Pašlovinimai Meno ir Teksto raktų laureatams

Ieva Tumanovičiūtė, Daiva Šabasevičienė 2023 12 28 menufaktura.lt
Scenos meno kritikų asociacija apdovanojo laureatus: „Teksto raktas“ įteiktas teatrologei ir teatro kritikei Rimgailei Renevytei, o „Meno raktas“ - ilgamečiam teatro „Meno fortas“ vadovui Audriui Jankauskui. Vytenio Budrio nuotrauka
Scenos meno kritikų asociacija apdovanojo laureatus: „Teksto raktas“ įteiktas teatrologei ir teatro kritikei Rimgailei Renevytei, o „Meno raktas“ - ilgamečiam teatro „Meno fortas“ vadovui Audriui Jankauskui. Vytenio Budrio nuotrauka

aA

Baigiantis metams, Scenos meno kritikų asociacija (SMKA) pašlovino 2023 m. apdvanojimų „Meno raktas“ ir „Teksto raktas“ laureatus. Profesionalius scenos meno kritikus vienijanti asociacija kasmet „Teksto raktu“ apdovanoja geriausių scenos meno kritikos darbų autorius, o „Meno raktu“ - scenos menų kūrėjus arba prodiuserius, ypač nusipelniusius kūrybiniams scenos meno procesams ir sklaidai. Gruodžio 27 d., „Menų spaustuvėje“ apdovanojimai įteikti: šių metų „Teksto rakto“ laureatei - teatrologei ir teatro kritikei Rimgailei Renevytei ir „Meno rakto“ laureatui - ilgamečiam teatro „Meno fortas“ vadovui Audriui Jankauskui. Atminimo ženklus laureatams sukūrė juvelyrė Marytė Dominaitė.

-----

Teatrui jautri asmenybė. Laudacija teatrologei, teatro kritikei Rimgailei Renevytei

Rimgailė Renevytė - teatrui atsidavęs žmogus. Jai rūpi, kad spektaklis ir žiūrovas neliktų vienas kitam abejingi. Su Rimgaile teko garbė keliauti nuo pradžių, kartu studijuoti scenos meną Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ją vertinu kaip nepriklausomą mąstytoją, turinčią savitą požiūrį, nebijančią iš tiesų savarankiškai analizuoti teatro reiškinius, pasitelkiant profesines žinias, bet neleidžiant, kad kitų mintys užgožtų nuosavą balsą.

Savitas Rimgailės Renevytės balsas išskiria jos tekstus iš kitų: nuo mokslinių darbų, teminių straipsnių iki recenzijų - jie pasižymi tik jai būdingu stiliumi. Šiam įvardinti pasitelksiu Ramunės Marcinkevičiūtės sąvoką, apibūdinančią Eimunto Nekrošiaus teatrą: „erdvė už žodžių“. Rimgailės tekstuose ta erdvė egzistuoja, juose nėra schematiškumo, dogmatiškumo, apie juos galvojant prie žodžio „profesionalūs“ norisi pridurti ir „poetiški“. Autorės tekstai įrodo, kad tai nėra schema, nėra „gerai padaryta“ struktūra, o tikros, atviros, tekančios, gyvos mintys ir patirtys, kuriose dera profesionalumas ir individualus žvilgsnis.

Skaitytojas į Rimgailės tekstus įtraukiamas visų pirma kalbos grožio ir išradingumo. Jos tekstai palieka skaitančiajam erdvės, bet kartu reikalauja pasiryžimo, tai yra tokio paties kaip autorės siekio nepriklausomai mąstyti ir nuoširdžiai gilintis - neskubant, negailint laiko ir pastangų, leidžiant sau pasinerti į ne šio amžiaus ritmą ir požiūrį.

Rimgailei mąstymas ir rašymas apie teatrą neatsiejamas nuo jo tyrinėjimo iš vidaus, siekio stebėti repeticijas ir praktiškai perprasti subtilų režisierių ir aktorių darbą. Jos tekstai liudija, kad jai svarbu ne tik suvokti, bet ir patirti, pajusti teatrą, pagauti tą akimirką, kai dramaturgija virsta teatru, o aktorius - personažu, ir stebėti, kaip tai nuolat kinta. Ši praktinė patirtis įsilieja į jos straipsnius, kuria originalų žvilgsnį, leidžia įžvelgti tai, ko nemato kiti.

Kaip teatro tyrėja, Rimgailė nesivaiko teminių madų, o susitelkia į esminius teatro elementus, atidžiai tiria aktoriaus ir personažo, dramaturgijos ir režisūros santykį, gilinasi į subtilius teatro meno niuansus. Šiems procesams aprašyti ji ieško savų sąvokų ir jas sukuria: „dramaturginiai žmonės“, „perteklinis aktorius“, „personažo personažas“, „nulinė aktoriaus būsena“ - tai tik kelios iš jų. Skaitant jos tekstus apima nuostaba, prasiplečia sąmonė, atsiveria nauja kryptis ne tik galvoti apie teatrą, bet ir jį išgyventi.

Rimgailės tekstai liudija, kad teatras jai - daugiau nei profesija, o tokių žmonių nėra daug. Kaip asmenybė, ji peržengia laiką, geba pajusti teatro praeitį, istoriją, užčiuopti esmę ir pamatyti tai, kas šiuolaikiniame teatre nepaklūsta populiarioms tendencijoms ir bus vertinga ne tik šiandien.

