Scenoje kalbama trimis kalbomis (angliškai, rusiškai, lietuviškai). Ir taip, nuoširdžiai chaotiškai, į Lietuvos nacionalinio dramos teatro sceną ateina tikrasis gyvenimas, pirmoji autentiška dokumentika.
Beje, Visagine tų kasdieniame gyvenime naudojamų kalbų gerokai daugiau, mat čia gyvena net keliasdešimties tautybių atstovai. Ir vis dėlto, nors žiūrime kruopščiai net keturių kūrėjų (dramaturgai - Rimantas Ribačiauskas, Kristina Savickienė bei režisieriai - Jonas Tertelis ir Kristina Werner) sudėliotą spektaklį apie šį miestą, akivaizdu, kad negalime užčiuopti visko: mums leista tik praplaukti paviršiumi, pagauti nuotaiką ir pajusti susidomėjimą - šio miestelio istorija, šiandiena, geografija ir žmonėmis.
„Žalios pievelės“ kūrybinė komanda veikiausiai to ir siekė - sužadinti žiūrovų smalsumą, sukelti jiems norą pakeliauti po savo šalį, sugundyti juos išsimaudyti Visagino ežere ir t.t. Ir tai šiems plačiai užsimojusiems kūrėjams, galima iškart pasakyti, pavyko. Galbūt kaip tik dėl to, kad stebėdamas šį spektaklį neišvengiamai pajunti, jog tai, kas svarbiausia, tikriausia, skaudžiausia, liko už kadro. Jog dauguma Ignalinos atominės elektrinės, o ir šio miestelio statytojų į šią sceną nelipo, jog vietoje jų atėjo jų vaikai, jau nebe taip skaudžiai susiję su dabar vykstančiu IAE uždarymo procesu, su tuštėjančiu miestu, nykstančiais jo pastatais. Pyktis, nusivylimas, iliuzijos ir vis tirštėjantis beprasmybės pojūtis - galime tik įsivaizduoti, nujausti tai.
Pirmą kartą „Žalią pievelę“ žiūrėjau pačiame Visagine, kartu su itin šiltai nusiteikusia vietine publika. Po kiekvieno trumpučio pasisakymo aidint plojimams, negali nejusti šio spektaklio svarbos pačiam miestui. Negali nejusti pasididžiavimo dėl LNDT komandos bendradarbiavimo ir susidomėjimo iš šio miesto žmonių, kuriems, kaip paaiškėja, itin svarbi kultūra. Ir čia viskas, kas vyksta scenoje, atrodo teisinga, pateisinama, suprantama.
Čia, jų pačių namuose, kuriuos spektaklyje perteikia scenografė Paulė Bocullaitė, kaip to, kas pradėta ir nebaigta, kas egzistuoja tik iki pusės, metaforą, jautiesi kone pamalonintas prieš tave atsidūrusių gyventojų atsivėrimo. Jie atėjo kalbėtis: būti suprasti, išgirsti, įvertinti. Ir nieko keisto, kad šie žmonės scenoje jaudinasi, vaidina ar kad poetiškai deklamuoja savo pačių tekstą, kartais kiek nenatūraliai pagražintą išmintingais apibendrinimais ar kalbos žaismu. Tai, regis, tam tikrais momentais net užkerta kelią natūralios intonacijos galimybėms.
Antrasis susitikimas su „Žalia pievele“ įvyko Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje scenoje. Ir jis buvo kitoks. Sakyčiau, užspaustas. Tie patys vaizdai ir žodžiai čia atrodė kažkaip per ankšti, per sausi, per tvarkingi. Lyg visas miestas, kuriame iš tikrųjų nesame, dabar turėtų išsitekti tuose nukapotuose balduose... O autentiškųjų veikėjų pasakojamos istorijos, kuriose susipina svajonės, sapnai, baimės, šeima ir darbas, - iš nuoširdaus pokalbio, atsivėrimo, nejučia ėmė virsti mėgėjišku teatru.
Tarkime, viena iš natūralesnių spektaklio scenų pasirodė ta, kurioje visaginiečiai iš didžiulio albumo skaitė garbių Lietuvos žmonių sveikinimus, pažadus, padėkas, skirtus Ignalinos atominės elektrinės darbuotojams. Nes kaip tik čia, saldžiai ironiškoje scenoje, skambant naiviai primityviai melodijai, iš tiesų prireikia vaidybos, atsiribojimo efekto, buvimo kažkuo kitu. Aišku, tai ne tik jaudulio, bet ir erdvės, profesionaliosios teatro scenos, kuri jau pati savaime diktuoja tam tikrą teatrališkumą ir kitokį nusiteikimą, problema. Kirba mintis, kad šis spektaklis kur kas geriau žiūrėtųsi kad ir šio teatro dekoracijų dirbtuvėse...
Labiausiai spektaklio ritmui, jo gyvybei padeda skiriamas dėmesys ne pačiam žmogui, o IAE struktūrai, taisyklėms, įvairioms smulkiai nupasakojamoms pareigoms. Tokiose scenose pasakotojas pagaliau gali nukreipti dėmesį nuo savęs į kažką kitą, kažką aiškiai nupasakojamo ir pažįstamo, kažką, kam nereikia pateisinimų, pagražinimų, išvadų. Dėmesys aplinkai, ne sau, visuomet labiau atpalaiduoja ir suartina. Šiaip ar taip, dėl to čia visi ir susirinkome. Jei ne elektrinė - Visagino, štai tokio miesto, kaip ir šių jo gyventojų, nebūtų (dalis jų paprasčiausiai negimtų). Jos uždarymas, šis egzistencinis veiksmas, kuomet tenka ardyti tai, kas daugybe rankų ir protų buvo sukurta, ir yra svarbiausias spektakliui. Žalia pievelė, toks be galo gražus pavadinimas, reiškia tai, kas turi likti IAE vietoje po visiško jos uždarymo.
Spektaklis, prasidėjęs nuo žmogaus, pabaigoje ir vėl sugrįžo pas žmogų. Panašu, kad kūrėjai tam daugiausiai laiko ir skyrė. Įdomiausia jiems - ne gigantiško mechanizmo veikimo principai, ne jo kuriama nauda ar keliami pavojai, o mažo žmogaus pasirinkimų istorija.
Ir vis dėlto atrodo, kad bandant atverti, sužmoginti pasirinktuosius veikėjus, buvo šiek tiek užsižaista. Kaip kuo puikiausiai galima pajusti spektaklio pabaigoje Aleksandrui Jermolajevui pasakojant apie kankorėžius (ne apie tai, koks jis kankorėžių mėgėjas, o apie įvairias jų rūšis), tik gilindamasis ne į save, o į kitą, žmogus gali tapti bent kiek labiau atsipalaidavęs ir atviras, o kartu ir perprantamas.
