Įsimintiniausi 2023 m. teatro ir šokio įvykiai

2024 01 02 7md.lt, 2023-12-22
Scena iš spektaklio „Metamorfozė“, režisierius Oliveris Frljićius (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2023). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Metamorfozė“, režisierius Oliveris Frljićius (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2023). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Žilvinas Dautartas

Pagrindinį vaidmenį atlieka ieškančiųjų atsakymo į klausimą apie įsimintiniausius įvykius statusas. Vienaip svarbą mato Baleto skyriaus mokiniai, kitaip jų dėstytojai, baleto artistai arba choreografai, baleto spektaklių žiūrovai arba specialistai - kritikai, recenzentai, istorikai ir t. t. Kiekvienas turi savo nuomonę, su kuria ne visi sutinka. Tad mano nuomonė ne visus patenkins, bet šiandien prisimenu tuos įvykius, kurie bent jau man per metus paliko didžiausią įspūdį.

Tik po kiek laiko mintimis vis grįždamas į praėjusių metų gruodžio vakarą matytą Claude´o Debussy miniatiūrą „Fauno popietė“ suvokiau, kad choreografo Aleksandro Jankausko tikslas buvo ne parodyti žiūrovams, ką jis sugeba, o supažindinti juos su to laikmečio skoniu, naujojo šokio paieška ir kaip „naujoji banga“ turėjo į užmarštį „nustumti“ klasikinį baletą. Ir jam tai pavyko. Tik dabar matau, kad ta statiška, lėta choreografija tarsi lydėjo klasiką į nebūtį.

Kaip priešingybė „Fauno popietei“ nuskambėjo kompozitoriaus Maurice´o Ravelio ir choreografės Aušros Krasauskaitės „Bolero“.

Mano nerimą dėl judesio estetikos apmalšino Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) premjera - kompozitoriaus Antano Jasenkos ir choreografės Živilės Baikštytės baletas „Pradžioje nebuvo nieko“. Šis pastatymas, jo kūrėjai ir atlikėjai atliko milžinišką darbą - pakėlė mūsų baletą į kitą lygmenį, pademonstravo ne tik aukštą profesionalumą, bet ir darbo kultūrą. Tad pasidžiaukime, tikėdamiesi, kad tai - ne paskutinis unikalus teatro kūrinys Lietuvos baleto istorijoje. O potencialių kūrėjų turime ne vieną ir ne du.

 

Ingrida Jankauskaitė

Ilgai galvojau, kaip apibrėžčiau 2023 metus teatre. Veikiausiai tinkamiausias apibūdinimas - įdomūs ir dramatiški, tačiau ne teatro scenoje, o už jos ribų. Turiu omenyje Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) meno vadovo atleidimo ir naujų vadovų paskyrimo istoriją bei garsiąją reklamos kampaniją.

Mačiau mažiau spektaklių nei aktyviai veikiantys kritikai, tačiau dauguma kūrinių pasirodė einantys paviršiumi, klajojantys ir nesėkmingai bandantys užčiuopti teatro subtilybes. Norėčiau išskirti režisieriaus Oliverio Frljićiaus spektaklį „Metamorfozė“, kuris atrodė kaip atgaiva pastarųjų metų LNDT repertuarui. Jis - nenuobodus, kūrybiškas, estetiškai neestetiškas ir kalbantis apie šį laikmetį.

Spektakliui „Gyvenimas - tai sapnas“ (rež. Gediminas Rimeika, Meno ir mokslo laboratorija, MMLAB) pavyko nugramzdinti į savotišką sapnų ir vaizdinių pasaulį.

Taip pat norėčiau paminėti ir du anksčiau sukurtus spektaklius, kuriuos pavyko pamatyti šiais metais. Árpádo Schillingo „Įstrigę“ (Klaipėdos jaunimo teatras, 2021) panardino į specifinę atmosferą, taikliai perteikė jausmus ir įžvalgas. O pokalbiuose su teatro kūrėjais dažnai rekomenduojamas ir aptariamas Tomi Janežičiaus spektaklis „Dėdė Vania“ (Vilniaus mažasis teatras, 2021) sukėlė stiprių emocijų ir išteisino ilgos trukmės spektaklius.

Prie įsimintinų įvykių priskirčiau ir jaunųjų kūrėjų įtraukimą į profesionaliąją sceną ne tik Vilniuje, bet ir Kaune bei Panevėžyje.

 

Ugnė Kačkauskaitė 

Į šiuos metus įsispraudė įvykiai, ieškoję pokalbio su kitomis meno sritimis, o ypač su paprastu žmogumi. Chronologiškai:

