Naujosios dramos akcijoje pristatytas Mariaus Ivaškevičiaus kūrinys intriguoja ne tik kaip dar viena nacionalinės dramaturgijos pozicija. „Artimą miestą“, kaip ir „Malyšą” 2002-aisiais, režisavo pats autorius, taigi reiškinys jau leidžia Lietuvos teatro erdvėje pažvelgti į dramaturgo teatrą, viename asmenyje jungiančio teksto kūrėją ir jo įkūnytoją scenoje. Šioje teatrinėje simbiozėje svarbiausia, regis, reprezentuoti pirminį produktą – pačią dramą.
Ivaškevičių-dramaturgą sudomino tikra, palyginti nedideliame Švedijos Malmės mieste gyvenusios moters istorija: dvigubas padoria laikytos, ištekėjusios bei turinčios vaikų Anikos gyvenimas, slapta prostitucija Kopenhagoje ir žūtis ten. Dramos atspirties tašku pasirinktas faktas tampa bene svarbiausiu paveikumo garantu (realiame gyvenime įvykusi tragedija, matyt, įtaigesnė nei fikcinė). Tačiau siekdamas aktualizacijos autorius nesiriboja geografiniais (skandinaviškais) veiksniais, o atsigręžia į bendražmogiškas psichologines plotmes, kurių genezės ieško ne tik individe, bet ir socialiniuose veiksniuose.
Pagrindinio personažo – Anikos (Airida Gintautaitė) šeimyninę laimę drumsčiantis sutuoktinių susvetimėjimas paskatino problemos sprendimo ieškoti kassavaitinėse vyro iškylose į Kopenhagą, kur Svantė (Vytautas Anužis) mieliau leidžia laiką draugų kompanijoje. Anikos pastangos atkreipti į save dėmesį ir susigrąžinti vyrą atvedė į nepatirtų pojūčių miestą, žadantį praskaidrinti gyvenimo rutiną. Tačiau autorius nesistengia tiksliai rekonstruoti tikrovėje gyvenusios moters istorijos ir tik štrichuoja galimas priežastis, pastūmėjusias į likimo virsmus. Ivaškevičius įpina pjesės Anikos baimes apnuoginančius sapnus, kuriuose ji regi savo suaugusias kojas (jos manymu, tai gali įvykti dėl fizinės meilės stokos). Dramaturgas nepasodina Anikos į psichoanalitiko paciento fotelį, tačiau paralelės tarp sapnais pasireiškiančių fobijų ir Hanso Kristiano Anderseno pasakos Undinėlės, tapusios Danijos sostinės simboliu - akivaizdžios: šis sugretinimas Ivaškevičiaus kūrinyje nužymi įspėjimą, kad tragedija įvyks būtent Kopenhagoje, sireniškai suviliojusioje moterį. Matyt, autorius, materializuodamas Undinėlės, įkūnijančios beatodairišką veržimąsi į kitokį pasaulį, kompleksą, siekė pabrėžti ir socialinių kanonų griovimo problemą.
Režisierius, norėdamas kuo išsamiau atpasakoti herojės kaitos priešistorę bei jos centre iškilusią monotoniją, neatsispyrė teksto sureikšminimo pagundai ir paaukojo geroką veiksmo dinamikos dalį (dėl preciziškai atskleidžiamo teksto atsirado pasikartojimų ir ritmo spragų). Taip pat pasirūpinta, kad žiūrovas be vargo atpažintų sceninius: šabloniški personažai Ivaškevičiaus spektaklį verčia patraukliu, lengvai skaitomu. Žiūrovui nesunku perprasti tipizuotos Airidos Gintautaitės namų šeimininkės Anikos, jos priešingybės – emancipuotos Dalios Overaitės policininkės-erotomanės bei moterų fantazijas tenkinančio Egidijaus Bako „kekšiaus“ Larso reikšminius krūvius. Ivaškevičiaus režisūroje ženklai naudojami iliustratyviai: išdidintas „The Copenhagen Post“ laikraščio puslapis nurodo į kriminalinės kronikos žinutę, dramaturgui tapusią inspiracijos šaltiniu, spektaklio Karlsonas – maksimaliai atpažįstamas (kostiumai bemaž tapatūs animaciniame filme vaizduojamam personažui), o Svantės mirusių vaikystės draugų vardai užrašomi ant striukių (nepaisant to, kad šie veikėjai jau buvo pristatyti žodžiu ir žiūrovas nesunkiai galėjo juos atskirti), o pasiryžusį prablaškyti damas Larsą lydi smūgis popmuzikos.
Pagal autoriaus/režisieriaus sumanymą žiūrovas iš spektaklio turi išeiti reflektuodamas Anikos istoriją: „Artimo miesto“ personažai bei jų įkūnijimas scenoje pabrėžia spektaklyje dominuojantį siužetą. Šiuo aspektu svarbus režisieriaus ir spektaklio scenografės Martos Vosyliūtės tandemas. Scenovaizdžiu nesistengta iliustruoti veiksmo vietos, o scenoje patalpintos geometrinės figūros – pakylos išryškina išoriškai neapibrėžtoje erdvėje pastatytą aktorių. Modeliuodamas žmonių santykius pasakų personažų elgesyje (Undinėlės ir Karlsono – Vesta Grabštaitė ir Ramūnas Cicėnas), Ivaškevičius suteikia dramai/spektakliui teatrališkumo, o Undinėlės išnirimas iš po scenos grindų metaforiškai nužymi povandeninių/pasąmoninių – kruopščiai slepiamų šešėlinių asmenybės bei gyvenimo pusių artumą.
Ivaškevičiaus spektaklis išoriškai panašėja į komercinio teatro produktą, tačiau operuodamas „vakarietiško“ gyvenimo štampais, pramogavimo įpročiais didmiestyje, autorius pateikia visą paletę personažų sublimacijos modelių, kuriuos pažeidus, atsiduriama visuomeninės užribyje.
