Išraiškingos meninės formos spektakliais Telšių teatro studijoje „Aglija” pagarsėjusios režisierės Laimos Adomaitienės kūrybinės veiklos tąsa Vilniuje – natūrali: sostinę anksčiau ar vėliau pasiekia talentingi žmonės. Ne vienas teatro žmogus pamilo Telšius vien dėl to, kad ten retsykiais galėdavo nuvykti pasižiūrėti „Aglijos” spektaklių.
Simboliška, o gal ir labai dėsninga, kad Telšiuose 1946–1948 metais dirbo vienas žinomiausių XX a. vidurio ir antrosios pusės režisierių Romualdas Juknevičius, būtent ten subrandinęs ne vieną puikų aktorių. Adomaitienė tarytum tęsia Juknevičiaus pradėtą darbą – jos mokiniai vis labiau integruojasi į Lietuvos kultūrą. Dirbdama ne su profesionalais, ji pasiekia tokių aukštumų, kurios dažnai pranoksta profesionalių teatrų scenas.
„Bėganti su vilkais“ – dar vienas spektaklis, sujungiantis ne tik skirtingus aktorius, bet ir skirtingas kultūrines tradicijas. Naujausia Adomaitienės premjera įvyko Lietuvos rusų dramos teatre, vaidinama buvo rusiškai. Tai antras lietuvių menininkų kūrybinės integracijos į šį teatrą pavyzdys po Vlado Bagdono vaidmens „Juodajame strazde“. Ir pirmuoju, ir antruoju atvejais tai visiškai pasiteisino. Pavyko ne tik „sujungti“, „apjungti“, „pastatyti“. Pavyko sukurti. „Bėganti su vilkais“ – meno kūrinys, ir tai yra didžiausia jo sėkmė.
Šis spektaklis šiandien yra kaip priešnuodis nuo rutininių teatrinių reiškinių. Jame, kaip ir anksčiau, dominuoja aktoriai „iš gatvės“. Nemaža dalis kadaise buvusių telšiškių mokinukų šiandien vilniečiai: architektas, lakūnas, OKT darbuotojas etc. Jie visi yra ištikimi Adomaitienės mokiniai, ir jų skrydžiai jos spektakliuose prilygsta aukščiausios klasės pilotažui. Šie žmonės yra kūrėjai, kurių šaknys driekiasi dirvoje, vadinamoje teatru. Yra ir mažoji Raudonkepurė – Goda Žukauskaitė, kuri dar mokinukė, bet neabejotina, kad ji ir toliau liks teatro žmogumi, net jei ir nepasirinks aktoriaus profesijos. Šie žmonės šiandieniniame spektaklyje veikia avanscenoje.
Šokio profesionalai gali pavydėti Adomaitienės auklėtiniams: jų plastika nepriekaištingai išvystyta, fizinis paslankumas akivaizdžiai lenkia netgi kai kurių šiandienių Muzikos akademijos auklėtinių gebėjimus. Adomaitienė per šokį kuria dramaturgiją, tačiau tai nėra šokis, iliustruojantis literatūros kūrinį. Adomaitienė šokiu sukuria dramą, kuri yra veiksmingesnė nei balsu transliuojamas tekstas. Šokis tampa drama. Choreografija – ne savitikslė forma, bet kūrinio išprovokuotas teatrinis žanras. „Bėganti su vilkais“, lyginant su ankstesniais darbais – paveikiausias darbas plastine kalba, be to, ir kompoziciniu požiūriu „šokančios“ spektaklio dalys praėjo daug darniau už žodines. Raudonkepurės tekstą skaitė Rusų dramos teatro aktorė Aleksandra Metalnikova. Pasirodė, kad tekstui režisierė skyrė mažiau dėmesio – tekstas galėjo būti įdomiau intonuotas, raiškesnis, tada būtų labiau atsiskleidusi keista jo logika.
