalinėmis ir artistinėmis išgalėmis.
Vairininko vaidmenį atliko įtaigusis, artistiškasis tenoras Rafailas Karpis, Eriko - latvių tenoras Andris Ludvigs, o Mari - mecosopranas Dalia Kužmarskytė, vienintelė šiame spektaklyje dalyvavusi KVMT solistė.
Šis Olandas niekada nebeatskris į Klaipėdą. Organizatoriai ir kūrėjai pateikė vienetinį, nepakartojamą spektaklį. Jokia jo perkėlimo į sceną galimybė neįmanoma. Pakartoti elinge - įmanoma, tačiau nuspręsta kitaip. Tebūnie tai vienintelis, išskirtinis įvykis. Šimtmečio įvykis.
