Mirė kontaktų ir dialogų iniciatorė Krystyna Meissner

Vaidas Jauniškis 2022-02-21 menufaktura.lt
Krystyna Meissner (1933-2022). Bartlomiej Sowa nuotrauka iš facebook.com/FestiwalDialog
Krystyna Meissner (1933-2022). Bartlomiej Sowa nuotrauka iš facebook.com/FestiwalDialog

aA

Ji savo misija laikė ne tik pristatyti svarbius pasaulyje teatro reiškinius, bet pirmiausia jų pagalba megzti dialogą tarp įvairių pusių - Rytų ir Vakarų, tikinčio ir sekuliaraus pasaulio, kairės ir dešinės. „Ji kūrė erdvę reikštis laisvai minčiai ir diskusijoms aktualiomis šiandienos pasaulio temomis“, - rašoma teatro festivalio pranešime.

Meissner buvo labai svarbi ir lietuvių teatrui - tuo, kad 1991 metais jos pradėtas rengti festivalis „Kontakt“ Torunėje tapo garsiausių Lietuvos režisierių pristatymo platforma lenkų ir kitų užsienio šalių teatralams. Jame kasmet savo darbus rodė Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas ar Oskaras Koršunovas, o kartais dėl pagrindinių prizų varžydavosi ir du lietuvių kūrėjai. Iš „Kontakto“ neretai driekdavosi jų keliai į kitus festivalius ir žemynus. Torūnę palikusi 1999 metais, Meissner ėmė vadovauti Vroclavo dramos teatrui, o vėliau - ir tarptautiniam festivaliui „Dialog-Wroclaw“, tęsusiam „Kontakto“ tradicijas ir pasižymėjusiam preciziškai sudaroma renginio dramaturgija, spektaklių ir diskusijų svarbiomis temomis forumu.

Siūlome ištraukas iš Vaido Jauniškio pokalbio su Krystyna Meissner, spausdinto 2011 m. „Kultūros barų“ žurnale.

-----

Šįmet (2011) įvyko jau 6-asis festivalis Dialog. Anksčiau rengėte Torunės Kontakt, per kurį pasaulis atrado ir lietuvių teatrą. Tad kiek metų rengiate festivalius?

Kontakt prasidėjo 1991 m., ir vyko kasmet. 1996 m. išėjau vadovauti Krokuvos Stary teatrui. Kai buvau pakviesta į Vroclavą, į teatrą Wspólczesny, miesto valdžia, o konkrečiai - Bogdanas Zdrojewskis, kuris tada buvo meras, o dabar yra kultūros, meno ir nacionalinio paveldo ministras, paprašė, kad praturtinčiau Vroclavo įvaizdį kokiu nors teatriniu festivaliu. Iš pradžių sutrikau - argi galima sukurti koncepcijas dviem festivaliams? Bet paskui pagalvojau: Torunės Kontakt atsirado ypatingu metu, kai labai stigo abipusio supratimo tarp Europos Rytų ir Vakarų. Vakariečiai net bijojo vykti į Rusiją, jiems atrodė nesaugu. Norėjau pakviesti į Torunę tai, kas įdomu Rytuose - o buvo daug įdomių spektaklių, ypač Lietuvoje, - ir įteigti Vakarams, kad čia kuriami fantastiški dalykai. Įtari nesaugumo atmosfera pamažu tirpo, dabar vakariečiai jau ramiai vyksta į jūsų Sirenas, į Auksinės kaukės festivalį Maskvoje... Paprašyta surengti festivalį Vroclave, pamaniau, kad reikėtų tuos ryšius plėtoti toliau. Jei nebereikia fizinio kontakto, kad susipažintume, gal vertėtų pereiti prie gilesnio dialogo, kalbėtis apie tai, kas mus skiria ir sieja.

Iškart pasakiau, kad nenorėčiau rengti festivalio kaip geriausių, įdomiausių spektaklių rinkinio be jokios temos, be šūkio. Žinoma, ne spektakliai turi atitikti šūkį, atrenku tai, kas tuo metu man atrodo įdomu, po to įsižiūriu į tai ir kaip veidrodyje matau atsispindinčias Europos ar net pasaulio problemas, kurias bandau įvardyti.

