Karnavalas ir liūdesys

2006-02-23

aA

Aktoriams liepta vaidinti nemadingai

Sielvartas ir šėlsmas

Jacekas Wakaras, Życie Warszawy, vasario 21 d.

Garsiajame „Dviejų ponų tarne“ karnavalas eina pramaišiui su kartėliu. Nežaboto linksmumo gaivalas negali nuslėpti tamsiųjų žmogaus prigimties pusių.

Viena lietuvių režisieriaus frazė gali būti raktu į jo klasikinės komedijos interpretaciją: „nemaniau, kad Goldonio kūriniai tokie liūdni. Mums tik atrodo, kad jie šviesūs“.

Lietuviška nostalgija

Vis dar prieš akis, ir tikriausiai visam laikui liks Tumino „Maskaradas“, kuris buvo rodytas Torunės festivalyje „Kontaktas“, o – vėliau teatro Studio scenoje, kurioje šiandien vaidinamas „Dviejų ponų tarnas”. Ausyse skamba Aramo Chačiaturiano muzikos ritmas – tai garsiau, tai tyliau. Matau juokingą Petką, kuris viso spektaklio metu lipdo sniego kamuolį. Pabaigoje didžiausias, tiesiog milžiniškas kamuolys nuošluoja nuo scenos visus ir visą pasaulį.

„Dviejų ponų tarnas“ šoka valso ritmu. Scenos gilumoje, už pakylos, kuri primena namą, o po kurio laiko – Venecijos rūmų kiemą, iš lagaminų sukrauta milžiniška piramidė. Atrodo, tarsi visas pasaulis būtų amžinoje kelionėje ir traukia toliau vis garsėjančios Fausto Latėno muzikos ritmu. Žmonės be galo juokingi savo mažumu ir išraiškingai plačiais mostais, kurie tik sustiprina tą komiškumą, bando taisyti viską, kas supinkliota, neaišku.

Esmė ta, kad vienai merginai turėtų patikti tinkamas vaikinas, o ne tas, iš po kurio vyriškų apdarų žvelgia gražios moters akys. Kol kas tai neįmanoma, tačiau, kaip rodo Tuminas, mažučiai uždusę žmonės nepraranda vilties. Finale, kai, atrodo, laiminga pabaiga nė nedvelkia, veikėjai užsideda senąsias Venecijos commedia dell‘arte kaukes. Ir staiga įsivažiavusi nesusipratimų mašina sustoja, ir viskas grįžta į savas vietas. Nors kaukės ir dengia veidus, iš tiesų žmonės mėgaujasi laisve. Prastai surėdytas pasaulis tampa aiškus. (...)

Pakylos ir lagaminai: amžina kelionė

Amžina istorija

Rimas Tuminas liepė teatro aktoriams vaidinti nemadingai. Plačiais mostais, pabrėžiant sceninės situacijos sąlygiškumą. Žaidžiant tikrą teatrą, kuris yra pats tikriausias dirbtinumas, kartais leisti sau vaidinti gaivališkai, pavojingai šėlti. Ir tai pavyko. Lenkų aktoriai, tėvyninių kūrėjų dėka pripratinti prie metafizinio murmėjimo ir nesančių teatrinių ribų peržengimo, nėrė stačia galva.

Vieni – kaip Andrzejus Mastalerzas i Joanna Pierzak – šiose sąlygose nedaro klaidų. Neabejotina, kad ir kiti vaidmenys laikui bėgant sustiprės. Bet svarbu, kad su lietuvių režisieriumi aktoriai iš naujo mėgaujasi gryniausia teatro forma. Teatru, kuris gimsta žiūrovų akyse. Kupinu įvykių, bet iš esmės paprastu. Jį galima užrakinti lagaminėlyje su Venecijos peizažu ant dangčio. Ir tada tarytum atsiduri prie Canale Grande.

Kaip valsas

Galima svarstyti, ar Tuminas nepersūdė Goldonio komedijos per dideliu kiekiu kartėlio, prisiminti genialų Giorgio Strehlerio spektaklį iš Piccolo Teatro Di Milano, taip pat rodytą Varšuvoje. Suprantama, Studio spektaklis vis dėlto yra kitos klasės, kai kur jam nepakenktų didesnė kondensacija. Bet jam pavyko tai, kas reta lenkų teatre – išlaikyti pusiausvyrą tarp rimtumo ir juoko, čia ir dabar vykstančio žaidimo ir to, kas neišvengiama. Pagaliau Tumino „Dviejų ponų tarnas“ yra labai gražus spektaklis. Kaip nė sekundei, regis, nenutrūkstantis valsas. Ir vėl, kaip pas Tuminą būna – skambantis tai garsiau, tai tyliau.

Sceninis spindesys

Januszas R. Kowalczykas, Rzeczpospolita, vasario 20 d.

Tikra prabanga žiūrėti Carlo Goldonio komediją „Dviejų ponų tarnas“, kuri, pastatyta Rimo Tumino, linksmina, jaudina ir žavi. Varšuvos Studio teatre pastatytu spektakliu lietuvis pademonstravo, kad yra Goldonio, kaip commedia dell’arte žanro atnaujintojo idėjų tęsėjas.

