Pokalbis su aktore, šokėja, rašytoja ir dramaturge Aušra Giedraityte
Kaip priartėjai prie vaidybos?
Jaučiu didelį aktorystės alkį, troškulį. Noriu vaidinti, keisti vaidmenis, nenustoti mainytis personažais. Mane labiau vargina nieko neveikimas nei dienoje netelpantys darbai. Tik darbas daro tave profesionalu. Aktorius vienas prieš veidrodį nevaidins. Rašytojas nepriklauso nuo fizinės vietos ar laiko, jis gali išgyventi vienas, bet aktorius ne. Ir jeigu to darbo nėra, jautiesi be vietos.
Ar kinas šiandien Tau artimesnis nei teatras?
Teatre net sudėtingiausius dalykus būni surepetavęs ir pasirengęs stoti prieš žiūrovus. Skaitydamas kino scenarijų ne viską įsisąmonini. Negali nuspėti, ko režisierius paprašys, ir turi veikti greitai, čia ir dabar. Skaitydamas scenarijų įsivaizduoji savaip, o atėjęs į aikštelę tampi režisieriaus įkaitu.
Kodėl jaunas žmogus renkasi tokius išbandymus? Aktorystė atrodo alinanti, daug jėgų reikalaujanti profesija. Nors kasmet į vaidybą stoja šimtai žmonių, mažai kas įvertina, kiek tai reikalauja vidinės stiprybės...
Tiesa. Man didelį įspūdį padarė aktorės Cookie Mueller knyga „Walking Through Clear Water in a Pool Painted Black“ apie jos pačios vaidybos patirtis. Ji atvirai pasakoja, kiek turi paaukoti, kad išliktum šioje profesijoje. Sutinku, kad aktorystė - sunkus amatas, bet ji taip pat ir skaidrina, daro tave tyresnį. Manau, tai galimybė priartėti prie savęs paties. Po to visada apima prasmingas nuovargis.
Kiek Tavo gyvenime reikšminga literatūra?
Tiek vaikystėje, tiek dabar daug laiko skiriu knygoms. Seniau su tėčiu eidavome į sendaikčių skyrius turguose ir ten ieškodavome Jules´io Verne´o, Hemingway´aus, Jacko Londono, Bulgakovo kūrinių. Skaitydama visada kažką užsirašinėdavau, bet niekada negalvojau apie tai kaip apie literatūrinius darbus. Būdama penkiolikos metams išvažiavau į Belgiją. Atsidūriau mažame miestelyje. Pirmus mėnesius nemokėjau prancūziškai, todėl šiek tiek atitolau nuo žmonių. Tuo metu aktyviau pradėjau rašyti prozą, nors pirmą savo tekstą publikavau būdama dvidešimt kelerių, tuomet dar laikraštyje „Nemunas“. Tuo laiku buvau apsistojusi Argentinoje ir ši publikacija mane pradžiugino. Paauglystėje du kartus mečiau mokyklą, daug keliavau, todėl dienoraštis, užrašai, susirašinėjimas laiškais su draugais man buvo gyvybiškai svarbūs dalykai. Atskirta nuo rašto jaučiuosi pametusi namus.
Nutraukusi studijas vėl išvažiavai į pasaulį. Kokių tada patyrei nuotykių?
Apsigyvenusi Italijoje pradėjau rašyti knygą „Siera“. Neturėjau namų ir gyvenau centre, kuriame tuo metu mokiausi, ten buvo patalpos, jose buvo galima nakvoti. Su savimi neturėjau nei daiktų, nei knygų. Eidavau į biblioteką Pontederos miestelyje. Tai buvo vienintelė tyli vieta. Tyla ir vienatvė, mano manymu, - du prabangiausi šių dienų malonumai. Kadangi negalėjau skaityti itališkai, tai pradėjau rašyti. Tekėjau su laiku ir aplinka, kuri mane supo. Knygoje keitėsi vietos, iš tiesų keisdamos patį laiką.
Knygoje „Siera“, kurią parašei Austės Giedros slapyvardžiu, nemažai akademinio gyvenimo motyvų. Skaitant lengva įsivaizduoti LMTA Sluškų rūmų koridorius ir juose klaidžiojančius žmones.
Tai išgyvenimais ir potyriais stiprus gyvenimo etapas, kurio negalėjau tiesiog „peršokti“. Viskas susidėliojo natūraliai. Nenoriu, kad skaitantieji manytų, jog tai rašiau iš nuoskaudos ar tikslo sutrypti akademiją. Ne. Toje mokymosi įstaigoje daug liūdnų aspektų, bet tai platesnė Lietuvos švietimo problema. Ten yra žmonių, kurie stengiasi, kad kažkas pasikeistų, ir manau, jog neverta kritikuoti visos aplinkos. Tai mano išgyvenimų labirintai. Panaudojau detales, kurios svarbios mano pačios istorijai.
Rašantys žmonės „sveria“ savo žodžius. Ar ir Tu dažniau tyli nei kalbi?
