Voinickis (Evaldas Jaras) ir Jelena Andrejevna (Aldona Bendoriūtė) |
Šitoks sumanymas turi gana rimtą pagrindą. Jis liudija aiškų suvokimą, kad netgi dvidešimčiai metų po režisieriaus Eimunto Nekrošiaus „Dėdės Vanios“ praėjus kažką svaraus bei įdomaus pridurti prie tos nepaprastai kruopščios psichologinės A.Čechovo pjesės analizės yra nepaprastai sunku. Todėl visai logiška, kad A.Latėno „Dėdė Vania“ neturi noro nerti gilyn. Ir tiesiog pasakoja truputį melodraminę, truputį juokingą istoriją.
Tai istorija, kurios pagrindinis ketvertukas – nelaimingos meilės kone iki isteriško drebulio įkaitintas Vania (Evaldas Jaras), savo žavesio niekam negailinti koketė Jelena Andrejevna (Aldona Bendoriūtė), likimo nuskriaustoji geraširdė Sonia (Aušra Pukelytė) ir su pluoštu juokelių į sceną įgriūvantis girtuoklis Astrovas (Rolandas Kazlas) – yra lyg nuo kokios nors muilo operos tipažų nusižiūrėtas. Toks pat nekomplikuotas ir aiškus.
„Kaip gražu-u-u, nuostabu-u-u“, – pakiliai traukia „Dėdės Vanios“ Astrovas ir aplink kenčiantį E.Jaro Vanią drauge su Vaflia (Tomas Kizelis) sutrypia smagų ratelį.
Išties gal ir būtų gražu bei nuostabu, jeigu ne A.Čechovas. Ir jeigu tuomet, kai spektaklio veikėjai neišvengiamai susiduria su tarpusavio santykių ar savo pačių jausmų aiškinimosi būtinybe, nepasidarytų nepakeliamai nuobodu. Nuobodu, nepaisant to, kad tie veikėjai net ant galvos kartkartėmis atsistoja ar kibirą vandens ant savęs užsipila. Ar tiesiog kone iki koktumo aiškiai demonstruoja juos graužiančią kančią.
Voinickis. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Gelbėja – nes būtent tada, kai T.Kizelio Vaflia šoka savo efektingąjį pilvo šokį ar į sceną išeina nepataupyto artistiško temperamento kupinas R.Kazlo Astrovas, A.Latėno „Dėdė Vania“ tampa emociškai gyvas. Žudo – nes kaip tik tos scenos labai aiškiai pasako, kad A.Čechovas čia pasirinktas nelabai žinia dėl ko. Ir kad tikriausiai daug tikslingiau Jaunimo teatras būtų pasielgęs, jeigu vietoj „Dėdės Vanios“ premjeros būtų pakvietęs į autorinį R.Kazlo ar R.Kazlo ir T.Kizelio kūrybos vakarą.
Tačiau A.Latėno „Dėdė Vania“ yra ne tik linkęs iš A.Čechovo išspausti juoko dozę. Regis, režisierius pasiryžęs ir ginčytis su savo paties išsakytu ne visai rimtu požiūriu į dramaturgijos klasiką. Nes štai patetiškame finale, kai visą laiką scenos gilumoje stropiai triūsęs paslaptingasis darbininkas (Ignas Ciplijauskas) pasilipa ant spintos ir, pasikasęs galvą, išskleidžia baltus Ikaro sparnus, spektaklis tartum mėgina reziumuoti save kaip rizikingo žmonių skrydžio į laimę alegoriją.
Ir, mėgindamas šitaip prisistatyti, naujasis scenos kūrinys suteikia sau detektyvinės intrigos atspalvį. Intrigos, siūlančios iš naujo prikelti atmintyje ką tik pasibaigusį spektaklį ir kantriai ieškoti jame Ikaro istorijos užuominų. Kadangi jų nerandi, galvoji apie tai, kad pats „Dėdė Vania“ ir yra nelyg tas drąsusis vaikinas: į saulę jis nusisvilino sparnus, tačiau aukščio neatlaikė savadarbė technika ir didvyris skaudžiai atsitrenkė į žemę.