Yra ir tokia festivalių tendencija: parenkamas vienas stiprus, geras, todėl  brangus spektaklis, keletas „satelitinių" ir per pusvalandį sugalvojama juos vienijanti tema. Visa tai pavadinama festivaliu, nes skambiau ir gal pritrauks rėmėjų, ministerija duos lėšų...

Žinote, tokius festivalius - nors nenuvertinu jų, nes kiekvienas festivalis iš esmės yra gera idėja parodyti žmonėms įvairius spektaklius - vadinu šiukšliadėžėmis. Viskas sumetama į vieną krepšį ir parodoma. Man įdomiau stebėti, kas vyksta Europoje ir (jei galiu, nes tai gana brangu) pasaulyje, noriu pati sau atsakyti į klausimą, kur link keliauja teatras? Ar jis bando šifruoti egzistencines pasaulio ir žmonių problemas, jas įvardyti? Man tikrai buvo sunku šių metų festivaliui sugalvoti šūkį „Nekasdieniški" (Niecodzienni). Tai nebuvo akivaizdu. Visi dabar metėsi į tolerancijos paieškas - mažumos, pašaliai... Bet juk, pavyzdžiui, Zygmuntas Baumanas teisingai sakė: pakantumo nepakanka, nes tolerancija slepia ir panieką tam, kuris toleruojamas. Nesuprantame žmonių, reiškinių, kurie smarkiai skiriasi nuo mums įprastų, nors jie galėtų labai pozityviai išplėsti mūsų horizontus. Štai todėl pristatėme nekasdieniškus žmones, taip pat ir spektakliuose vaidinančius, parinkome režisierius, kurie neįprastu mums būdu priartina pasaulį per meną.

Tema iškart orientuojama į žiūrovus, teatro prožektorius apšviečia ir juos. Ar per tuos šešetą metų festivalis Dialog pakeitė Vroclavo publiką?

Režisieriai Krzysztofas Warlikowskis, Krystianas Lupa sako, kad Vroclavo publika geriausia Lenkijoje. Sutinku su tuo, nes dirbau daugelyje miestų. Kodėl? Matyt, todėl, kad čia gyventa žmonių, išvarytų iš Rytų, iš įvairių Lenkijos vietų ir bandžiusių čia įleisti šaknis. Jų patirtis kur kas sunkesnė, jie kur kas atviresni aplinkai. Potvynis, užklupęs miestą 1997 m., jo gyventojus pavertė bendruomene. Jie ateina ir į teatrą, juos labai vertinu: juk visada lengviau kalbėtis su pažįstamais, ir jie pamažu įsitraukia į tai, ką jiems siūlau. Kartais siūlau atsargiai, nes nežinia, kaip jie tą sutiks. Atsimenu, 2003 m. parodėme Rene Pollescho spektaklį iš Hamburgo „Kandidatas (1980). Jie gyvi!" - tokio aštraus politinio vokiečių teatro dar nebuvome matę. Keletas žiūrovų iš spektaklio išėjo, bet kiti jį gyrė. Aišku, ne pagyros yra esmė. Svarbu, kad žmonės pradėtų diskutuoti.

Rodėme ir brazilų spektaklį, kur realiai atliekamas lytinis aktas. Siaubingai bijojau katalikiškos mūsų visuomenės reakcijos. Vis dėlto kuo daugiau praeina laiko, tuo labiau žmonės prisimena šį spektaklį - ne dėl to akto, žinoma, bet kaip buvo parodytas gyvenimas, kai „viskas parduodama".

Prisimenu to spektaklio aptarimą, kuriame dalyvavo - kad „maža nepasirodytų" - net katalikų kunigas.

Taip, tai buvo Adamas Bonieckis, žurnalo Tygodnik Powszechny redaktorius, vienas išmintingiausių mūsų kunigų, dirbęs Brazilijoje ir žinantis jos ypatumus - ten šaudosi net vaikai, o Kristaus atleidimą galima išlošti loterijoje ir t. t., taigi net religija tampa pinigų melžėja.

