Kūnas savyje „konservuoja“ prisiminimus ir patirtis: kauluose slypi mūsų stiprybė, suformuota pergyvenus skaudžius momentus, raumenyse yra mūsų lankstumas ir gebėjimas išsinerti iš sudėtingų situacijų, o nervuose esti gebėjimas greitai orientuotis ir jausti. Nors galima manyti, jog visa tai slypi mūsų dvasioje ar pasąmonėje, iš tikrųjų viskas slypi mūsų fiziniame kūne. Dėl to menininkai dažnai neria į savo autentiško, technika nepadiktuoto judesio paieškas, kad iš naujo atrastų prisiminimų pėdsakus ir pasitelktų juos naujoms judesio stilistikoms ar pasakojimo būdams ieškoti.
Tuo pat metu, naujosios medijos tapo neatskiriama šiuolaikinio šokio dalimi. Dažnai šokis tampa vienu iš spektaklio struktūriniu elementu, kol technologijų generuojamas vizualinis paveikumas skatina kūrėjus drąsiau žaisti žiūrovo pojūčiais.
Todėl antroji tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis'17“ diena yra gan intriguojanti. Festivalio organizatoriai siūlo pasižiūrėti keturis spektaklius, kuriuose derinamas gyvas žmogaus kūnas ir jame slypinčios patirtys, siūlo naujosiomis medijomis ir jų gebėjimu paveikti pojūčius.
Pirmajame vakaro spektaklyje - Antono Ovčinikovo „De.sinchronizacija“ - persipina įvairūs performatyvūs elementai: vaidyba, improvizacinis šokis, bendravimas su publika ir jos įtraukimas į spektaklio veiksmą. Ukrainiečių, rusų ir anglų kalbomis pasakodamas apie savo vaikystę ir jaunystę sovietinėje Ukrainoje, atlikėjas nagrinėja savo atmintį, kurią spektaklio eigoje panaudoja judesių kūrimui. Pasakodamas apie savo gyvenimą besikeičiančioje Ukrainoje jis išgyvenimus transliuoja per savo kūną. Skambant nostalgiją keliančiai klubinei muzikai ir žybsint ryškiaspalvėms prožektorių šviesoms, atlikėjas jaunystės išgyvenimus pasitelkia, kad sukurtų autentišką judesį bei megztų ryšį su publika.
Šio spektaklio vertybė yra kūrėjo noras surasti kontaktą su publika. Kalbėdamas su konkrečiais žiūrovais, jis laviruoja tarp trijų kalbų - ukrainiečių, rusų ir anglų, tokiu būdu kurdamas fragmentišką pasakojimą apie savo kartą ir jos išgyvenimus. Su jo patirtimis lengva susitapatinti užaugusiems 1980-2000 m. laikotarpio sovietinėje ir postsovietinėje realybėje. Ryškiausiai įstrigęs momentas buvo pasakojimas apie tai, kad mokykloje A. Ovčinikovas anglų kalbą mokėjo geriau nei ukrainiečių, ir manė, jog ji bus naudingesnė gyvenant Ukrainoje. Tai parodo postsovietinėms šalims būdingą menkavertiškumo kompleksą, kai atsisakoma savo nacionalinio identiteto norint pritapti prie patrauklesnės vakarų kultūros.
Šį spektaklį galima lyginti su „(g)round zero“ (chor. Marius Pinigis ir Marius Paplauskas) dėl jaunystės ar vaikystės įvaizdžių ir prisiminimų naudojimo kuriant judesio stilistiką ir idėjinę bei estetinę spektaklio liniją. Tik šiuo atveju kūrėjas jautriau naudoja savo ir savo bendraamžių atsiminimus, kad atrastų ryšį su žiūrovais ir kurtų su jais dialogą.
Prisiminimų panaudojimą estetiniam spektaklio apipavidalinimui bei judesių kūrimui koncepciją tęsia seserys Anne Katrine Haugen ir Liv Hanne Haugen iš Norvegijos spektaklyje „Seserys po 11 metų“. Grįždamos prie savo pirmojo bendro darbo, seserys nagrinėja savo tarpusavio ryšį ir kaip jį paveikė tetos ir mamos mirtys. Keisdamos drabužius, naudodamos filmuotus pokalbius su savo tetomis ir visa tai derindamos su, regis, pastangų nereikalaujančia, bet dramatiška choreografija, atlikėjos kuria emociškai autentišką pasirodymą. Seserys nagrinėja šeimos santykius, kuriuos paveikia praradimai, kūno senėjimas ir neblėstantis rūpestis bei meilė.
