Teatro pasikėsinimai į Lietuvą

Žvilgsnis į Lietuvą iš kosmonauto skrydžio

Įdomu – Naujosios dramos akcijoje suplanuota Lietuvos diena netikėtai tapo tarptautine. Nes prie režisieriaus Cezario Graužinio bei jo „cezario grupės“ rengiamos „Lietuvos dienos“ eskizo netikėtai prisijungęs Suomijos „Realybės tyrimų centro“ (Reality Research Center) trupės „Svajojimas“ (Dreaming) kaip reikiant išjudino nacionalinius gegužės 21-osios vakaro pastolius. O kartu tapo pretekstu susikurti savotiškai galbūt kada nors būsimo tarptautinio spektaklio repeticijai. Repeticijai dviejų skirtingų dalių spektaklio, tam tikra prasme kalbančio apie tą patį – apie tėvynės ieškojimą. Apie sceninį jos „išsvajojimą“, „Realybės tyrimų centro“ vaikinų žodžiais tariant. Apie jos išsvajojimą visų pirma per nevaržomą kūrybinę vaizduotę. Ir nuolat jai talkinantį juoką, ironiją, parodiją. Arba kitaip sakant, išsvajojimą, tarytum tiriantį tradicinės tematikos bei šiuolaikinės teatro kalbos santykio galimybes. Ir apie tai pasakantį jau pačioje pradžioje – kai po tradicine trispalve susėdęs „cezario grupės“ kvartetas, vienas kitą pratęsdamas, papildydamas ir pakoreguodamas, savo „Lietuvos dieną“ anonsuoja kaip postdraminio teatro pavyzdį ir, iš modernios leksikos truputį pasišaipydamas, vis tik pažada netradicinį scenos kūrinį – be siužeto, herojų raidos, nuoseklaus dialogo ir pan.

Tai, ką pažada, „cezario grupė“, regis, išpildo. Ir vietoj rišlios istorijos „Lietuvos dienoje“ ji sukuria paskirų fragmentų grandinę, kurioje tarpusavyje mainydamiesi jungiasi enciklopediniai Lietuvos aprašai bei originalios aktorių fantazijos apie Lietuvą, kolektyvinės jos istorijos atsiminimai bei individualios patirtys, lietuviškosios realybės pėdsakai bei nerealios svajonės. O iš šių skirtingų fragmentų besilipdančią „Lietuvos dieną“ dar tvirčiau sulipdo „cezario grupės“ aktorių išgaunama skirtingų emocinių atspalvių bei nuotaikų gama, kurioje švelnios ironijos pliūpsnius keičia jautresnio išsisakymo vietos, pašaipą banalioms bendrybėms išstumia neslepiamas grožėjimasis savo vaizduotės „išmislais“, laisvo pasišnekučiavimo su publika intonacijas ištirpina susitelkimas savin, o kalbėjimą „nuo savęs“ nutraukia sceninio personažo kūrimo pastanga. Tokią išsibarsčiusią, mirguliuojančią aktorinę „Lietuvos dienos“ dramaturgiją tarytum suvienija daugiau ar mažiau nuosekli istorija apie jauno žmogaus atsivėrimą kalbėjimui apie Lietuvą. Istorija, kurią pasakodami „cezario grupės“ aktoriai pradžioje vaidina kažkokią nedrąsą ar sutrikimą kalbėjimo apie Lietuvą akivaizdoje – pabrėžtinai sunkiai rankioja žodžius, kartoja jau pasakytus bei neranda naujų,– o paskui palaipsniui iš jo išsilaisvina ir atsiveria. Atsiveria, įsižiūrėję į Lietuvą, jų pačių žodžiais tariant, „iš kosmonauto skrydžio“ ir iš ten joje aptikę save. Drauge su savimi tarytum aptikę ir asmeninio išsisakymo galimybę. Ne tiek papasakoti apie Lietuvą, kiek išsvajoti ją. Išsvajoti, kaip paneriu į darbą skubančiuosius keptomis dešrelėmis vaišina Lietuvos „bomžai“, kuriuos štai svajingai mini aktorė Brigita Arsobaitė. Ar kaip jos kolegos Juliaus Žalakevičiaus vaizduotėje obelų sodu pavirsta Fabijoniškės, kuriose prisėdus „ant akmenėlio“ iki pat žilos senatvės galima maloniai grožėtis žaidžiančiais vaikais ir t.t.