Žinote, mano atrankos principas ir Kontakt, ir Dialog festivaliams yra paprastas: kai pamatau spektaklį, kuris mane sukrečia, kuris man įdomus, noriu tuo įspūdžiu pasidalyti. Tai, ko gero, svarbiausias vidinis kriterijus.

<...>

Vien teatro Jums per maža - rengiate aptarimus, kuriuose dalyvauja ne vien teatralai, bet ir kitų sričių žmonės, knygų pristatymus, paskaitas, antai šiemet paskaitą skaitė Zygmuntas Baumanas...

Taip, teatrą ir jo ištarmes reikia plėsti. Puiku, kai į aptarimus ateina ne vien teatro žmonės. Noriu spektaklius parodyti keletą kartų, kad kuo daugiau žmonių juos pamatytų, tada įsižiebs kur kas platesnės diskusijos. Todėl kiek sumažinau spektaklių skaičių, kad sutilpčiau į biudžeto rėmus, vis dėlto net kukli programa sujudino žmonių protus.

<...>

Festivalis rengiamas kas dveji metai. Ar taip yra patogiau užsitikrinti finansinę paramą ir lengviau sudaryti programą?

Žinote, nėra tiek daug svarbių teatrinių įvykių, kad rodytume juos kasmet, man asmeniškai tai būtų siaubinga. O kas dveji metai - įmanoma. Aš ir dabar turiu numačiusi keletą spektaklių būsimam festivaliui. Be to, planuojame festivalį praturtinti anksčiau pasirodžiusių režisierių laboratorijomis (šiemet tai Romeo Castellucci´s, Emma Dante, Ivo van Hove), leidiniais apie jį.

Kiek spektaklių pamatote, kad jų pakaktų sudaryti vieno festivalio programai?

Oi, neskaičiavau. Bet pasakysiu, kad tai yra kankynė. Reikia daug važinėti, ypač į mažas šalis, tai atima daug laiko, o pamatai aibę vidutiniškų spektaklių. Žinoma, daug skaitau, renku informaciją, kalbuosi, klausausi, daug ką aptinku net visai atsitiktinai. Ačiū Dievui, turiu gerą įprotį tuoj pat pamiršti prastus spektaklius.

Bet visus spektaklius pažiūrite pati - viską tikrinate?

Taip. Nėra nė vieno spektaklio mano festivalyje, kurio nebūčiau iš anksto pati pamačiusi. Bet kartais ištinka „kaimynystės efektas" - viename festivalyje spektaklis atrodė labai gerai, man siaubingai patiko, o bendrame Dialog kontekste suskambėjo prasčiau.

Visų festivalių problema - vietinio teatro pristatymas. Amžinai būna nepatenkintų, kad jų spektakliai neparodomi užsienio svečiams...

Iškart pasakysiu: neremiu tokios naujos lenkų teatro srovės kaip dokumentinis teatras, kuris man yra kabareto analogas, paremtas vienadieniais įvykiais. Tokie spektakliai giriami, publika supranta, iš ko juokiasi, - toks buvo, pavyzdžiui, spektaklis apie Andrzejų Wajdą [Monikos Strzępkos ir Paweło Demirskio „Buvo Andrzejus, Andrzejus, Andrzejus ir Andrzejus" - V. J.]. Jį giria ir nemažai kritikų, bet aš esu prieš. Tikiu, kad teatras glūdi kažkur kitur - tame sąlytyje su publika, kokį pateikia didieji meistrai - ir jūsų Nekrošius, Koršunovas, ir mūsų Lupa ar Warlikowskis. Ten yra kur kas daugiau nei ši diena. Labai sunku rasti šiuolaikinės literatūros tekstą, pagal kurį būtų galima sukurti spektaklį. Nekeista, kad vis iš naujo statomas Shakespeare´as, kiti galingi klasikos tekstai. Kažkas sakė, kad teatras yra kekšiškas menas, turintis visko po truputį - literatūros, vaidybos, scenografijos, muzikos... Iš tų trupučių susideda tai, kas jaudina žmones. Nesakau, kad teatras yra šventovė, kur reikia atsiklaupti ir pamaldžiai klausytis. Esu su tais Čilės studentais, kurie keikia teatrą, bet patys yra iš jo atėję ir juo remiasi.

