Kaip ir įprasta festivaliams, jiems baigiantis išmetami visi turimi koziriai – geriausi spektakliai, festivaliui uždedantys pabaigtuvių vainiką. Šių metų Naujosios dramos akcijos koziriu tapo olandų grupės „ZT Hollandia“ režisieriaus Johano Simonso spektaklis „Balsai“, kuris jau aštunti metai gali girtis legendų ir prestižiškiausių teatro apdovanojimų gausa. Ko gero, viena iš spektaklio nemirtingumo priežasčių yra ta, jog dramaturginei medžiagai pasirinkti laiko nenugalimi Piero Paolo Pasolinio tekstai, pristatantys keturių šiandieninės visuomenės lyderių, savotiškų tironų, portretus. Tačiau pagrindinės ovacijos už „Balsų“ aktualumą turėtų atitekti Jeorenui Willemsui – genialiajam šio monospektaklio aktoriui. Būtent Willemso buvimas čia ir dabar, pvz., vieno iš aktoriaus personažų reakcija į fragmentiškai iš žiūrovų pusės pasigirstantį kostelėjimą ar juoką, publiką paverčia realiai egzistuojančiu stebėtoju, kuris už durų godžiai šnipinėja neformalų aukštuomenės atstovų susirinkimą. Pastarasis vyksta prie nusiaubto stalo, kur nugerti gero vyno ar konjako buteliai, apšnerkštos servetėles ir nučiupinėtos taurės, tiek politikui, tiek nusikaltėliui ar įtakingos kompanijos prezidentui savaime sukuria jaukią, atvirai ciniškiems pokalbiams tinkamą atmosferą.
Įtakingų asmenų penkiukė (režisierius Simonsas Pasolinio personažų kvartetą papildo penktuoju – „Shell“ kompanijos direktoriaus Coro Herkströkerio – balsu, spektaklyje panaudodamas spaudoje pasirodžiusią lyderio kalbą), įkūnijama vieno aktoriaus, „Balsus“ paverčia stulbinančiu Willemso solo pasirodymu. Minimalūs aktoriaus judesiai, pvz., persėdimas nuo vienos kėdės ant kitos, tampa netikėtais transformacijos aktais. Kuklūs vizualiniai štrichai – paralyžiuota plutokrato šypsena, raudonos iš po stalo matomos sukčiaus „lakierkos“, perukas ar padažytos lūpos – tėra pagalbinės aktoriaus priemonės psichinei transformacijai.
O šalia ciniškų vadovų kalbų papasakota intelektualo šventumo ir jo kelio į šlovę istorija, kur atpažįstamas faustiškas sandėris su velniu arba iš mitų žinomas virtimo akmeniu motyvas,- tai šalia politinę apgaulę išduodančių balsų suskamba kaip moralės ir teisėtos valdžios klausimą apdainuojanti filosofinė, fantasmagorinė serenada.
