 |
| Aktorė Ågot Senstad |
Scenoje – septynios stiklinės dėžės, kuriose tarp įvairių daiktų įkalinti ir visi pjesės personažai. Dėžėse, be visokiausių nereikalingų daiktų, kuriais per gyvenimą apauga žmogus, kabo ir pasibaisėtinas žmogaus torsas nulupta oda ir išvirtusiomis žarnomis. Žmogiškasis kūnas – taip pat daiktas, kurį siela priversta tampyti visą savo gyvenimą, o gretimoje dėžėje suversti įvairiausi medicininiai instrumentai gal ir gali pagydyti kūną, tačiau nesuteikdami sielai jokio palengvėjimo. Kita šiurpą kelianti scenografijos detalė –stalas su ant jo gulinčiu numirėliu. Kartais jis uždengiamas juoda marška, bet niekad iš scenos nedingsta, kaip niekada iš žmogaus gyvenimo nedingsta mirtis – ji visada čia, greta...
Spektaklio scenografija primena fantasmagorišką košmarą su klaikia šviesa ir šiurpą keliančia, košmariškumo įspūdį sustiprinančia Gintaro Sodeikos dramatiška muzika. Į tuos košmarus, į tamsiausius savo vidinius užkampius kviečia žiūrovą Strindbergas ir Koršunovas.
Pamišėlis Cezaris klajoja po sceną apvilktas tramdomaisiais marškiniais, plakdamas ilgomis marškinių rankovėmis kaip negalintis pakilti paukštis. Tie tramdomieji marškiniai vėliau atsiduria ant pagrindinio pjesės personažo kūno.
2006 m. sausio 27 d. Oslo Nacionaliniame teatre įvyko Augusto Strindbergo pjesės „Į Damaską“ premjera. Tarp pastatymą kūrusių žmonių – ne viena lietuviška pavardė: režisierius Oskaras Koršunovas, scenografė Jūratė Paulėkaitė, kostiumų dizainerė Agnė Kuzmickatė, kompozitorius Gintaras Sodeika.
Bilietų į spektaklį nebėra kelioms savaitėms į priekį. Nekeista, nes režisieriaus Oskaro Koršunovo pavardė Norvegijoje gerai žinoma. Jis čia stato jau trečią spektaklį. Pirmasis jo pastatymas – „Mes ne pyragai“ pagal Aleksandro Vvedenskio ir Daniilo Charmso kūrybą sukrėtė Norvegijos teatro mėgėjus savo novatoriškumu. Nedidelė Torshovo (Tošovo) teatro salė (Nacionalinio teatro eksperimentinių pastatymų scena) lūždavo nuo žiūrovų antplūdžio.
Prieš metus Oskaras Koršunovas tame pačiame Torshovo teatre pastatė ir garsaus visame pasaulyje Norvegijos dramaturgo, vadinamo šiuolaikiniu Ibesenu, Jono Fosse pjesę „Žiema“. Šis spektaklis taip pat buvo labai palankiai sutiktas ir kritikų, ir žiūrovų. Pats pjesės autorius Jonas Fosse sakė, kad nors jo pjesės paprastai statomos visiškai kitaip, jam patiko Oskaro Koršunovo režisūrinis sprendimas. Fosse Oskarą pavadino drąsiu, nebijančiu rizikuoti režisieriumi.
Ir šį kartą Oskaras Koršunovas išdrįso imtis sudėtingos pjesės. Pats režisierius pasakoja, kad paskutinį kartą Strindbergo „Į Damaską“ Norvegijoje buvo pastatyta 1930 metais. 1970-aisiais Oslo Det norske teatre dar kartą bandyta statyti šį kūrinį, tačiau nelabai sėkmingai.
 |
| Žmogaus išnara kaip dar vienas daiktas |
Kai pernai metais Koršunovas pradėjo tartis su Nacionaliniu Norvegijos teatru dėl būsimo pastatymo, jam iš karto buvo pasiūlyta ši Strindbergo pjesė. „Ne pirmas kartas, kai statant pjesę kokiame nors Europos šalies teatrų man siūlomos sudėtingos vietinių korifėjų, nacionalinių įžymybių pjesės. Gal jie patys nedrįsta statyti sudėtingų žymių autorių kūrinių, todėl pasirenka tokį „kamikadzę“ kaip aš,“ – svarsto Oskaras.
„Kai norvegai pasiūlė statyti „Į Damaską“, iš pradžių atsisakiau, – pasakoja jis. – Tada man buvo leista statyti bet ką. Visgi mintys vis grįždavo prie siūlyto Augusto Strindbergo kūrinio, kol galiausiai ryžausi jį statyti“.
Darbui Oskaras turėjo tik du mėnesius, iš kurių vienas, kaip jis pats pasakojo, prabėgo prie stalo su aktoriais ir kitais pjesės kūrėjais aiškinantis sudėtingą Strindbergo kūrinį. „Repeticijoms liko tik mėnuo, ir visas paskutines savaites buvo dirbama žvėrišku tempu“.
Žiūrovų reakcija po spektaklio premjeros išdavė, kad Oskarą Koršunovą ir kitus pjesės kūrėjus vėl lydės neabejotina sėkmė. Plojimai truko apie 20 minučių, o pavargę aktoriai tiesiog nebeišėjo į sceną, ir žiūrovus nurimti privertė tik uždegtos šviesos.