Šiauriečiams būdingas emocinis racionalumas transliuojamas per minimalistinę scenografiją, kurios centru tampa du kabantys lynai, bei vaidybinius momentus, leidžiančius atlikėjoms atsitraukti ir pažvelgti į savo situacijas iš šalies. Tokiu būdu kuriama teatralizuota šeimos santykių analizė, kurioje slypi žmogiškasis trapumas ir jautrumas. Jį sustiprina atlikėjų gulėjimas ant senų drabužių bei kovos su kabančiais juodais lynais, simbolizuojančiais nepertraukiamą seserų ryšį.
Šiame spektaklyje, kaip ir „De.sinchronizacijoje“, šokis tampa viena iš sudedamųjų spektaklio dalių, kurią užgožia projektuojama dokumentinė medžiaga. Svarbiausia tampa kūrėjų susidūrimas su mirtimi ir jos socialinio konteksto analizė. Derindamos dokumentinę filmuotą medžiagą su vaidybos ir šokio elementais, atlikėjos kuria melancholišką ir jautrų kūrinį, skatinantį vertinti savo ryšius su šeima bei savo paties nykstančiu kūnu.
Tuo tarpu spektaklis „Hakanaï“ (chor. Claire Bardainne, Adrienas Mindot) visapusiškai neria į technologijų generuojamą pasaulį ir pasitelkia jį išreiškiant subtilius mūsų egzistencijos momentus. Šokėja, dėvinti baltais drabužiais, judesiais įsilieja į projekcijų kuriamą pasaulį, kad atskleistų žmogaus, gamtos ir technikos jungties kuriamą, pojūčius virpinančią magiją. Plačiais mostais blaškydama kvadratus, tinklus, plaukų mostais sukurdama miniatiūrinius uraganus ir leisdama virtualiems vandens lašams tekėti jos kūnu, ji kuria virtualią realybę, kurioje egzistuoja mistinis žmogaus ir gamtos ryšys, kurį vis iš naujo bandome atrasti.
Tuo pat metu spektaklyje vaizduojamas žmogaus trapumas, pažeidžiamumas bei jo blaškymasis tarp sapnų pasaulio ir realybės. Šis pasirodymas nėra vien žaidimas technikos pasiekimais, bet ir bandymas atrasti subtilią dermę tarp technologinių pasiekimų ir žmogaus kūno gebėjimų. Šis atradimas kūrėjams iš tiesų pasiseka, nes žiūrovas neria į šį magišką pasaulį, kuriame akimirkai gali sustoti ir tapti kompiuterio generuojamo virtualaus pasaulio dalimi. Todėl spektaklis „Hakanai“ yra vizualiai provokuojantis meilės laiškas technologijų ir žmogaus tarpusavio ryšiui. Idėjiškai spektaklis paprastas - kūrėjų svarbiausias nuopelnas yra gebėjimas technologijų pasiekimais perteikti įvairiaspalvius gyvenimo momentus, nuspalvinančius mūsų realybę naujomis spalvomis.
Paskutinis vakaro spektaklis „Sunkvežimis“ (chor. Myrna Packer ir Artas Bridimanas) perkelia žiūrovą į kūrėjų vaizduotę ir leidžia pamatyti vizualinį jų kūrybiškumo chaosą. Derindami projektuojamus vaizdinius, kuriuose atlikėjai šoka skirtingose vietovėse, erdvėse ar net tekstūroje, su žaisminga choreografija bei nardydami po sunkvežimio ir jo užkulisinę erdvę, atlikėjai kuria siurrealistinį šokio pasaulį. Jų judesiu paremtas bendravimas su siurrealistinio pobūdžio projekcijomis kuria žaismingumo atmosferą, kurioje idėjinis paveikumas tampa nereikšmingas. „Sunkvežimis“ - tai lengvas ir žaismingas kūrėjų žaidimas projekcijomis, savo pasąmonės pasaulio ir jo gyventojų vizualizacija.