Nebylus teatras išliks?

Aušra Kaminskaitė 2016-11-06 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Vaikystė“. Rengėjų archyvo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Vaikystė“. Rengėjų archyvo nuotrauka

aA

Karolio Vilko režisūrinis debiutas „Vaikystė“ pastaruoju metu tapo vienu labiausiai aptariamų teatro įvykių Lietuvoje. Pradedant teatrų dalybomis, kas taps šio spektaklio prodiuseriu, ir baigiant paprasčiausiais gandais, kai bet kur sutiktas žmogus, išgirdęs „Vaikystės” pavadinimą, kartoja tą patį: „girdėjau, kad geras, o kaip iš tikrųjų?“. Spektaklis jau parodytas „Sirenų“ svečiams iš užsienio, numatytos ne vienos jo gastrolės į kitus miestus. O nuo spalio 27 dienos „Vaikystė“ apsistojo po Menų spaustuvės prodiuseriniu sparnu.

„Vaikystę“, deja, galima vadinti drąsiu spektakliu. Karolio Vilko ryžtas režisuoti kurso draugus, kaip sakoma, tapo mažu žingsniu žmogui, bet dideliu žmonijai - tiksliau, dideliu Lietuvos teatro bendruomenei, kurios dalis vis dar įsitikinusi, kad kiekvienas teatro atstovas turėtų būti konkrečios savo srities profesionalas ir kitur kištis derėtų kuo mažiau. Būtent todėl norisi sakyti „deja“, kai vadini „Vaikystę“ drąsiu spektakliu - tai, kad režisuoja žmogus, neturintis profesinių režisūros pagrindų, kuriantis intuityviai, remdamasis kolektyvine kūryba ir nesislėpdamas už puikios dramaturgijos tekstų, neturėtų būti laikoma išskirtine praktika. Iki šiol tarp jaunų žmonių pasitaiko diskusijų apie tai, kada jau galima eiti į sceną, kada gali sau leisti prašyti atlygio už tai, ką pristatai viešai. Vienas galimų atsakymų - jei jauti atsakomybę už tai, ką darai, vadinasi, gali eiti į sceną. Nes savo idėjų neparodęs žiūrovams, niekad ir nesužinosi, kokią įtaką jos gali turėti.

Spektaklio stiprioji pusė yra ta, kad nepaisant iliustratyvaus ir temą įrėminančio pavadinimo, kūrėjams iš tiesų pasisekė sukurti tokį vyksmą ir vaizdinius, kad visą valandą žvelgi į sceną tarsi vaikas, žiūrintis į pasaulį iš po stalo, šalia kurio baliavoja giminės, vyksta buitinės scenos, tėvai skaito pasakas ar tiesiog pameta kaladėlių, kad turėtum ką veikti, kol suaugusieji užsiims rimtais reikalais. Kiekviena scena, regis, nieko iki galo ir neišvysto, tačiau tas niekas koduoja nuoseklius ir dažnai nenutrūkstamus vidinius aktorių veiksmus, kurie, matyt, ir traukia akį bei kelia susidomėjimą. Ką šitie veikėjai daro, kurlink jie eina, kokios yra mikroreakcijos - visa tai žiūrovas gali stebėti kaip kūdikis, kuris tikrai nesuvokia, kas ir kodėl vyksta aplinkui, bet jei vyksta suaugusiųjų pasaulyje, matyt, yra normalu. Tuo tarpu aktoriai savo scenų nesukonkretina ir dažnai nieko neišvystę pasuka kita linkme, į naują epizodą. O žiūrovas - vėlgi kaip vaikas - tuoj pat gali pamiršti, ką stebėjo pastarąsias dvidešimt minučių ir pradėti sekti naujas patirtis. Kita vertus, vaiką savyje numarinę žmonės veikiausiai nepriimtų tokio paprasto ir neretai paviršutiniško absurdo.

Spektaklio režisierius Karolis Vilkas interviu minėjo, kad jam neįdomūs taisyklingi spektakliai, todėl siekė kurti kažką, ko pats nėra matęs scenoje ir ko galbūt Lietuvoje dar niekas nebandė. Tai puiki intencija, tačiau galima pastebėti, kad „Vaikystė“, sulaukdama daugiau dėmesio ir įgydama vardą, pati palaipsniui taisyklingėja. Neminint tam tikrų meninių sprendimų apribojimų, apie kuriuos kūrėjai kalba labai nenoriai, spektaklyje atsiranda vis daugiau konkretumų, kurie kol kas labiau trikdo nei tobulina. Kažkada visiškai atsisakę teksto, dabar kūrėjai pamažu leidžia žiūrovui išgirsti rišlią lietuvių kalbą - ir nors spektaklio viduryje pagrindinio veikėjo išmikčiotas „aš nieko nesuprantu” nuskamba puikiai, tarsi solidarizavimasis su žiūrovais, tačiau kai konkretūs žodžiai pirmoje scenoje pakeičia ką tik ūžusį triukšmą, kalbančios moterys netikėtai tampa pagrindinėmis scenos veikėjomis ir taip išsišoka, kad sunku suprasti, ar taip ir turi būti, ar merginos tiesiog panūdo pagaliau išlįsti iš scenos kampo ir pasireikšti. Kas čia tokio taisyklingo? Tik tai, kad atsiranda tradicinis teatro įprotis viską, ko neparodai, paaiškinti žodžiais. Taip pat ir pirmoje scenoje: tarp veikėjų atsirandantys santykiai suvienija vykstantį balaganą ir žiūrėti tampa labai įdomu. Nė kiek nenervina ir neatsibosta, ko, regis, vis dėlto siekė režisierius.

