Smėlis neturi poilsio. Kobo Abe’s „Moteris smėlynuose” Mažajame teatre

Scena iš spektaklio

Apie režisierės Laimos Adomaitienės spektaklius žinojome jau seniai – jau kelinti metai į Vilnių atvyksta Telšių Žemaitės dramos teatro studija „Aglija“, parodo naujus spektaklius ir nustebina savo profesionalumu ir autentiškumu. Vilniaus mažasis teatras pirmasis išdrįso pasikviesti šią režisierę pastatymui ir darbui suteikti profesionalaus teatro sąlygas. Naujajame sostinės teatre L. Adomaitienė debiutuoja su Kobo Abe’s „Moterim smėlynuose“ – medžiaga, anot režisierės, ilgus metus nešiota, išmąstyta, išgyventa, o pastatyta būtent čia ir dabar. Toks pasirinkimas liudija šios menininkės kūrybos nuoseklumą. Tačiau yra ir kitas lazdos galas: ateinant į teatrą, kuriame dar nejauti repertuarinės rutinos, kur kiekvienas spektaklis bando rasti savo ir visiškai naują santykį į žiūrovus, būtinas įtaigus kūrinys. Būdama laisva siūlyti, režisierė pasirinko „gurmanišką“ prozą, nekreipdama dėmesio į tai, kad šiandienos žiūrovas, gyvendamas „greito maitinimo“ sąlygomis, ne visada lengvai paklūsta lėtai kūrinio eigai. „Moteris smėlynuose“, prieš dvidešimt metų skaityta visų, šiandien vargu ar yra tokia populiari, o savo pasakojimo ritmika gal net svetima dabartiniam skaitytojui ar žiūrovui. Yra literatūros kūrinių, kurie nepasiduoda scenai, tiksliau, jų inscenizacijos įmanomos tik smarkiai nutolus nuo kūrinio esmės. Taip yra ir su K. Abe. Jis daugiau įsivaizduojamas kine nei teatre. Bet ir tai neatbaidė režisierės, kuri kruopščiai apgalvojo savo kūrinį ir tarsi įšoko į Mažojo teatro premjerinių spektaklių traukinį.

Dirbant su savo studijos auklėtiniais, per ilgą laiką susiformavo tam tikras režisierės braižas, kurį galima būtų pavadinti netgi archajišku. Ji su jaunų žmonių pagalba tarytum atverdavo stichinę energiją, kurią režisūriškai pažabodavo plastiniais simboliais. Jų prigimtis visada buvo nauja ir netikėta. Stilistiškai L. Adomaitienės teatras šiek tiek panašus į Eimunto Nekrošiaus teatrą, nors ši menininkė niekada tiesmukai nekartojo savo kolegos.

Statydama „Moterį smėlynuose“, režisierė nuo pat pradžių buvo priversta naudoti tokius segmentus, kurie literatūriškai užkoduoti kūrinyje. Svarbiausias jų – smėlis. Suprantama, kad teatre tokį „rekvizitą“ įmanoma naudoti labai saikingai, tuo labiau kad jo prasmės sudaro tik nedidelę dalį teatro esmės (o kartais beveik paralyžiuoja aktorių vaidybą). Jo spalvinės ir faktūrinės savybės veikia kaip gyva scenografija, tačiau Vilniaus mažasis teatras kol kas per sterilus, kad smėlio stichijos prasmingumas tiesiogiai veiktų žiūrovą, o ne būtų suprastas kaip gražus atvirukas.

Spektaklyje L. Adomaitienė atsiskleidė kaip lyriška, lėta ir atsargi kūrėja (nors iki šiol ji buvo sceninės ekspresijos menininkė). Kodėl? Pirmiausia ji neturėjo visiškai ja pasitikinčių mokinių. Siekti kokybės – dar nereiškia kartu ieškoti sprendimų. Regis, režisierė pirmiausia kūrė formą ir tik vėliau į ją „suleido“ žmones, tiesa, nepabūgo kreiptis į tuos, kurie teatre ieško asociatyvaus mąstymo atitikmenų (o tokių, kaip žinia, mažuma). Kūrinys diktuoja ir lėtą spektaklio tempą, ir savotiškai egzaltuotą personažų gyvenimą. Aktorius tokiame teatre nieko negali skubinti – tai pakenktų vaidybos tikrumui. Tad didžiausia užduotis ir buvo teatrui nugalėti kūrinį, o ne kūriniui – teatrą.

Iki šiol L. Adomaitienė savo spektakliuose nuo visumos eidavo prie detalės. Spektaklyje „Moteris smėlynuose“ ji tarytum smėlio dėžėje žaidė su figūromis, ir šiam žaidimui tekstas tapo beveik nereikalingas.

Scena iš spektaklio. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Minimalus tekstas ir juo išsakomos mintys įsiminė – tarkim, gyvenimo palyginimas su amžinu smėlio kasimu, tačiau režisierei viso spektaklio metu buvo svarbiausia sukurti plastines prasmes. Ši dviprasmiška situacija, kai veiksmingesnis ne žodis, bet kūno plastika, sufleruoja mintį, kad ir šiandien L. Adomaitienei svarbesnis judesio teatras. Didžiausia režisierės talento ypatybė – sugebėjimas spektaklyje išlaikyti plastinę visumą. Tad ir statydama „Moterį smėlynuose“ režisierė galėjo daugiau pasitelkti judesį, dar labiau atsisakyti teksto – šiuolaikinio šokio kalba būtų sutvarkiusi viso spektaklio dinamiką.

