 |
| Santjagas – Vidas Petkevičius, Čeče – Jurgis Domaševičius. Mariaus Abramavičiaus nuotrauka |
Valstybiniame Jaunimo teatre pristatyta pirmoji šio sezono premjera – žinomo aktoriaus Kosto Smorigino režisuotas spektaklis pagal amerikiečių dramaturgo Nilo Cruzo pjesę „Ana tropikuose“.
Pavadinime minimas svajingas žodis tropikai, mūsų gimtinės oram pasukus darganų link, ima ypač vilioti. O ir pjesės veiksmas vyksta mažame šiltosios Floridos miestelyje Ybor Sityje įsikūrusiame sename Kubos emigrantų cigarų fabrike. Taigi taip ir lauki gero tabako dūmais prakvipusios, karščiu alsuojančios egzotikos.
Pakilus uždangai, netrukus tenka nusivilti – lauktoji egzotika labai jau „lietuviška“. Norint pabrėžti, kad veiksmas tikrai vyksta tabako fabrike, scenoje iliustratyviai prikabinėta džiūstančių tabako lapų (spektaklio dailininkas Marijus Jacovskis), kurių, kaip kasdienių skalbinių, regis, niekas ir nepastebi. Palubėje kabantis milžiniškas ventiliatorius – tartum gyvas įrodymas, kad čia turėtų būti tikrai karšta. Scenos gilumoje iš lentelių sukaltoje sienoje – ne tik namų langas, vėliau kažkodėl pavirstantis savotiška sakykla, bet ir niša Šv.Marijos statulėlei. Tai greičiausiai aliuzija į kubiečių pamaldumą, kurio apraiškų, palyginti su pjese, spektaklyje tikrai apstu.
Nilo Cruzo pjesė, kurios veiksmas vyksta 1926 m., remiasi istoriniu faktu, kad nuo XIXa. pradžios iki 1931-ųjų rankomis sukamų cigarų fabrikai samdydavo skaitovus, kurie darbininkams skaitydavo ne tik laikraščius, bet ir klasikinę poeziją bei romanus. Visas pjesės veiksmas ir sukasi aplink į fabriką atvykstantį naują skaitovą Chuaną Chulijaną – jo nekantriai laukia iš anksto susižavėjusios moterys, nors vyrai dar prisimena ankstesniojo sukeltą sumaištį.
Tik pasirodęs, Tomo Kizelio kuriamas Chuanas Chulijanas – romantizuotas simpatiškas „teisinguolis“– sugeba nepastebėti, kaip juo demonstratyviai žavisi jaunesnioji cigarų fabriko savininko dukra, Dalios Morozovaitės vaidinama Marela. Prieš pradėdamas skaityti pasirinktąjį Levo Tolstojaus romaną „Ana Karenina“ (apie kurį fabriko darbuotojai, žinoma, net nebuvo girdėję) ir tikriausiai siekdamas sukurti „rusišką“ dvasią, Chuanas užtraukia rusišką romansą. Romansas tampa svarbiausiu spektaklio leitmotyvu, o aistros ir meilės peripetijų pilnas romanas, regis, turėjęs įsukti ramų fabriko gyvenimą į siautulingą sūkurį, – tema veikėjų pokalbiams. Nors režisierius primygtinai ir iliustratyviomis detalėmis stengiasi pabrėžti romano išprovokuotus fabriko gyvenimo pokyčius, jie pasimeta bendrame chaotiškame personažų klegesyje.
Regis, labiausiai į Levo Tolstojaus romaną įsigyvena fabriko savininkas, Vido Petkevičiaus vaidinamas Santjagas, kuris, beje, skaitymo klausosi namuose, o ne fabrike. Santjagą žavi Levinas, primenantis jo paties jaunystę, priverčiantis susimąstyti apie savo gyvenimą ir imtis jį keisti. Čia ir atsiskleidžia bene pagrindinė rusiško romano įtaka kubiečių emigrantų fabrikui – sukurta nauja cigarų rūšis pavadinama „Ana Karenina“.
Tačiau kad ir kaip būtų, nuo siužeto nepabėgsi, nuo lietuviško mentaliteto – taip pat. Tad spektaklio kūrėjai ir siekia parodyti, kaip „Anos Kareninos“ aistros paveikia moteris. Nelabai laimingai ištekėjusi vyresnioji fabriko savininko dukra Končita (Dovilė Šilkaitytė) užmezga romaną su skaitovu. Tačiau T. Kizelio Chuanas Chulijanas toli gražu nepanašus į tokį, kuris galėtų suvilioti ištekėjusią moterį. Greičiau būtent nusivylusi ir akivaizdžiai „meilės troškulio“ kankinama D. Šilkaitytės Končita iš kelio išveda drovųjį Chuaną, kad atkeršytų romiajam sutuoktiniui Palomo (Nerijus Gadliauskas). Tiesa, Končitos ir Chuano Chulijano meilės sceną režisierius interpretuoja iš tiesų keistai: vos jiems pradėjus bučiuotis, lange pasirodo jaunesnioji Končitos sesuo Marela ir ima lotyniškai kalbėti „Sveika, Marija“, tuo metu įsimylėjėliai puola ant kelių ir iš avanscenos keliauja į scenos vidurį, kur juos prislegia besileidžiantis ventiliatoriaus propeleris…
Nesiveliant į „muilooperiškus“ atpasakojimus, vertėtų paliesti dar vieną pjesės temą, kuri spektaklyje visai nublanko. Viskuo nepatenkintas netikras Santjago brolis Čečė (Jurgis Damaševičius) iš paskutiniųjų stengiasi pakeisti fabrike nusistovėjusią tvarką. Į fabriką, kuriame cigarai sukti tik rankomis, jis atgabena kimšimo mašiną, turinčią išjudinti sušlubavusius pardavimo rodiklius. Čia galima būtų įžvelgti naujovių diegėjo ir tradicijų saugotojų konfliktą, tačiau spektaklyje tai tėra dar vienas, gana greit numalšintas visų ir taip „nurašyto“ Čečės išsišokimas. Konflikto metu Čečė ištaria: „Man nusišikt, kaip jie suka tuos cigarus“. Regis, panašiai jautėsi ir spektaklio režisierius, nes vienintelė scena, kurioje iš tiesų vyko cigarų sukimas, labiau priminė mašininkių kursus, užuot bandžiusi sukelti įspūdį apie nepakartojamą ant moters šlaunies susukto cigaro dūmo skonį.
Panašios mintys kyla ir bandant apibūdinti visą spektaklio stilistiką. Spektaklio kostiumus būtų galima apibūdinti kaip „kas ką turėjo“, o vadinamąjį muzikinį apipavidalinimą – „kas ką girdėjo“. Spektaklyje skambančios „a la lotynų amerikiečių“ melodijos taip gerai pažįstamos iš mūsų radijo stočių repertuarų, kad jų net aptarinėti neverta.
Spektaklis kulminacijos taip ir nepasiekia – finale staiga „atėjusi žiema“ tik dar labiau atvėsina ir taip vos drungną atmosferą. Ir nors po spektaklio sprunkant iš teatro norėjosi kuo greičiau pasiekti namus, užsirūkius kokią nors cigarilę atsiversti gerą meilės romaną ir taip patenkinti spektaklio pavadinimo sukeltus lūkesčius, labai gali būti, kad „Ana tropikuose“ sėkmingai papildys Jaunimo teatro repertuarą ir kartu su „Geltonąja neūžauga“ lygia greta stos šalia kitų šio teatro spektaklių.