Paminėjote lietuvių režisierius. Bet jų spektakliai vis rečiau stebina užsienio festivalius, atrodo, atėjo kitų eilė. Ar tikite lietuvių teatro renesansu? Koks jis Jums atrodo dabar?

Lietuvių teatras man buvo nuostabus tuo, kad kur kas giliau nei lenkų teatras naudojo metaforą. Nekrošius „Otele“ ar bet kur kitur metaforomis fantastiškai atskleidžia savo požiūrį. Gal ta energija išseko, gal didžiulis jo talentas gęsta? Sunku pasakyti. Koršunovas - priešingai, pastatė „Mirandą“, ir visi ja susižavėję (aš dar nemačiau). Bet taip jau yra, kad menininkui kartais sekasi geriau, kartais - prasčiau. Lietuvių teatro vienas svarbiausių bruožų tas, kad jis iš esmės yra kuriamas kaip pasaulis. Tikriausiai tai ir suteikė lietuvių teatrui tokį rangą Europoje. Taip, tai buvo prieš 10 metų. Vėliau atėjo labai konkretaus, politinio vokiečių teatro mada, iš ten kilo ir lenkų politinis teatras. Bet man labiau patinka įvairiapusiškesnis scenos menas. Labai gaila, kad rusų teatras niekaip negali išsivaduoti iš publikos varžtų. Tai, kas nauja, kas įdomiau, publika atmeta, ir teatras į tai reaguoja. Tikiuosi, kada nors jis vis dėlto prabus.

Peržvelgęs Rytų ir Vidurio Europos teatrų festivalius aptikau vieną dėsnį - svarbiausiems iš jų vadovauja moterys. Tik vakariau esama vadovų vyrų, sakykime, Avinjone buvo Bernard´as Faivre-d´Arcier, Edinburge - Jonathanas Millsas, Vienoje - Lucas Bondy (bet scenos menais ir ten rūpinasi Stefanie Carp). Ar rengti festivalius - moterų reikalas?

Nežinau. Manau, moterys tiesiog kantresnės ir ištvermingesnės. Mūsų festivalyje svečiuojasi Marie-Helene Falcon, Kanados festivalio Festival TransAmériques, didžiausio Amerikos žemyne, direktorė jau 30 metų! Belgų Kunstenfestivaldesarts ilgai vadovavo Frie Leysen. Be to, spėju, kad moterys visiškai nesuinteresuotai myli tai, ką daro. Jos sąžiningesnės su savo meilės objektu.

Bet tai nereiškia, kad vyrai tą daro blogiau - jie tik nėra tokie kantrūs.

Jūsų festivalį tikriausiai galima būtų pavadinti griežtai autoriniu?

Taip, jis autorinis. Visą programą sudarau aš ir esu už ją atsakinga. Dabar Avinjone atsirado nauja sistema, nežinau, gera ar bloga, bet įdomi: vadovai - Hortense Archambault ir Vincent´as Baudriller kviečia menininką, kuris sudaro programą [šįmet - Borisas Charmatzas, anksčiau - Thomas Ostermeieris, Josefas Nadjis, Frédéricas Fisbachas, Christophas Marthaleris ir kt. - V. J.], o patys yra tarsi festivalio vadybininkai. Tai irgi variantas.

Kada festivalis tampa - ar jau tapo - rutina?

Jis man ne rutina, nes dažnai jo nekenčiu. Jis iš manęs reikalauja labai daug laiko, atima daug jėgų - ir fizinių, ir protinių. Tai kelionės, nakvynės kažkokiuose viešbučiuose, susitikimai svetimuose miestuose ir t. t. Reikia atsiriboti nuo visko, kad išvystum spektaklį tik pačiai sau. Tai kainuoja. Kai ateina laikas imtis naujo festivalio programos, pirma reakcija - Dieve, man jau gana, pakaks. Bet pamažu ir vėl įsitraukiu, svarstau, gal tą su anuo sugretinti... Tai normalu. Kai myli, tai ir neapkenti.

Užsienyje