Personažai, vaidinantys „hampelmanus“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka |
Taigi – kam matas? Nei vienam, nei kitam, nei trečiam, gali išsisukti spektaklio „Matas“ kūrėjai: tai tik Antano Sniečkaus partinis slapyvardis. Ir vis dėlto – veikėjų slapyvardžiais kūrinių jau niekas nebevadina, „Raudonojo korsaro“ ir „Gylio“ romantizmo laikai literatūroje praėjo.
Iš tiesų Sniečkaus laikais skaičiau Cooperį ir Voinič, ir man nė kiek nerūpėjo, kokie svarbūs reikalai buvo sprendžiami aukštutiniuose valdžios ešelonuose. Nuo jų mes(buvome?)totaliai apsaugoti, „atjungti“ ir priartėdavome tik vienu dalyku - mokykliniais ir virtuviniais anekdotais. Nuo jų sistema, be abejo, silpnėjo, o vyresnieji pamažu darėsi šiandien itin madingais rezistentais. Nuosaikioji rezistencija, patikslina Herkus Kunčius, kiek paironizuodamas dailėtyrininkės Elonos Lubytės terminą „tylusis modernizmas“.
Šiek tiek panašiais į anų laikų anekdotais, tik perleistais per charmsiškų literatūrinių pokštų stilistiką, tą sistemą Herkus Kunčius ir kvestionuoja „Matu“.
Eina, galima būtų sakyti, paskui Gorbačiovą: jei anksčiau sistema buvo be žmogaus, Kunčius socializmui suteikia „žmogiškąjį faktorių“. Šis faktorius dramaturgo aprašytą Sniečkų verčia pamilti į Juozapotą panašią Mirą Bordonaitę, Janinai Narkevičiūtei flirtuoti su Suslovu ir Kauno Lakštingalų slėnyje atsiduoti už Lietuvą, kitiems partiniams biustams įgyti žmogiškųjų silpnybių, leksikos ir patetiškojo stiliaus ypatumų ar tam tikrų manijų (Antanui Venclovai - rūpintis darbininkų teatrais). Visa tai - pažįstamas Kunčiaus metodas nuo „Genijaus dirbtuvės“ laikų, tik anuometinius iškiliuosius prancūzų menininkus (t.y. juos reprezentuojančius biustus) naujoje pjesėje autorius pakeitė tarybiniais biustais ir menininkais.
Ugnelės – trūksta
Bet režisierius suka savaip: „Genijaus dirbtuvėje“ Audriaus Nako surežisuota bohema prilygo bet kuriai (po)sovietinei mūsiškajai, įsikūrusiai genijų virtuvėse ir blevyzgojusiai apie meną, o „Versmės“ skaitymuose rudenį Alberto Vidžiūno pateikta Kunčiaus pjesės traktuotė pataikė į keistą žanrą – makabrišką ir sadomazochistinį farsą. Kiekvienas partinis judesys pakvipo absurdu ir prisiminimais: taip juk buvo su mumis. Toks keistos psichoterapijos seansas, kai išprievartautąją verčia prisiminti tą aktą. Gelbsti – ir tada, ir dabar – tik juokas.
Prievartautojas parodomas kaip partinis varžtelis be kelių varžtelių, kuriam vadovauja mistinis Kremlius, - bet nuo to juoko ar sumenkėjusio portreto paties prievartavimo iš esmės nesumažėja. Kunčius ir Vidžiūnas parodė kafkišką partinių ir meno hampelmanų mišinį - iškreiptą veidrodį, makabreską, apimančią laiką tarp dviejų antanų mirčių - Smetonos ir Sniečkaus.
Pjesės skaitymui to pakako, skaitymui daug ką avansu atleidi - tai dar bus, tai dar padarys. Rūpėjo tik, kad pirminis aktorių entuziazmas ir energija neapaugtų nereikalingu teatrališkumu, kaip dažnai vėliau atsitinka su skaitymais. Apaugo. Ne per daugiausia, bet energija kažkur dingo. Gal subėgo į baltą puodelį, kurį spektaklio pradžioje ilgai tampo Antanas Smetona. Sumanymas paversti veikėjus liliputais ant kažkieno didelio stalo – neblogas, bet vizualiai jis prastai sudėliotas ir sukuria sceninės netvarkos įspūdį. O pakrikę marionečių–hampelmanų judesiai ir intonacijos nesukelia net pastebimesnio skandalo, – papildoma spektaklio dekoracija man tapusi priekyje sėdėjusi kone visa eilė buvusių partinių, dabar – nepriklausomybės funkcionierių net nežinojo, kaip reaguoti.
Teatro stinga
Nes, pasirodo, šaržuotų abstrakcijų „normaliam“ spektakliui nepakanka, o vos įsimintinesnius vaidmenis plėšomais balsais ir rankų mostais bando kurti Rasa Rapalytė (užsižaidžianti Marytės Melnik frazėmis) ir Alvydas Šlepikas. Lavoniško geltonumo (vaško, pasakytų poetė) veidai taip ir neatgyja, tekstas dar neišmoktas. Teatrą pajunti, kai intonaciškai tiksliai prabyla Remarka - toks sovietinis levitaniškas konferansjė Vytautas Kaniušonis, ir kai pasigirsta Georgijaus Sviridovo „Laike, pirmyn!“ Anuomet įkyrėjusi programos „Laikas“ vinjetė dabar suskamba kaip tobuliausias totalitarizmo hitas.
Pirmojoje Kunčiaus trilogijos dalyje - „Kipras, Fiodoras ir kiti“ žodžiai buvo paaukoti muzikai, be to - operetės žanras tiksliau atspindėjo smetoniškos Lietuvos laikus. Čia jau prasideda tikroji drama, ir iš autentiškų dokumentų (Lietuvos meno dekada Maskvoje ir Suslovo prakalba!!!) sudėliotos frazės gali šiurpinti ir juokinti vienu metu. Bet tai, kas yra gyva ir sąmojinga literatūra, taip ir lieka su literatūriniu kokybės ženklu. Herkus Kunčius juokaudamas sakė, kad trečiajai daliai imsis baleto. Šis žanras galbūt tiksliausiai atspindėtų stagnacijos suklestėjimo epochą, veiksmas iš Kauno valstybės teatro persikeltų į Vilniaus operos ir baleto (dar viena stagnacijos gairė). Bet ką tuomet veiktų pats Kunčius? Dramaturgijos inscenizavimui vis dar gresia matas.