„Mirti vis tiek kada nors reikia. Turėkite kantrybės!“ - atrodo, šis XIX a. italų dramaturgo Eduardo Scarpettos šūkis iš komedijos „Vargšai. Aristokratai“ puikiai apibūdina ir visą Valstybinį jaunimo teatrą.
Iš po kojų slystančią žemę svarbiausi šalies teatrai vis dar mėgina suvaldyti griebdamiesi ryžtingų repertuaro permainų ir statydami platiesiems žiūrovų sluoksniams skirtus lengvo turinio spektaklius. Naujosios premjeros siela - sostinės Jaunimo teatrui ir žiūrovams puikiai pažįstamas italų režisierius Paolo Emilio Landi, prieš kiek laiko nuogai išrengęs Jaunimo teatro vyrus „Striptizo ereliuose“ ir sukėlęs netylantį „Triukšmą už kulisų“.
Valstybiniai teatrai priversti šokti pagal žiūrovų užgaidas - stiprių, intelektualių spektaklių nelabai yra kam žiūrėti, nes, atvirai sakant, mūsų teatrinė visuomenė nėra pakankamai išprususi. Nors egzistuoja įvairūs „pramogų bankai“, žmonės mieliau renkasi teatro aikšteles ir pagal savo menkus įnorius provokuoja teatrus repertuarą pritaikyti vidutiniam skoniui.
Praplovė teatro smegenis
Kad ir kaip būtų, režisieriaus P.E.Landi darbo pobūdis pravėdina simbolistines, metaforines lietuvių teatro smegenis. Nors spektaklis kol kas neturi aiškaus žanro ir stiliaus. Farso, satyros elementai skatina aktorius siekti vieningos vaidybos - nors jau pirmajame spektaklyje jie pasiduoda improvizacijoms, be kurių neapsieina psichologinis teatras. Todėl laimi tie, kurie tiesiog klauso režisieriaus, nes spektaklio stilius kitoks, nei esame įpratę regėti. Kodėl režisierius pasirinko primityvios fabulos komediją, galima nuspėti.
Tai tiltas į šių dienų žmogų, kuriam pinigai padeda pakeisti socialinį statusą ir kuris kapanojasi įvairių meilės intrigų pinklėse. Tiesiog bandyta pasakyti, kad niekas nepasikeitė: „Kaip tada, taip ir dabar“. Tik kodėl nesudėti tinkami loginiai kirčiai? Kodėl lengvai stilizuota istorija neperskaitoma elegantiškai ir su skoningu humoru? Trys spektaklio paveikslai tiesiog rėksmingai papasakoja siužetą naudojant pigokus triukus.
 |
| ... o čia „vargšai”. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Aktoriai dainuoja buitiškai
Šiame spektaklyje aktoriai ne tik kalba, bet ir dainuoja, gana daug juda. Toks formos pasirinkimas išduoda fizinę aktorių būseną, kuri dažnai tėra vidutinė. Nors Jaunimo teatro salė ir nedidelė, kai kurie aktoriai dainuoja tiesiog buitiškai, nesukurdami reikiamos energijos.
Tai galima pasakyti ir apie judesį - plastinio piešinio lengvumas, be kurio šis spektaklis sunkiai įsivaizduojamas, gali būti pasiektas tik nuolat dirbant su judesio mokytojais, o ne pripuolamai, ruošiant vieną ar kitą premjerą. Kaip čia neprisiminsi žavingo, elegantiško Natašos Ogaj šiame teatre kadaise pastatyto „Šokių mokytojo“.
„Vargšai. Aristokratai“ Jaunimo teatrui tinka dar ir dėl to, jog jame vaidina dvidešimt aktorių - kiekvienas išalkęs vaidmenų. Neabejotina, kad šis spektaklis ne tik duos teatrui pelno, bet ir puikiai tiks visiems Kultūros ministerijos reikalaujamiems rodikliams pagerinti. Todėl aiškinti, kodėl tai ne meno kūrinys, o pramoginis produktas, nėra prasmės.
Režisierius jau pažino Jaunimo teatro aktorius - vaidmenys paskirstyti pagal tipažus. Paskirstymas tikslus - aktoriai ypač gerai jaučiasi, visi mėgsta savo vaidmenis ir jaučiasi laisvi, nors vaidybos manieros režisierius iki galo nesustygavo: akivaizdus polinkis atsiplėšti nuo ansamblio ir kurti individualius tipažus.
Buvo ir vulgarių detalių
Dailininkas Santi Migneco laisvai elgėsi ne tik su teatriniu rekvizitu ar butaforija, bet ir su pačia scenografija. Jis veiksmą pradeda apibendrintu ir stilizuotu itališku vaizdu su iškabinėtais skalbiniais ir išdidintomis fotografijomis, vaizduojančiomis aptrupėjusias pastatų sienas su langais. O baigia tiesiog kičiniais didiku tapusio virėjo apartamentais, kurie žiūrovui atrodo realistiškai įtikinami.
Spalvingi kostiumai aktoriams suteikė gyvybės, nors kai kuriuose aristokratėmis apsimetusių vargšių apdaruose ryškėjo pernelyg vulgarios detalės, neturinčios nieko bendra su teatrine stilizacija. Gediminas Storpirštis, Tomas Kizelis, Dovilė Šilkaitytė, Ignas Ciplijauskas, Vytautas Taukinaitis, Neringa Varnelytė ir visi kiti aktoriai (kai kuriuos jų siejame su prasto skonio televizijos laidomis) įrodė, kad kol kas jie šventai tiki teatru ir laukia to išganytojo, kuris jiems visiems reikalingas.