Režisierius nejaučia jokių kompleksų prieš autorių, kurio nei „pataiso“, nei iškraipo prasmes. Ir tai jam leidžia sukurti nuostabią originalią inscenizaciją. Nes Tuminas į personažų charakterį nesikiša, naudodamasis Venecijos karnavalo metu vykstančio veiksmo eiga.

Tradiciškai sukurtame pastatyme esama puikių replikų mūsų gyvensenai. Laimei, jos išvengia publicistinio įkarščio ir dabartinės politikos užuominų. Jei inscenizuotojas ką ir suaktualina, tai tik pasišaipydamas iš šiandieninės – apsaugok Viešpatie – tikrovės.

Štai merginimo scenoje vaikinas ima siūbuoti pagal dabartinių poopžvaigždžių stilių, o žuvusio brolio rūbais apsirengusi Beatričė demonstruoja Tolimųjų Rytų kovos būdus. Tai vėl jos mylimasis Florindo pasirodys nenugalimas muštynėse, linksmai rodomose sulėtintu tempu, vos ne kaip televiziniuose pakartojimuose. Dramaturgiškai svarbus ir netikėčiausiose vietose pasirodantis įrankis iš sekso prekių parduotuvės – kaučiukinis penis. Tačiau niekas neperlenkiama, bet ne be ironijos. Tiksliai ir taktiškai.

Trufaldinas - Wojciechas Zielińskis. Proto Jarnuszkiewicziaus nuotraukos, teatras Studio

Rimo Tumino vadovaujami lenkų aktoriai suvaidino kaip iš natų. Pirmiausia – nuostabusis Wojciechas Zielińskis, azartiškai ir be galo energingai suvaidinęs Trufaldiną, tarną, kuris dėl dvigubos naudos tarnavo iš karto dviem ponams, sukeldamas aibes absurdiškų nesusipratimų. O šalia jo neatremiamą moterišką žavesį tarnaitei Smeraldinai suteikė Joanna Pierzak. Nuostabi, temperamentinga Agnieszka Grochowska sukūrė Beatričės vaidmenį. Puikus buvo Rafałas Cieszyńskis – ūmusis Florindo, įsimylėjęs visokiausius pabėgimus ir prieskonius. Įsimylėjėlių tėvus – keistuolį Pantalonę ir gudruolį Daktarą – suvaidino Andrzejus Mastalerzas ir Januszas Stolarskis. Visi atlikėjai, taip pat ir čia nesuminėti, gali didžiuotis savo vaidmenimis.

Pagyrimo žodžiai priklauso ir ištikimiesiems režisieriaus pagalbininkams, kūrusiems plastinį ir muzikinį spektaklio grožį. Rimas Tuminas sukūrė išmintingą ir žavų spektaklį. Jam pranašauju sėkmę.

Vertė Vaidas Jauniškis

recenzijos
  • Neimanių strimelės, aguročiai ir kalendoriai

    Net jei tekstas plūsta iš aktoriaus, kurį be galo įdomu stebėti, lūpų, to neužtenka, kad spektaklis įvyktų, – įvyksta veikiau vaidmuo, o begėdiškai karaliauti vis dėlto paliekama literatūrai.

  • Visi tie vieniši Martino McDonagh fanai

    Spektaklį „Vienišieji vakarai“ (rež. Artiomas Rybakovas) kūrė ambicingi, jautrūs, bet iš saugios zonos išklysti, nuvilti dramaturgą ir apsijuokti prieš žiūrovus nenorintys menininkai.

  • Begalinė kadrų seka

    Spektaklis „Paukščiai“ nekuria Hitchcocko filmų atmosferos. Annai Smolar pavyko sukurti savo paukščius, kurie skraido ir gnybia sulėtintai, primindami ankstesnį jos statytą darbą „Sulėtintai“.

  • Į(si)traukti į paslaptingą žaidimą

    Spektakliu „Antrininkas“ auginama intriga apie (ne)egzistuojantį pjesės autorių Loreną Ipseną. Toks kontekstas galėtų būti laikomas kūrybiniu eksperimentu, bet ar jis iš tiesų praturtina kūrinį?

  • Oskaro fanų klubas

    Spektaklis „Mane vadina Kalendorium“ nėra subtilus, tačiau jautrus. O tai iš esmės atitinka Oskaro pasaulį. Tad spektaklio estetikoje gausu kičo, sentimentalumo ir šiurkštaus šaržo, bet visa tai veikia.

  • baigiasi, bet nepasibaigia

    László Krasznahorkai romano „Priešinimosi melancholija“ siaubas braunasi ir į Panevėžio teatro sceną. Bet čia personažų negaila, nes priešingai nei romane, negauname iš arčiau pažinti jų vidinio pasaulio.

  • Lengvai, bet ne prastai

    Aktorius Raimondas Klezys tikslingai kuria ryšį su publika ir sukelia jausmą, kad ši susidūrė su nuoširdžiu ir atviru teatru, kuriame nėra nei vadinamųjų ketvirtųjų sienų, nei deklaratyvių pareiškimų, nei perteklinės dramos.

  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.