L. Adomaitienė sunkiai prisitaikė prie kamerinės erdvės. Jos sumanymui akivaizdi grubios materijos, faktūrinių kontrastų ir susikirtimų būtinybė, o scenos erdvė ir veiksmo vieta kvietė žmonių gyvenimus kaip smuiko stygas, kaip byrančio smėlio smilteles išgroti, išvedžioti ploniausiomis psichologijos gijomis. Režisierė pasirodė pernelyg atsargi ir erdvės, ir aktorių, ir net japoniškų tradicijų atžvilgiu. „Japoniškumo“ galėjo apskritai nelikti, nes jo nerasi ir pačiame kūrinyje. Tuo labiau kad režisierė sumanė puikų spektaklio veiksnį – antrą planą: pasinaudodama antruoju scenos aukštu, jame „prasuko“ didžiąją dalį spektakliui reikalingų siužetinių linijų ir tai atliko su neįtikėtina išmone – regėjome ir prasmingą krypčių judėjimą (ne tik horizontalėmis, vertikalėmis, bet ir įstrižainėmis), ir siužetinius intarpus (veiksmingiausias – klaustrofobinės redakcijos „ansamblis“), ir įtaigius videovaizdus, kurie lyg tikrame kine puikiai papildė „pirmo aukšto“ istoriją. Net keista – ten, viršuje, režisierė jautėsi kur kas laisviau ir įtikinamiau nei apačioje, kur nesustabdoma žmogaus ir smėlio „kova“ galėtų sukurti ne tik literatūriškai filosofinį teatrą, bet ir gyvą teatrinių alegorijų žaidimą. Šį kartą proporcijos susikeitė vietomis – bergždžio gyvenimo nuotrupos tapo kone raiškesnės už pranašiškai filosofines autoriaus pastabas. Tuo labiau kad Kobo Abe’i, be siužeto (žmogaus, išėjusio rinkti vabzdžių ir papuolusio į amžinybės smėlio duobę, kurioje gyvenimo tąsa prilyginta mirčiai), „veikia“ ne tik smėlis – gyva būtybė, bet ir vėjo gūsiai, troškulys, anapusybės šešėliai. Kūrinyje yra pakankamai daug vaizdinių, kurie turėjo būti maksimaliai sutelkti ir įgauti gyvą pavidalą. O režisierė labiau prisirišo prie gana įtaigių Adomo Jacovskio scenovaizdžio potėpių ir meditatyvios Fausto Latėno muzikos. Dingo visoks konfliktiškumas, be kurio teatras apskritai neįsivaizduojamas, ir atsirado monotonija. Ne nuobodulys, kurio neišvengia joks režisierius jokiame teatre, ypač režisierius, norintis pasakyti daugiau, nei leidžia teatrinės priemonės, bet sąmoningas atsiribojimas nuo pramoginės (jei nesakyti gyvos) teatro prigimties.

Vis dėlto aktoriams spektaklis – nebloga mokykla. Pažintis su ypatinga medžiaga, kurioje nėra įprastų dramaturginių peripetijų, nėra net išoriškai raiškaus siužeto, vien tik vizualiai gražios scenos ir aktyvus filosofavimas, susitikimas su aukštos teatrinės kultūros režisiere – neabejotina šventė. Santūri, nuolanki ir ženkliška Valdos Bičkutės Moteris susiduria su išraiškingu, judriu Leonardo Pobedonoscevo Juo – šis nulemtas priešybių kontrastas spektaklio pabaigoje prasiveržia beveik akrobatišku ir gyvybei pavojingu sūkuriu, kai užsivertęs ant nugaros prie medinio skydo prisišliejusią Moterį Jis sukasi vilkeliu lyg žūtbūtinėje kovoje su neįveikiama gyvenimo vaga. Iš sinchroniško, plastiško „japonų“ choro giliu balsu ir ypač tiksliu vaidmens piešiniu išsiskyrė Ilonos Kvietkutės Japonė.

Repertuarinis teatras visada turės ir privalės priglausti pačius keisčiausius kūrinius, antraip susiformuos monotoniškumas, kuris neleis atsirasti gyvam dialogui ir diskusijoms. Įdomu, ar aktoriai, šiandien vaidinantys „Moteryje smėlynuose“, jaučia šį kūrinį? Kadaise su Kobo Abe augusi karta, sulaukusi Valdo Pranulio šio romano interpretacijos netradicinėje erdvėje, režisieriaus iki galo taip ir nesuprato. Matyt, tai, kas yra viduje, darbas, į kurį sudėta maksimali dvasinių išgyvenimų dozė, žiūrovams ne visada lengvai pasiekiama. Rizika – išrinktųjų priedermė. Naujas susitikimas su Laimos Adomaitienės kūryba sukėlė ne mažiau minčių jos kolegoms, žiūrovams, nei jai pačiai.