Scena iš spektaklio „Bėganti su vilkais”. Dmitrijaus Matvejevo foto |
Martos Tikkanen romanas „Raudonkepurė“ Adomaitienei yra tarytum ta žemė, kurioje ji dar ilgai galėtų būti ir apie kurią turėtų daug ką pasakyti. Ši medžiaga Adomaitienei sukelia tokią gausą asociacijų, kad scenoje dažnai iškyla tiek vaizdinių, kurių nespėji iškart aprėpti. Asociacijos, simboliai virsta metaforomis, kuriamas chaosas, iš kurio palaipsniui iškyla ryškūs orientyrai, todėl visas sceninis kūrinys nepraranda aiškumo, stilistinio vientisumo. Jai svarbu žmogus, žmonių santykiai, o tiksliau, žmogaus dvasinis pasaulis, kuris duotas Dievo ir kurį mes visi savaip išgyvename. Vien dėl to spektaklyje nėra tiesmukai jausminių dalykų. Meilės scenose, kurias režisierė ypatingai aistringai pateikia, nėra buitiškų intonacijų, tačiau jos nevirsta patetiškomis. Nuo pradžios iki pabaigos juntamas griežtas, kartais net žiaurus režisierės žvilgsnis, bet jis nurodo visai kitokius – trapiausius žmogiškuosius pradus. Ir šis paradoksas sudaro Adomaitienės kūrybos pagrindą.
Kartais pagalvoji, kodėl ji negali turėti nuolatinės trupės, su kuria galėtų kurti. Bet ir Dostojevskis, sėdėdamas minkštame krėsle, nebūtų parašęs nė vieno romano. Matyt, tas ore vibruojanti pavojaus, nesaugumo, įtampos būsena padeda tvertis nenumatytiems reiškiniams. Nenustebintų, jei kiti Adomaitienės spektakliai būtų visai kitokie. Pirmasis spektaklis, gimęs Rusų dramoje, visiems buvo lyg eksperimentas, sugražinęs teatrui jo tikrąją prigimtį.
Nadežda Gultiajeva jau ne pirmam Adomaitienės spektakliui kūrė kostiumus. Ji taikli, minimalistiška, jos braižas ypač tinka režisierei. Klasikinių siluetų suknelės ar vyrų kostiumai aktyviam veiksmui pritaikyti taip išradingai, kad bet kokioje scenoje juntamos žaibiškos jų transformacijos. Gultiajeva puikiai išmano teatro specifiką.
Jau keli metai ištikimiausia Adomaitienės bendražyge yra choreografė ir atlikėja Ina Petrakova. Nereikia brėžti ribos tarp to, kas yra jos, o kas – režisierės. Abi – nedalomos spektaklio kūrėjos. Petrakova, neafišuodama savo techninių sugebėjimų, scenoje veikia tarytum dramos aktorė. Akivaizdu, kad ji yra puiki psichologė ir savo vaidmens šerdį atveria pačiais netikėčiausiais rakursais. Ji ypatingai jaučia partnerius, bendraudama žvilgsniu, prisilietimais, ji išprovokuoja judesius, kurie perauga į neįtikėtinus šokio sūkurius. Mes negirdime karštosios Ispanijos flamenko garsų, bet ji įkaitina žiūrovų sielas taip, lyg būtų gyva Karmen.
Be minėtų aktorių, šiame spektaklyje vaidina Indrė Mickevičiūtė, Ieva Andrejevaitė, Natalija Janičkina, Dovilė Karaliūtė, Gabrielė Malinauskaitė, Adelė Teresiūtė, Jonas Rimeika, Karolis Mika, Martynas Levickas, Julius Paškevičius, Tadas Montrimas, Dainius Jankauskas ir Valentinas Novopolskis. Ansamblinis darbas visus šiuos jaunus atlikėjus regimai kilstelėjo nuo žemės. Nors režisierės filosofinės spektaklio natos ir pakankamai minorinės, spektaklis neturi sėslių, neveiksmingų scenų. Jis gyvas ir žvitrus. Režisierė puikiai jaučia spektaklio ritmą, pakankamai saikingai išleidžia paskrajoti savo aktorius, todėl bėgti su vilkais, net jei jų dantys negailestingai plėšrūniški, yra be galo įdomu.
Laima Adomaitienė kuria pasaulį lyg Pieras Paolo Pasolinis, tik jos pasaulio centre – visada moteris, tvirtumu ir išradingumu niekaip nenusileidžianti vyriškajam režisūros pradui.