Prisimenu vietą Pietų Afrikos laukuose. Tai buvo sergančiųjų AIDS slaugos namai. Lauke augo medis, ant kurio buvo kabinami lapeliai su žodžiais. Tai buvo priešmirtiniai žodžiai. To medžio šlamesys mane užbūrė. Tąkart supratau, kokį garsą gali skleisti žodis. Tie lapeliai priminė apie mirusius dar gyvenantiems. Pastebiu, kad sienos sugeria žodžius, jie kvėpuoja ir tyloje galima jų klausytis. Rašymas padeda susitvarkyti su viskuo, ką įsivaizduoju. Kai užrašai istoriją ar eilėraštį, nebesi tos istorijos narve, atsiskiri nuo jos, o tai išlaisvina. Užrašai visada mane lydėjo, būtent iš jų ir kūrėsi knyga „Siera“. Knygos pulsas yra benamystė - dvasinė, fizinė, kultūrinė. Metusi studijas LMTA keliavau iš vienos šalies į kitą ir lapas popieriaus buvo stabiliausia vieta, kurioje galėjau apsistoti.
Kartu su Šarūnu Bartu rašei naujausio jo filmo „Sutemos“ scenarijų. Ar dirbti su Bartu buvo įdomi mokykla?
Šarūnas Bartas turi turtingą vidinį pasaulį, intuityviai jaučia aplinką. Vertinu tai, kad galėjau su juo susidurti bendrai kūrybai.
Neseniai teko lankytis filmavimo aikštelėje. Pamačiau, kaip viskas skiriasi nuo vaizduotės ir realybės, kaip režisierius kuria, interpretuoja ir konstruoja. Manau, kad komanda pasinaudojo istorija kaip atspirtimi, daug kas filme bus perkurta, improvizuota. Bartas sakydavo, kad daug kas įvyks spontaniškai. Pasitikiu juo.
Koks Tavo pačios, kaip jaunos menininkės, požiūris į šiuolaikinį meną, jo kryptis, tendencijas?
Kad patirtum meną, reikia tam tikros būsenos, įsijautimo. Todėl nuvilia, jei žmonės nori greito pasilinksminimo menu. Nesakau, kad visas menas turėtų būti skausmingas; ta šventė, kurią sukuria menas, nėra neigiamas reiškinys. Skaudu, kad menas „daiktiškėja“. Jis tampa pritaikomas ir prisitaikantis, neieškantis absoliuto. Tuomet pats meno pašaukimas susikompromituoja.
Kas mene Tau atrodo prasminga?
Pats darbas, procesas. Todėl nesu prisirišusi prie vietos, nes man atrodo, kad laikas galingesnis už vietą. Jis sugeba vietas taip suvienodinti arba net apkeisti jas vietomis, arba žmones sumainyti vietomis, kad vieta prieš laiką tiesiog nublanksta, ir aš labiau tikiu tuo, ką iš žmogaus padaro laikas, o ne vieta.
Nuolatinio skubėjimo ir bandymo būti produktyviam laikais svarbu nuolat ką nors veikti ir niekada nesiilsėti?
Manau, kad produktyvumas yra šių laikų demonas. Nuolatinė reikmė būti produktyviam erzina ir kankina. Bet to nebesustabdysi. Stengiuosi rinktis ir gyventi pagal savo vertybes, kurioms pirmiausia ir noriu tarnauti. Mano būdas atsiriboti nuo naudojimo ir naudojimosi yra socialinių tinklų atsisakymas. Esu tik instagrame. Tai mano nuotraukų žaidimas. Atsisakydama socialinių tinklų gaunu daugiau ramybės. Šiandien dauguma viską randa feisbuke, o manęs ten nėra. Tai keičia mano laiko sampratą. Nenoriu jos pažeisti tokios, kokią turiu dabar. Svarbiausi dalykai atsitinka ne dėl feisbuko.
Kur Tu ieškai tiesos? Kaip žinai, kad viena ar kita yra tiesa?
Čia kaip rašančiajam su kalba: kad rastum savo balsą, turi pamiršti, jog kadaise jį išgirdai. Kad rastum tiesą, turi mesti visus įsitikinimus apie ją. Ir įeidama į apleistą bažnyčią, ir skaitydama knygas randu tai, kas priartina prie gyvumo. Malda prieš užmiegant už save, už būsimą sūnų ir už mylimąjį - tai yra tiesa. Ir tiesa yra tai, jog skauda, kad nežinai, kur yra dingusi sesuo. Sako, kad laimę nuo liūdesio skiria vien peilio ašmenų plonumo siena. Tai irgi yra tiesa. Visur ir kiekvieną dieną randi tiesos. Svarbu sustoti ir pastebėti. Pro mus teka daugybė įvykių, ir kito žmogaus istorija gali atverti akis tiesai. Man atrodo, yra labai daug šaltinių. Daug šaltinių, ir visi jie vis tiek suteka į vieną vandenyną.
