Iš tų laikų, kai dar intensyviai vaikščiojau žiūrėti filmų į „Kino pavasarį“, susidariau savotišką, nors gal nelabai tikrovišką vaizdą apie „keistoką“ skandinavišką humorą. O štai vakar jis nepasirodė nei keistas, nei savotiškas. Juokiausi visą vakarą.
Taigi, trečiadienį, gegužės 6 d. Menų spaustuvės Juodojoje salėje pasirodė dvi trupės. „Club Fisk“ (Danija) su spektakliu „Forestillinger“ (choreografas - Kasperas Daugaard Pouselas) bei Stainunn Ketilsdottir ir Brianas Gerke iš Islandijos su kūriniu „Amžinai mylime, Debbie ir Susan.“ Abu neilgi, maždaug 20 minučių šokio spektakliai.
Danų kalbos „forestillinger“ reiškia „spektaklis“, „įspūdis“, „vaizduotė“. Spektaklio struktūra visai paprasta. Pradžioje išeina dvi treninguotos šokėjos, prisistato ir išdėsto, kas vyks, nubraižydamos ant popieriaus lapo savo judėjimo trajektorijas ir dargi paaiškindamos, ko siekia. Du persirengimai. Po kurių vėl seka identiškas prisistatymas, paaiškinimas ir atlikimas. Dekoracijų, išskyrus rašymo lentą, nėra. Tiesa, neatleistina būtų nepaminėti ir dviejų markerių kaip pilnaverčių spektaklio dalyvių. Ir skamba elementariai, ir spektaklio idėja žiūrovams dar prieš patį atlikimą aiškiai išdėstyta, bet leipom juokais visas 20 minučių.
Kaip minėjo šokio kritikė Vita Mozuraitė, dalyvavusi spektaklių į festivalį atrankoje, būtent šio danų spektaklio buvo neįmanoma atrinkti iš 5 minučių ištraukos. Nes visos 3 dalys yra labai skirtingos, tad norėdamas suprasti, turi peržiūrėti visą.
 |
| „Club Fisk“ (Danija) spektaklis „Forestillinger“ |
Pirmas merginų persirengimas - na, ne „visi jie tokie“, bet manau, kokių pusės vyrų svajonę tie seksualūs rūbeliai iš „Playboy“ viršelio tikrai iliustravo. Ir koks skirtumas, kad nuo to, ką paskui tos merginos įspūdingais aukštakulniais išdarinėjo scenoje, visi seksualiniai norai turbūt praeitų. Belaukdama šokėjų pasirodymo po antro persirengimo mintyse pradėjau svarstyti - kas toliau? Nusirengs, kaip tai nūdien madinga? Bet ne. Buvo geriau. Nesu tikra, kad mano žodžių bagažo pakanka tam, kad galėčiau vaizdžiai nupasakoti trečios spektaklio dalies kostiumus: panešioto olimpinio meškučio, pandos ir žaislinio meškiuko vaikams hibridas ir laibas kiškis įspūdingom ausim ir megztu linksmų spalvų šalikėliu. Jiems net daryt nieko nereikėjo (nebent ausį retkarčiais pakrutinti), kad būtų juokinga.
Puikus spektaklis norintiems patirti, kokią galią scenos mene turi kostiumai ir idėja. Konceptualu ir skandinaviškai minimalistiška. Ir tai yra viskas, ant ko tvirtai laikosi šis spektaklis. Nesvarbu, kad šokėjos smarkiai svirduliuoja judėdamos.
Islandų spektaklis puikiai atspindėjo tipiškai amerikonišką traškučių ir „Coca-Colos“ (Lietuvai adaptuotoj versijoj - „Švyturio“) gyvenimo filosofiją su visais jais būdingais atributais, klišė, ūmiom ir būtinai amžinom meilėm, skambiais šūkiais „just do it, do it“ ir „be happy“ imperatyvu, kuris nepalieka žmogui nė plyšelio galimybės gyvenime pasijusti nelaimingu.
Kas buvo patrauklu šiame spektaklyje ir ant ko drąsiai laikosi visa meilės serialų produkcija - tai tariamas (o gal tikras ir nesuvaidintas?) asmeniškumas, slapčiausių sielos kertelių atvėrimas ir „tikrų“ istorijų pasakojimas. Kuris, kaip dažniausiai pasirodo, gali būti ne tik asmeniškas, bet ir globalus, visuotinai suprantamas ir kiekvienam prieinamas. Kuri pamylėta mergina negalvojo, kad vyrams seksas reiškia fiziologiją, o moterims - meilę? Ir kuri nebliovė dėl to neteisingai sukurto pasaulio? O paskui neprivalėjo bent jau sau prisipažinti, kad ir jai užeina „morčius“ su visais būdingais „miau, miau“ ir reikalavimais tam bejėgiam vyrui „padaryti ką nors“, kaip tai buvo islandų šokėjai? Stereotipai, bet jie veikia.
 |
| „Amžinai mylime, Debbie ir Susan“ (Islandija). Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Nuolatinis spektaklio balansavimas ant perdėto popso ribos irgi žavėjo. „Lovely“ - šis angliškas žodis šiam spektakliui apibūdinti vis dėlto tinka labiausiai.
Kaip ir kitos šiuolaikinio meno rūšys, šokis tapo interventyvus, interaktyvus žiūrovo atžvilgiu. Iš tiesų, negali jo žiūrėti labai atsipalaidavęs. Nes niekada negali žinoti, kada ir kas iš atlikėjų į tave kreipsis ir ko norės. Ar, kaip tai darė danų šokėjos, norės išdėstyti tau spektaklio schemutę - „My name is Mari. This is Asp...“, - nepamiršdamos įtraukti į tą schemą ir priekinę scenos dalį, kurioje „esate jūs“, žiūrovai. O islandė atlikėja ramiai badydama į tave pirštu aiškins, kad štai su tavim „pasidulkinčiau“ (taip kultūringai turėčiau versti „fuck“?), o štai su tavim - „atleisk, bet ne“.
O užbaigti jaučiu pareigą ne žodžiais, bet islandų spektaklyje skambėjusia daina. Siūlau paklausyti, bet negaliu vienareikšmiškai rekomenduoti sukti ten, kur ji siūlo.
