Režisierius ir laiko derva

Rūta Oginskaitė 2024 03 02 menufaktura.lt
Jonas Jurašas. Kadras iš filmo „Mamutų medžioklė“, režisierė Aistė Stonytė.
Jonas Jurašas. Kadras iš filmo „Mamutų medžioklė“, režisierė Aistė Stonytė.

aA

Ko labiausiai nesinori dokumentiniame filme apie garsų menininką? Kad talentingas žmogus būtų sudievintas ir kad pusantros valandos žiūrovų akyse formuotųsi paminklas. Aistės Stonytės „Mamutų medžioklėje“ (studija Nominum) nėra jokių dievų, nors veikia Jonas Jurašas, pakankamai mitologizuotas režisierius. Vietoje paminklo čia drama, o dievai netiktų į kompaniją klystantiems ir klaidinantiems, sistemos apspardytiems ekrano personažams.

Tai nėra filmas apie Jurašo biografiją. Bet per kelis jo gyvenimo epizodus papasakota apie epochą ir jos nuodus, galbūt tebeveikiančius.

Televizijos laidų autorė Aistė Stonytė, debiutuodama kine, tikrina savo tėvo - aktoriaus - savotišką pasaką apie Jurašo „Mamutų medžioklės“ slaptą filmavimą Kauno dramos teatre ir nufilmuotos juostos slėpimą vyno buteliuose. Šitaip 1970 metais neva norėta įamžinti ir išsaugoti uždraustą spektaklį. Išsaugojo? Ar išdavė? Tikrai filmavo? O kur tada juosta? Kodėl per penkiasdešimt metų niekas nėra jos matęs? Vien klausimai ir spėjimai, o atmosfera įkaitusi lyg žiūrėtum detektyvą, kur ieškomas žudikas. Nors niekas nieko nenužudė. Tai teatrališkas kino detektyvas, jo ritmas genamas spartaus Audingos Kučinskaitės montažo ir Giedriaus Puskunigio muzikos, pilnos žaidybinio pavojingumo, didingo azarto.

Kuo daugiau atsakymų apie filmavimą ir filmuotojus - ir užtikrintų, ir su abejonėmis, ir su nutylėjimais - tuo painiau. Žmonės gyveno tokiu metu, kai populiarus vaidinimas staiga tampa nusikalstamu, kai apie nieką nėra aiškių atsakymų, yra tik aiški grėsmė. Tačiau Stonytė juk negąsdina, jos filme nemažai komizmo. Rodydama labai skirtingas savo herojų reakcijas į tą patį reiškinį ir jų komentarus, dažniausiai paneigiančius, kas ką tik kito pasakyta, režisierė leidžia nujausti ano laiko absurdą ir netgi vienų pašnekovų pastangas sumenkinti, nubraukti jo grėsmes, kitų pastangas jas išdidinti.

Personažai - kaip vaidybiniame filme, jie kuriami nevengiant subtilios ironijos garbių žmonių adresu. Jonas Jurašas gyvena savo kūrybingoje vaizduotėje, iš jos tolumų ir prisimena, ir vertina, ir sureikšmina. Aušra Sluckaitė-Jurašienė gerokai realesnė, aitresnė ir kartu įmanoma suvokti, kad tai jos dėka režisierius galėjo saugiai gyventi vaizduotėje. Kontrastingi abu spektaklį filmavę operatoriai: kino mėgėjas Rimgaudas Eilunavičius kalba su žavia bravūra, kuri jam kainuoja pakilusį spaudimą, o profesionalas Donatas Pečiūra „nieko neranda“ - nei juostos, nei atsakymų, jis kreipia pokalbį įvairiomis linkmėmis, kol pagaliau tik šypsosi už savo fotografuoto katino vaizdelio. Tai vienas iškalbingiausių filmo kadrų, o jų operatorės Kristinos Sereikaitės dėka yra daug.

Ypatingas šiame filme teatrologės Audronės Girdzijauskaitės portretas. Vietoj nuobodžios personos, kuri migdančia intonacija beria profesinius terminus (įprastas meno kritiko įvaizdis filmuose), „Mamutų medžioklėje“ gyvena lygiavertė istorijos dalyvė, matanti teatro reiškinius ir personažus iš vidaus ir iš šalies. Nes tai jos gyvenimo žmonės ir jai brangaus darbo teritorija. Maža to, kad Audronė yra pastabi ir gera pasakotoja. Spektaklio filmavimo tema jos reakcijos tiek išraiškingos, kad pakanka frazės dalies, jog suprastum, ką galima įtarti, bet nelengva ištarti. O Jurašo priverstinė emigracija prilygsta kritikės - žmogaus! - asmeninei, ne vien profesinei tragedijai. Kritiko kaip šalto, amžinai nepatenkinto ciniko įvaizdis turėtų keistis po šio filmo.