Tačiau žiūrovams „Vaikystė“ suteikia retą privilegiją, kurią teatras dažnai atima, paversdamas atėjusį žmogų mokiniu, fiziškai jį pažemindamas tradicine scenos pakyla, ir neretai jam spjaunantis „nesupranti, nes dar nesi tam pakankamai subrendęs“. Karolio Vilko režisuotas spektaklis leidžia žmogui nesuprasti, kas vyksta, ir dėl to nesijaudinti. Tiksliau, nesuprasti jungčių, priežasčių, neskirti išgyvenimų galvoje ir realybėje, neatskirti to, kas vyksta objektyviai, ir to, kas suvokiama kiekvieno žmogaus. Panašiai kaip Michelio Gondry filme „Miego mokslas“, kuriame miego ir būdravimo būsenos keičiasi, negrindžiant jų jokia veiksmo logika, kol galiausiai stebėtojas pradeda suvokti abi būsenas kaip vienovę, ir jose gimstantys vaizdiniai tampa lygiateisiškai realūs. Nes, perfrazuojant vieną žymiausių mūsų laikų burtininkų, jei kažkas vyksta žmogaus galvoje, dar nereiškia, kad tai netikra.

Trumpas post scriptum apie tikra ir netikra. Kiek nustebino Menų spaustuvės sprendimas įvardinti spalio 27 dienos spektaklį premjera. „Vaikystė“ nuo pat eskizo pristatymo beveik metus laiko vystėsi LMTA Balkono teatre, rodyta ten keletą kartų, prieš mėnesį spektaklis suvaidintas „Sirenų“ svečiams „Lėlės“ teatre. Žinoma, Menų spaustuvei, kaip naujajai prodiuserei, tai pirmasis spektaklio kartas. Bet tiek kūrėjai, tiek žiūrovai yra patyrę gerokai labiau, tad jų atžvilgiu išgalvoti tam tikrus privalumus gal nevisai tikslu.

recenzijos
  • Septynerius metus matuotis temperatūrą

    Būtent keistai bėgantis laikas ir sukuria pretekstą spektakliui pasinaudoti galimybe vos ne visą darbo dieną išlaikyti žiūrovą teatro kėdėje – kad šis galėtų visu kūnu pajusti sustojusį laiką.

  • Williamso negyvėliai VMT scenoje

    Christiano Weise’ės „Katę ant įkaitusio skardinio stogo“ galima laikyti vienos priemonės, vieno sprendimo spektakliu. <...> Režisierius pakvietė į „baisiai gražios šeimos siaubo kambarį“.

  • Vienintelis Salomėjos bučinys

    Nors tai buvo koncertinė „Salomėjos“ versija, Ibelhauptaitei minimaliomis priemonėmis pavyko sukurti pastatymo atmosferą. Režisūriniai akcentai subtiliai įveiksmino operą.

  • Kokakola vietoje viskio

    Galimybė žiūrovui pačiam susikurti pasakojimą – ko gero, patraukliausias „Café Existans“ bruožas. Forma ir atmosfera regisi svarbesnė už idėjų perteikimą, o kūniškas spektaklio patyrimas – už intelektualinę refleksiją.

  • Laiko dvasios beieškant

    Režisierius pasakojimą pavertė veiksmu, adresuotu tiesiai žiūrovui. <...> Pasitelkiant aktorių energetiką, pasakojama istorija, kuri yra ne apie snobiškus tarpusavio santykius, bet apie patį gyvenimą.

  • Apie norą bausti

    Lorenci „Svetimo“ interpretacijos akcentu tampa žmonėse tarpstantis troškimas apkaltinti, kaltąjį atskirti ir jį nubausti. Turbūt reikėtų suprasti, kad Merso gali būti bet kuris šiandienos žmogus.

  • Vladeko veidas ir laikai

    „Kartoteka“ pagaliau sukūrė progą aktoriui Dainiui Svobonui ne suvaidinti vaidmenį, bet tapti dilgsinčia scenos esybe. <...> Vladeko (Herojaus) vaidmuo – absoliučiai nenuspėjamas.

  • Tas pats – šauti ar ne

    Komisija su nusikaltimu elgiasi taip, kaip mūsų abiturientai su lietuvių literatūra egzamino metu. Nors gal labiau kaip mokytojai, kurie tiksliai viską žino ir iš anksto išmano, geba panaudoti klišes.