Strindbergo pjesė „Į Damaską“ pasakoja apie neturtingą rašytoją, kuris pabėga su ištekėjusia moterimi ir drauge leidžiasi į beprotiškus savo gyvenimo prisiminimus. „Ta pati tema nagrinėjama ir dviejuose Strindbergo romanuose, „Pragare“ ir „Pamišėlio užrašuose“, – sako Oskaras. – Visi šie Strindbergo kūriniai mano pastatyme yra susieti vizualine semantika. Iš esmės – tai kelionė per vidinius pragarus, bet tik per kančias pasiekiamas išsilaisvinimas, harmonija, apsivalymas.“
„Spektaklio gale herojus, apvilktas tramdomaisiais marškiniais, klausia „Kur aš esu ? Ar dabar vasara ar žiema ? Kas aš esu – vyras ar moteris? Ar aš esu aš ar aš esu tu?“ Jis galiausiai šypsosi, nurimsta, sakydamas, kad jis bus miręs ilgai, tačiau tai bus išėjimas į amžinybę, dvasinį prašviesėjimą, susitikimą su Dievu“,– aiškina režisierius.
 |
| Ågot Senstad ir Øystein Røger. Nuotraukos iš teatro archyvo |
„Manau, kad tai mano geriausias pastatymas“,– sako jis.– Aš susitapatinau su pagrindiniu pjesės personažu, todėl šis spektaklis yra ir apie mane – nebijau to pasakyti.“
Po spektaklio surengtame priėmime Nacionalinio teatro direktorius ir spektaklyje vaidinę aktoriai negailėjo pagyrų režisieriui, pabrėždami ir dėkodami, kad jis nebijojo būti asmeniškas.
Kalbantis su aktoriais galima buvo justi, kad jie tiesiog įsimylėję Oskarą ir tikisi dirbti su juo dar ne kartą. Šiame spektaklyje vėl vaidina ir ankstesniuose Koršunovo pastatymuose Osle dalyvavę aktoriai . Jie džiaugiasi, kad dar kartą galėjo dirbti su Koršunovu ir teigia, kad tai meistriškumo mokykla. Øysteinas sakė, kad dirbti su Koršunovu sudėtinga, tačiau tai teikia didžiulį dvasinį pasitenkinimą, nes režisierius nėra autokratiškas, jis visus spektaklyje dirbančius įtraukia į kūrybinį procesą, leidžia išsakyt savo požiūrį, nuomonę ir siūlyti savo sprendimus. Pasak Ågot, dirbdama su Oskaru jaučiasi vaidinanti tikrame teatre.
Spektaklis žiūrovui neatneš nei paguodos, nei pasigailėjimo, nes tai žiauri vidinio Aš vivisekcija. Tačiau gal ši operacija reikalinga? Ar reikia nuolat savęs klausti, kas mes ir kodėl gyvename, ar reikia tiesiog gyventi, kai skauda, bet tikint, kad nusiraminimas pagaliau ateis?
Vienas po kito po spektaklio prie režisieriaus einančios Norvegijos teatro įžymybės gyrė pastatymą. Viena jų išsitarė, kad tik po šio spektaklio suprato, kaip reikia statyti Strindbergą.
_____________________
„Mistinis Strinbergas“ – tokiu pavadinimu pasirodė pirmoji recenzija Norvegijos dienraštyje Aftenposte.
Eksperimentinis ir užburiantis Strindbergas – skausminga ir mistinė drama.
Pateikdamas daugybę užburiančių ir „koršunoviškų“ paveikslų režisierius pasakoja haliucinuojantį siužetą. Scena prisipildo simbolių, ritmo, muzikos ir ekspresyvios vaidybos, kuri perteikia Strindbergo sielos dramą, kai pasikeitimai gyvenime ir neatsakingumas pagrindinį herojų priverčia akis į akį susidurti su to pasekmėmis – kaltinančiomis ir košmariškai skausmingomis.
Režisierius Oskaras Koršunovas ir jo kolegos iš Lietuvos scenografė Jūratė Paulėkaitė, kostiumų dizainerė Agnė Kuzmickaitė ir kompozitorius Gintaras Sodeika kuria vizualią ir ritmišką visatą, susidedančią ir įvairiausių scenografinių elementų. Scenografija su septyniais stikliniais judančiais narvais ir karstu, plakanti rykštėmis muzika kuria ypatingą nuotaiką ir papildo tematiką. Toks įrėminimas labai tinka pjesei,– „Į Damaską“ atviras ir asociatyvus tekstas reikalauja tokių vaizdų. Šioje liepsnojančioje sapnų dramoje baimės, beprotybės ir kaltės demonai išleidžiami į laisvę. Toks teatras reikalauja pastangų ne tik iš aktorių, bet ir iš žiūrovų. Visiškai aiškiai matomos Strindbergo religinės dimensijos, žmogaus kančios už savo nuodėmes ir sunkaus kelio į gilesnę prasmę, į tikėjimą motyvas,– neišvengiamas likimas, vairuojantis žmogaus gyvenimą mirties link.