Aistė Stonytė savo „Mamutų medžioklės“ pasakojimą kuria iš trijų veiksmų. Pirmasis kontrastingų intonacijų veiksmas skirtas filmuotos juostos mįslei. Čia primenama, kad Jurašo spektaklio herojai, ieškoję šventės ir paklusę vedliams, įklimpsta į dervą - tiksli dramaturgo Kazio Sajos metafora atmosferai, prieš kurią protestavo Jurašas visa kūryba ir viešu laišku. Protestavo, kol kartu su būsima žmona buvo išstumti iš teatro ir iš viešumos, tiesiog užkankinti draudimų. Tai antro veiksmo tema. Ir vėl Stonytė sukuria kontrastą: slogiausią režisieriaus ir jo mylimosios gyvenimo etapą ji restauruoja romantiškiausiomis aplinkybėmis - archyvinėmis filmuotomis scenomis iš Vilniaus menininkų oazės Vlado ir Marijos Vildžiūnų namuose Jeruzalėje, kur buvo prisiglaudę medžiojami ir pjudomi Jurašai. Neįtikėtinos virvių sūpynės su mylimąja ant kelių, šokiai, dviejų Barborų Radvilaičių - Jurašo ir Vildžiūno - susitikimas skulptūrų sodo pievoje, pasakiškos taurės tauriam gėrimui...

Paskutinis filmo veiksmas liudija Jurašo grįžimą iš emigracijos į Kauno teatrą, į nepriklausomą Lietuvą, į kitą jos laiką. Pagaliau džiaugsmas, plevėsuojant trispalvėms ir atsikračius sovietų herbo? Trečiasis Stonytės kūrinio kontrastas: tai dramatiškiausia filmo dalis. Režisierius šiandien vaikšto po Kauno teatrą, kuriame jo beveik niekas nebeprisimena. Teatrą, kuris lyg ir tas pats, bet ne tas. Viskas svetima iki spontaniškos režisieriaus raudos tamsioje scenoje (dar kartą bravo Kristinai Sereikaitei). Svetimas ne tik teatras - štai kadaise patirtos „mamutų medžioklės“ padariniai aną laiką išgyvenusiems žmonėms. Jurašas Vilniaus senamiestyje - joks herojus, jokia legenda. Pavargęs, skausmo apimtas žmogus. Nepasidavęs, bet ir nelaimėjęs. Tokia svetimumo našta.

„Mamutų medžioklėje“ kaip reta daug stambių planų, o visi šios istorijos herojai juk gyvena devintą dešimtį metų. Kamera keliauja tų veidų, rankų raukšlėmis kaip išgyventų jausmų ir įvykių trasomis. Daug pasako kūno kalba, kai judėjimas atrodo sunkus ne tiek dėl išgyventų metų, kiek dėl patirto laiko, dėl to, ką net ir nelengva paversti žodžiais. Filmas nieko nesmerkia, nedemaskuoja ir neatstumia. Juk tiek daug žmonių buvo įklimpę į aną dervą. Skauda ne tik Jurašui.

Filmą pradeda ir baigia prologas ir epilogas, lyg du skliaustai, filmuoti Floridos pakrantėje, kur dabar gyvena Jurašai ir kur Stonytės „Mamutų medžioklė“ bus parodyta balandžio mėnesį Sarasotos tarptautiniame kino festivalyje. Jurašo laikų teatras išmokė pastebėti ir skaityti metaforas. Galima tuos Floridos kadrus priimti kaip tiesiog lakonišką informaciją - dabar jie ten, dabar jų gyvenimas ramus kaip tas vandenynas. Filmą uždarančiame kadre lėtai įžingsniuoja garnys, kažką lesantis pakrantės žolėse. Galima čia įžvelgti metaforą, kad ir apie prisiminimų ar paties gyvenimo trupinius, bet nebūtinai. Gal tai viso labo įprastas kasdienis Jurašo, besiilsinčio veidu į vandenyną, peizažas. Be paslėptų prasmių, kurių būta tiek daug aname laike šiapus vandenyno.

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Komentarai