Sveikinu Rimgailę tapus „Teksto rakto“ laureate ir dėkoju už įkvėpimą eiti šiuo keliu!

Teatro kritikė Ieva Tumanovičiūtė

-----

 

Laudacija prodiuseriui ir šviesų dailininkui, ilgamečiam teatro „Meno fortas“ vadovui Audriui Jankauskui

Lygiai trisdešimt metų Audrius Jankauskas dirba teatrui. 1993 metais pradėjęs Lietuvos valstybiniame akademiniame (dabar - nacionaliniame) dramos teatre, iki 1998 dirbęs šviesos dailininku, jis savo veiklą tęsė teatre „Meno fortas“. Sukūręs šviesų partitūrą visiems šviesaus atminimo Eimunto Nekrošiaus spektakliams, jis buvo ir technikos koordinatorius, o nuo 2003 metų - teatro „Meno fortas“ direktorius ir projektų vadovas. 2023-aisiais Audrius tapo Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus skyriaus „Meno fortas“ vedėju.

Visi šie faktai nėra vien Audriaus biografijos dalis. Per šiuos tris dešimtmečius jis tapo reikalingas, labai matomas, nes jo veikla dar labiau išsiplėtė - jis pradėjo organizuoti renginius, rengti parodas. 

2023 metų pradžioje Scenos meno kritikų asociacija Audriui Jankauskui skyrusi „Meno raktą“ už renginių ciklą, dedikuotą Eimunto Nekrošiaus 70-mečiui, nežinojo, kad metų pabaigoje sulauks dar vieno unikalaus renginių ciklo: gruodžio mėnesį žiūrovai turėjo galimybę dideliame ekrane peržiūrėti „Hamleto“, „Makbeto“, „Otelo“, „Giesmių giesmės“, „Fausto“ ir „Jobo knygos“ vaizdo įrašus ir gyvai susitikti su šių spektaklių kūrėjais. Tai buvo didžiulė Advento dovana.

Apdovanojami įvairūs žmonės, tarp jų pasitaiko tokių, kurie po apdovanojimų išnyksta kaip dūmas. Audrius, šiais metais atlikdamas prodiuserio, vadybininko, šviesos dailininko darbus, buvo ir nepakartojamas šių renginių moderatorius. Tai, ką Audrius patyrė, stebėjo visus tris dešimtmečius, glaustai išsiskleidė kalbinant Eimunto Nekrošiaus spektaklių bendrakūrėjus.

2023 metų pradžioje Audrius prodiusavo dailininkės Nadeždos Gultiajevos fotografijų parodą „Nematytas Nekrošius“, kuri buvo suorganizuota Teatro, muzikos ir kino muziejuje. Audriaus dėka Eimunto Nekrošiaus jubiliejus buvo švenčiamas ne tik Vilniuje, bet ir režisieriaus gimtinėje - Žemaitijoje. Raseinių krašto istorijos muziejuje buvo atidarytos dvi parodos, skirtos Nekrošiaus 70-mečiui - „Abipus sienos“ (fotografas Dmitrijus Matvejevas) ir „Plakatai“ („Meno forto“ plakatų ir festivalių akreditacijų kolekcija). Šiuo metu Klaipėdos dramos teatre veikia paroda „Eimunto Nekrošiaus Meno fortas“, kurios dizaineris taip pat yra Audrius Jankauskas.

Eimuntas Nekrošius - tyliausias režisierius Lietuvoje - savo aplinkos žmones išmokė išlikti savo darbais. „Meno fortas“ šiandien tapo Eimunto Nekrošiaus kūrybos namais. Čia visada mus pasitinka du archangelai - Audrius Jankauskas ir Tauras Čižas, čia visą laiką gali justi ypatingą dėmesį kiekvienam žiūrovui. Taip yra ne vien iš meilės praeičiai ir „Meno forto“ pagrindiniam kūrėjui Eimuntui Nekrošiui, bet dėl jų erudicijos, profesionalaus požiūrio į teatro procesus. Šis nuoseklus darbas atveria naujas galimybes ne tik reflektuoti Lietuvos teatro aukso amžiaus spektaklius, bet ir priklausant Teatro, muzikos ir kino muziejui plėtoti Nekrošiaus palikimo tyrimus.

Audriaus Jankausko šviesos partitūras, sukurtas įvairiems spektakliams, galima prilyginti jo kaip prodiuserio darbams. Jo sukurta spektaklių šviesa niekada neapakina nei aktoriaus, nei žiūrovo. Šviesos dramaturgiją Audrius sukuria šalia žmogaus, leidžia pamatyti ir dar geriau suprasti, apie ką jis kalba. Šviesų partitūros režisūrą lemia mintis, kuri įmanoma tik nuo pat pirmos sekundės gyvenant spektaklio kūrimo procese.

Linkiu Audriui stiprybės ir tikiu, kad tolimesnei veiklai jam idėjų tikrai nepritrūks, o šis prizas skatins vykdyti naujus sumanymus, susijusius su Eimunto Nekrošiaus palikimo sklaida.

Nuoširdūs sveikinimai!

Teatrologė, teatro kritikė dr. Daiva Šabasevičienė

----

Scenos meno kritikų asociacijos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

SMKA informacija

Komentarai