Žinoma, aplink Erico Lacascade´o „Dėdę Vanią“ jau iš anksto buvo susikūrusi didžiulių lūkesčių erdvė - visų pirma, dėl šio prancūzų teatro režisieriaus sukaupto pavydėtinai solidaus Antono Čechovo dramaturgijos statymų stažo. Dar ir dėl sumanymo kanoniškąją „Dėdės Vanios“ versiją išplėsti „Miškiniu“, pirminiu jos variantu. O taip pat - ir labiausiai - dėl Lacascade´o suburtos išties intriguojančios bei netikėtus sprendimus žadančios aktorių komandos - čechoviškojo teatro naujokų „koršunoviečių“ susitikimo su „tuminiečiais“, neginčijamais Čechovo ekspertais.
Gi pati „Dėdės Vanios“ pradžia - Želtuchino (Tomas Rinkūnas) gimtadienio šventei jo veikėjus sukviečianti netrumpa spektaklio uvertiūra - šiuos pažadus, sakyčiau, su kaupu pateisina. Nes Čechovo tekstą joje įgaubdamas į nostalgiškąją Simono & Garfunkelio „Bye-bye, love“ melodiją, o savo herojus protarpiais vis nuleisdamas į žiūrovų salę, t.y. savotiškai anuliuodamas praeities bei dabarties distanciją, režisierius tarytum pateikia iš skirtingų laikų - čechoviškosios XIX-XX a. sandūros, „simon-garfunkeliškųjų“ XX a. II-os pusės dešimtmečių bei šiandienos - sandūrų besidėliosiančio sceninio pasakojimo nuorodą.
Tačiau tolesnė „Dėdės Vanios“ plėtotė užuomazgos netikėtumą, ko gero, kaip reikiant prigesina, „nuskausmina“. Ir su kiekviena scena vis prikišamiau tikina, jog Čechovą Lacascade´as skaito be kokio nors radikalaus šviežumo, naujumo, aštrumo intencijų. Skaito jį iš esmės įprastai - kaip žmogiškuosius santykius tiriančio, į tragikomiškus jų „mazgus“ susitelkiančio, juose atsiveriančias universalias nevilties, nelaimės, nesėkmės, ilgesio bei pan. patirtis analizuojančio teatro autorių. Ir kuria iš esmės aktorinį spektaklį, kuriame režisūrinės išmonės manifestacijos noriai pasitraukia į nuošalę. Sceninį „Dėdės Vanios“ raštą nerdamas iš daugiau ar mažiau apnuoginto aktorinio dialogo niuansų, Lacascade´as, sakyčiau, ir įelektrina savo spektaklį, ir jį - vietomis - nugramzdina. Įelektrina - per išties stiprų Vanios (Vaidotas Martinaitis), Sonios (Rasa Samuolytė) bei Astrovo (Dainius Gavenonis) tercetą. Nugramzdina - per, regis, labai ne iki galo realizuotą Vanios, Astrovo bei Jelenos (Irina Lavrinovič) meilės trikampio temą.
Kitaip sakant, pagrindinę prasminio „Dėdės Vanios“ lauko dalį užima siužetinių Vanios, Sonios bei Astrovo linijų sampynos. O dėliodamas jas, vienijamas vienodai stipraus nevilties išgyvenimo, bet įkūnijamas skirtingų ir labai savitų aktorių, Lacascade´as - bent jau man taip atrodo - savotiškai analizuoja skirtingas nevilties patyrimo formas. T.y. tarytum sugretina ar supriešina skirtingus žmogaus reakcijos į neatremiamą neviltį būdus - tarp sąstingio ir veik isterinio siuto balansuojantį Martinaičio Vanios palūžimą, išsekintos Samuolytės Sonios apatiją bei savaip jaukų, žavų Gavenonio Astrovo cinizmą, berods stipriausiai prasiveržiantį jo susitikimuose su Jelena Andrejevna, su kuria šis provincijos gydytojas, tas savotiškas šiuolaikinės ekologiško gyvenimo būdo mados pirmtakas, flirtuoja, atrodo, tarytum pasityčiojimui iš savęs, ir kuri jį, regis, labiau erzina negu įskelia kokios nors meilės kibirkštį.
 |
| Sonia – Rasa Samuolytė. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
O toji Irinos Lavrinovič Jelena yra, ko gero, keisčiausia ir sunkiausiai paaiškinama šio „Dėdės Vanios“ vieta. Išskirtinio slaviškų madonų grožio, bet kažkaip nerangi, netikra, savo vyrui (Arvydas Dapšys) vizualiai labiau tinkanti į anūkes nei žmonas, bet vieną po kito - sakoma bei rodoma - vedanti iš proto Serebriakovo dvaro vyrus, - ir visgi, dievaži, kaip sunku, tiesiog neįmanoma tuo patikėti! Nepaisant to, kad štai Martinaitis nepriekaištingai įtaigiai išvaidina jai skirtą Vanios meilę, kurią režisierius, regis, vienoje gražiausių šio spektaklio scenų - kai Martinaičio Vania nepaprastai jautriai išpažįsta savo jausmus tarytum permirkdamas jais pildamasis ant savęs vandenį ir nutviekstas staigaus žaibo - savotiškai prilygina artėjančios, kaip sakoma Čechovo pjesėje, audros trenksmui. Tačiau ši meilė nelyg pakimba ore - nes nesulaukia, sakyčiau, absoliučiai jokios nei Jelenos, nei I. Lavrinovič reakcijos. I. Lavrinovič paprasčiausiai dar pernelyg trūksta buvimo scenoje organikos, kad jos duetai su V. Martinaičiu, o taip pat su R. Samuolyte bei D. Gavenoniu taptų pilnaverčiai.
Kita vertus, šis Jelenos neveiksnumas į Lacascade´o „Dėdę Vanią“ savotiškai įrašo meilės kaip gelbėjimosi nuo nevilties iliuzoriškumo ar net paikumo užuominą. Paikumo, kurį, rodos, puikiai supranta Samuolytės Sonia, nieko - skirtingai nuo dėdės - nesitikinti iš savo meilės Astrovui, ar pats Gavenonio Astrovas, atvirai besišaipantis iš įsimylėjimo galimybių. Šitai yra priverstas suvokti ir Martinaičio Vania - kai, ką tik šėlęs per Serebrekiovo paskaitą - puiki ironiška Lacascade´o replika profesoriškai šio niurzglio praeičiai!- dvaro pardavimo tema, galiausiai tyliai grąžina pavogtąjį morfijų ir drauge su Sonia ramiai pasilaidoja juodame užtraukiamos galinės sienos karste.
Na taip - šiame „Dėdėje Vanioje“ yra išties gražių mizanscenų, stiprių aktorinių darbų, originalių sprendimų. Tačiau yra ir kažkokių, sakyčiau, veiksmo „laiko skylių“, dėl kurių, matyt, jame nesusikuria tai, kas vertingiausia,- toji įtraukianti spektaklio energetika. Arba kitaip sakant, Lacascade´o „Dėdė Vania“ atrodo tarytum sustojęs pusiaukelėje - pabaigtas, bet neišbaigtas, pripildytas, bet neužpildytas, nemėgdžiojantis, bet ir nekeistas, kažkoks be savo autentiško veido. Kita vertus, galbūt kaip tik toks jis pateikia dar vieną savaip originalią Čechovo dramaturgijos ir šiandienos santykio galimybę.
