Apgaulingas Kobo Abės paprastumas

Ridas Viskauskas 2005-11-29 Literatūra ir menas, 2005 11 25

aA






Jis (Leonardas Pobedonoscevas), Moteris (Ineta Stasiulytė)

Režisierė Laima Adomaitienė – savita figūra mūsų teatro panoramoje: „viešaisiais ryšiais“ neužsiima, dirba tykiai su jaunimu Telšiuose, „Aglijos“ teatro studijoje, ir stebina mus neįprastais – emocionaliais, plastiškais ir jautriais moters ir vyro ryšius nagrinėjančiais spektakliais. Tiesa, man, žiūrint jos spektaklius, kartais kyla abejonių. Tarkim, kai L.Adomaitienė imasi „tobulinti“ pjesės autorių ir prikuria „nuo savęs“ naujas temas, keičia žanrus („Pasmerkti namai“ pagal T.Williamsą ar „Meška“ pagal A.Čechovą). Kol jaunuoliai jos spektakliuose reiškiasi per šokį, plastiką, kol režisierė kuria tam tikrą vizualinių ženklų sistemą (polinkis į metaforas išduoda ją esant Eimunto Nekrošiaus teatro gerbėją...), provokuoja publikos išgyvenimus vaizdais ir muzika, – įtaigu ir įtikinama. Bet kai tik jaunuoliams tenka prabilti ir veikti tekstu, magiška teatro iliuzija ima griūti („Raudonkepuraitė“ pagal M.Tikkanen). Gaila, neteko matyti vos keletą kartų vaidinto L.Adomaitienės spektaklio „Raudoni bateliai“ (Kauno lėlių teatras). Regis, tik teatrologė Vida Savičiūnaitė apie jį galėtų daugiau papasakoti. (Šį faktą paminiu, nes akcentuojama, esą Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre režisierės pastatyta „Moteris smėlynuose“ – pirmas jos darbas „profesionalioje scenoje“.)


Vilniuje nevaidintas ir telšiškių spektaklis „Moteris smėlynuose“ (pagal Kobo Abės romaną). Tad, mąstydamas apie L.Adomaitienės parengtą „Moters smėlynuose“ premjerą Vilniaus mažajame teatre, stokoju žinių, kuo abu spektakliai panašūs ir kuo skiriasi. Vilniečių spektaklis man kurį laiką buvo panašus į... lėlių spektaklį. Mat scenos erdvė (scenografas Adomas Jacovskis) padalinta į dvi dalis. „Viršutiniame aukšte“ lyg ekrane kuriamos dekoratyvios „pantomiminės“ scenos, vaizduojančios gyvenimą „anapus duobės“: šmirinėja smėlynų gyventojai, kapotu ritmu juda valdininkus ženklinančios figūros...






Scena iš spektaklio. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Jei aktorius (pasitelkti Mažojo teatro jauniausios kartos aktoriai, taip pat Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vaidybos katedros Rimo Tumino kurso studentai) pakeistų lėlės ar net koks videoįrašas, rezultatas būtų tas pats... „Žemutiniame aukšte“, scenos aikštelėje, rutuliojama Moters (Ineta Stasiulytė) ir Vyro (Leonardas Pobedonoscevas) santykių drama.


Romano inscenizacija (autorė – L.Adomaitienė) – visuomet rimtas iššūkis režisieriui. Kas aišku skaitant knygą (sudėtingas veikėjų pasaulis, charakteriai, veiksmo aplinkybių visuma ir raida, laiko ir erdvės peripetijos, autoriaus požiūris...), ne visuomet suprantama spektaklyje. L.Adomaitienės vaidinime daug dėmesio skiriama atmosferai, žiūrovų emocijų provokacijai (nepamainomas talkininkas – kompozitorius Faustas Latėnas), bet vyro ir moters reikalai čia kiek migloti. I.Stasiulytė vaidina išoriškai trapią, bet užsispyrusią ir tarsi gyvenimo smėlyje „išdžiūvusią“ moterį-vabzdį. Ekspresyvusis L. Pobedonoscevas scenoje tiesiog „kunkuliuoja“. (Skirstant vaidmenis tam tikrais atvejais itin svarbus aktorių amžius. K.Abės romano veikėjai – ne jaunuoliai, ir vėlyvos aistros, „pro šalį“ einančio gyvenimo temos dėl to tik dramatiškesnės. Spektaklyje vaidinantys – itin jauni. Šiuo atveju tai nepadeda: viskas veikėjams, atrodo, dar prieš akis...)


Taigi Vyras visais būdais veržiasi iš daugiaprasmės „smėlio duobės“. Spektaklyje gausu fizinio veikėjų „tąsymosi“, sureikšmintų pauzių, žaidimo smėliu, bet K. Abės romano minties raida ir nerimas dėl nuasmeninto žmogaus dramos šiuolaikiniame mechaniniais ryšiais grįstame pasaulyje kaži kaip „išgaravęs“. Išėjo tokia supoetinta, sujausminta kriminalinė drama: vyras įkliuvo duobėn, moteris jo nepaleidžia, vyras siunta ir viešai ją prievartauja. Aistrų sūkuriai ir smėlio „lietus“...

recenzijos
  • Neimanių strimelės, aguročiai ir kalendoriai

    Net jei tekstas plūsta iš aktoriaus, kurį be galo įdomu stebėti, lūpų, to neužtenka, kad spektaklis įvyktų, – įvyksta veikiau vaidmuo, o begėdiškai karaliauti vis dėlto paliekama literatūrai.

  • Visi tie vieniši Martino McDonagh fanai

    Spektaklį „Vienišieji vakarai“ (rež. Artiomas Rybakovas) kūrė ambicingi, jautrūs, bet iš saugios zonos išklysti, nuvilti dramaturgą ir apsijuokti prieš žiūrovus nenorintys menininkai.

  • Begalinė kadrų seka

    Spektaklis „Paukščiai“ nekuria Hitchcocko filmų atmosferos. Annai Smolar pavyko sukurti savo paukščius, kurie skraido ir gnybia sulėtintai, primindami ankstesnį jos statytą darbą „Sulėtintai“.

  • Į(si)traukti į paslaptingą žaidimą

    Spektakliu „Antrininkas“ auginama intriga apie (ne)egzistuojantį pjesės autorių Loreną Ipseną. Toks kontekstas galėtų būti laikomas kūrybiniu eksperimentu, bet ar jis iš tiesų praturtina kūrinį?

  • Oskaro fanų klubas

    Spektaklis „Mane vadina Kalendorium“ nėra subtilus, tačiau jautrus. O tai iš esmės atitinka Oskaro pasaulį. Tad spektaklio estetikoje gausu kičo, sentimentalumo ir šiurkštaus šaržo, bet visa tai veikia.

  • baigiasi, bet nepasibaigia

    László Krasznahorkai romano „Priešinimosi melancholija“ siaubas braunasi ir į Panevėžio teatro sceną. Bet čia personažų negaila, nes priešingai nei romane, negauname iš arčiau pažinti jų vidinio pasaulio.

  • Lengvai, bet ne prastai

    Aktorius Raimondas Klezys tikslingai kuria ryšį su publika ir sukelia jausmą, kad ši susidūrė su nuoširdžiu ir atviru teatru, kuriame nėra nei vadinamųjų ketvirtųjų sienų, nei deklaratyvių pareiškimų, nei perteklinės dramos.

  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.