Žalakevičiaus teorija apie beisbolo lazdų gydomąją energiją

Veiksmo eigoje vis labiau įsisvajojančioje „Lietuvos dienoje“, regis, esmine kuriančiąja ir atskirus epizodus vienijančia galia tampa netikėta peripetija. Ji nuo švelniai nostalgiškos ironijos pritvinkusio svajojimo apie Fabijoniškes veiksmą staiga nubloškia prie polemikos su Melu Gibsonu ir Žalakevičiaus šmaikščiai dėstomos teorijos apie lietuvių kartkartėmis naudojamų beisbolo lazdų gydomąją energiją. Paskui vėl – beisbolo lazdų istoriją nutraukia netikėtai uždainuojama „Negiedokit, gai-i-i-ideliai“, o po to tarytum prišaukia futbolą žaidžiančius lietuvius stoti į NATO bei EU agituojančio dviratininko Kazio siužetą ir t.t. Taip, išradingos fantazijos „cezario grupei“ tikrai netrūksta. Tačiau, ko gero, dar truputį trūksta ta fantazija sudaigstyto sceninio audinio ir teatrinės įtampos dermės pojūčio. Pojūčio, kurio, regis, dar nepasiekusi, „Lietuvos diena“, arba tiksliau sakant, juodraštinė jos versija kartkartėmis tampa pernelyg vangi, nuobodokai ištįsusi, neįsimenanti, ne tokia gyva, kokia galėtų būti ir kokia yra, tarkim, Kazio epizode. Tokia, kokia yra, „Lietuvos diena“ vaizdžiai liudija, kaip vis tik sudėtinga iš netikėtų fantazijos vingių kuriamą spektaklį apsaugoti nuo begaliniškumo įspūdžio bei suvaldyti jį taip, kad jis nevirstų „pasaka be galo“. Ir kad jo pabaigai nereikėtų bent jau iš piršto laužto finalo apie Juliaus Žalakevičiaus pasakojamus požemyje gyvenančius baisius kirminus, kurie, palaipsniui žmogėdami, grasina pražudyti pasaulį.

Transinis priešistorinės Lietuvos išgyvenimas

Vis tik toji kažkaip katastrofistinė „Lietuvos dienos“ atomazga niekaip neištirpdo didžiąją jos dalį išrašiusio švelniai ironiško braižo. Juo „Lietuvos diena“ liudija nemenką Mariaus Ivaškevičiaus bei Rimo Tumino „Madagaskaro“ įtaigą. Tačiau jis vis tik yra nepaprastai patrauklus. Tiksliau, jis galbūt būtų buvęs nepaprastai patrauklus, jeigu po „cezario grupės“ toje pačioje scenoje nebūtų pasirodę penki „Realybės tyrimų centro“ aktoriai. Ir, sušlapinę savo galvas vandens kibiruose, paskui kažin kaip labai keistai pradėję svyrinėti po sceną  (pasinėrę,– paaiškino komentatorius,– į transą), nebūtų ėmę taip radikaliai ieškoti kolektyvinėje jų kūno atmintyje išrašytos Lietuvos, kad jų ieškojimo šviesoje „Lietuvos diena“ pasirodė tarytum Žalakevičiaus svajingai užtraukta „Negiedokit, gaideliai“ šalia monstriškos Lordi „Hard Rock Hallelujah“.

Išties – tas švelnus „Lietuvos dienos“ humoras grubaus, beveik psichodelinio suomių „Svajojimo“ juoko akivaizdoje atrodo pernelyg vaikiškas, pernelyg naivus. Toks, kokį tarytum pažada romantiškas suomių spektaklio pavadinimas, bet paskui visiškai paneigia absurdistinis jo veiksmas. Veiksmas, įspraustas į griežtą penkianarę struktūrą – į meditatyvinės muzikos garsų lydimus penkis skirtingus pasakojimus apie transinį priešistorinės Lietuvos išgyvenimą,– tačiau savo turiniu aistringai išspardantis visus kokio nors sistemiškumo požymius. Ir tampantis viena kitą pranokstančių nesąmonių rinkiniu. Jo kūrėjai atrastą Lietuvos senovę pristato kažkokiomis aborigeniškomis giesmėmis, nė kiek ne mažiau aborigeniškais, kerėpliškais šokiais ar paikai džiaugsmingais pamaurojimais, atliekamais prieš tai užsivožus ant veido šokoladinį pyragą. O šitiems iš esmės galbūt mokykliniams triukams juokingumo suteikia visų pirma paveikus jų ir jų atlikimo būdo kontrastas – tarp absurdiškumo ir gilaus, kone religinio įsijautimo, kurį puikiai suvaidina visą laiką susikaupę ir nepaprastai rimti aktoriai. Suvaidina, o paskui, vėl panardinę galvas į vandens kibirus, tarytum nusiplauna spiritistinio seanso dalyvių kaukes ir tampa normaliais, meiliai besišypsančiais vaikinais.

Toks suomių „Svajojimas“, regis, triuškinančiai parodijuoja tai, ką „Lietuvos dienoje“ kalba „cezario grupė“. Kitaip sakant, jeigu ši kalba apie išsvajotos Lietuvos grožį, tai suomiai pilna gerkle kvatojasi iš gražaus bei prasmingo išsvajojimo galimybės. Ir vietoj jos pasiūlo pasinerti į turbūt taip šiandieninės realybės debilizmą simbolizuojančią kvailų ritualų tėkmę. Tėkmę, tokią priešingą Graužinio „Lietuvos dienai“, bet kartu tam tikra prasme ją ir pratęsiančią. Nes išaugančią iš to paties nežabotos kūrybinės fantazijos dėmens, tik dar aukščiau. Ir tarytum pasakojančią, ligi kokio beprotiško absurdizmo gali įsisiautėti iš dosnios fantazijos kuriamas teatras. Teatras, „Lietuvos dienoje“ savo vaizduotę apribojantis žodžiu išreiškiamais veiksmo posūkiais, o „Svajojime“ tarytum išsišakojantis į žodžio, judesio, balso plastikos, sceninio kostiumo atšakas. Ir kiekvienoje jų besistengiantis pasiekti tašką, kuriame fantazija pavirsta absurdu. O juo bene gražiausiai ji pavirsta „Svajojimo“ veikėjų kostiumuose – tuose somnambuliškai užsimaunamų ryškiai žalių pūkuotų kelnių ir ant galvos užsidėtų prakarpytų automobilio padangų deriniuose, vietoj skarelės pasirišamuose nelabai lanksčiuose mėlynuose kilimėliuose, ant nuogos krūtinės užsikabinamuose virtuviniuose žiurstuose, maskatuojančiuose virš baltų pėdkelnių su josna įsikištu prirašytu popieriaus lapeliu ir t.t.

„Hard Rock Hallelujah”. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Galima, ko gero, pasakyti ir taip – absurdiškos fantazijos ginklais apsiginklavęs „Svajojimas“ tarytum išsvajoja universalią žmonių kvailybės istoriją, veiksmo eigoje vis stipriau nujaučiamą tų keistų apsirengėlių atliekamų giesmių bei šokių potekstėje. O būtent to universalumo matmens – bent jau dabartinėje, negalutinėje stadijoje,– truputį trūksta Graužinio „Lietuvos dienai“. Taip, pamėginusi pavaizduoti „cezario grupės“ susvajotą Lietuvą, ji atrado pakankamai įdomų – tėvynės išgyvenimo, jos patyrimo autentiškumu – pasikėsinimo į Lietuvą būdą. Tačiau kaip, kokiu būdu tam pasikėsinimui suteikti visuotinesnio, universalesnio skambesio,– šitai pasiliko dar tolimesnei „Lietuvos dienos“ kūrimo perspektyvai.