- „Fossilia“ (LNDT) - išskirčiau už Eglės Švedkauskaitės švarą ir drąsą atskleisti abejonę ir nežinią
- „Lietuviškų šokio filmų programa“: brandus kūrėjų žvilgsnis „Šokyje tėčiui“ (rež. Marija Kavtaradzė, Greta Grinevičiūtė), grynas kaip nervas Airos Naginevičiūtės paveikslas „Airos šokyje“ (rež. Grinevičiūtė). Trauminės šokėjų patirtys filme„Atsinešiau su savimi“(rež. Marius Paplauskas).
- Pirmieji Vizualaus meno kritikos apdovanojimai ir gaivališka renginių serija. Pavydu, kaip gerai.
- „Naujasis Baltijos šokis ´23“. Erotika, rūkas, energija: Nacionalinio Marselio baleto teatro ir „(La)Horde“ „Roommates“, Catherine Gaudet „The Pretty Things“, Oonos Doherty darbai. Nenustygstantys Grėtės Šmitaitės ieškojimai. Nebyli ataka inertiškumui.
- „Tate Britain“ menininko Isaaco Julieno paroda „What Freedom Is To Me“. Joje kritiškai atskleidžiamos neišspręstos visuomenės žaizdos. Skirtingos meno formos čia nugludintos iki betarpiško susijungimo.
- „Sirenos ´23“: daug kūrybinės drąsos pareikalavę Juliano Hetzelio „Mount Average“ ir Milo Rau „Pakartojimas. Teatro istorija(-os) I“.
- „Meninių akcijų savaitė“ - lėtos, atviros, kartais politiškos žinutės, žymėjusios miestą menininkų prakaitu.
- Festivalis „Euroscene“: Steveno Coheno „Put Your Heart Under Your Feet... and Walk!“ - sukrečiantis, iš atminties neišsitrinantis darbas. Šio susidūrimo laukiau ilgai.
- „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ (LNDT, LNOBT ir „Operomanija“) - už Kamilės Gudmonaitės ramybę ir erdvę apmąstymams. Paprastumą ir žmogiškumą.

 

Miglė Munderzbakaitė

Žvelgiant iš mano perspektyvos, metai gana ramūs ir tradiciški... Jų pradžią nužymėjo Gintaro Varno režisuoti spektakliai „Juditos triumfas“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras, NKDT) ir Broniaus Kutavičiaus opera „Lokys“ (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, KVMT). Kauno miesto kameriniame teatre (KMKT) pirmuosius žingsnius žengė jaunieji režisieriai, įvyko spektaklių „Nepalaidoti mirusieji“ (rež. Justinas Vinciūnas) ir „Baseinas. Be vandens“ (rež. Jonas Kuprevičius) premjeros.

Teatre kiek retesnėmis temomis kalbėjo muzikinis spektaklis „Make Love“ (rež. Gildas Aleksa, „Teatronas“). Socialiai aktyvius migracijos ir kito klausimus spektaklyje „Auksinis drakonas“ (KMKT) plėtojo Agnius Jankevičius.

NKDT pretendavo į visas auditorijas: „Taisykla“ (Augustas Gornatkevičius) skirta jaunimui, „Kai mes būsim jauni“ (rež. Aleksandras Špilevojus) orientuota į vyresnę kartą, o Peeterio Jalakaso „Audra“ nukreipia žvilgsnį į platesnę auditoriją.

Kauno valstybiniame lėlių teatre Milda Mičiulytė spektaklyje „Slaptas lėlių gyvenimas“ siūlė pažvelgti į teatro pasaulį ir jo istoriją, o Agnė Sunklodaitė - į šiuolaikinę „Mažylio ir Karlsono“ interpretaciją.

Frljićiaus „Metamorfozė“ (LNDT) skatino diskusiją ir prisidėjo prie aktyvesnio susidomėjimo Franzo Kafkos kūryba.

Negalima užmiršti dviejų skandalingesnių blyksnių: rudens pradžioje nuaidėjęs LNDT šūkis „Neik į teatrą“ sulaukė diskusijų proveržio žiniasklaidoje, tiesa, į kokį platesnį naratyvą neišsiplėtojo, bet, kaip teigiama, paskatino bilietų pardavimą. O po naujausios NKDT premjeros „Snieguolė“ (rež. Dr. GoraParasit) kontroversiškos žiūrovų patirtys vis dar liejasi įvairiose platformose.

 

Ingrida Ragelskienė

2023 m. pagaliau supratau, kad reikia tik netingėti dažniau išvykti į „artimąjį užsienį“. Pasirodo, iš pas kaimynus aptinkamų įdomiausių teatrinių reiškinių įmanoma susimodeliuoti alternatyvų, ryškų, turiningą teatrinį sezoną, tampantį visaverte atsvara nykiam, į neviltį stumiančiam lietuviškajam. Mano tarptautinių teatrinių atradimų trejetukas:

1. Režisieriaus Łukaszo Twarkowskio spektaklis „Rotkho“ Rygos dailės teatre.

2. Režisierės, dramaturgės, choreografės, šokėjos Marinos Otero spektakliai „Fuck Me“ ir „Love Me“, pamatyti Varšuvos „Nowy Teatr“ organizuotame tarptautiniame festivalyje „Naujoji Europa. Meilė“.

3. Režisierės Marie Gyselbrecht spektaklis „Nest“, parodytas tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“ Kaune.

Kad ir koks bergždžias būtų praėjęs lietuviško teatro sezonas, jis ir toliau nepajudinamai laikosi ant genialių aktorių pečių - šito lobio iš mūsų teatro net projektinių pastatymų rūgštimi neišgrauši. Tad vardinu bent keturis tokius dangų remiančius stulpus, asmenybes, reiškinius: Valentinas Masalskis, suvaidinęs Teisėją spektaklyje „Barbarai“ (rež. Árpádas Schillingas, Jaunimo teatras); Monika Mikalauskaitė-Baužienė, atgaivinusi marionetes ir įkūnijusi pačią Meilę spektaklyje „Karvė yra meilė“ (rež. Aušra Bakanaitė, Klaipėdos lėlių teatras); Vytautas Anužis - Tėtis spektaklyje „Tėtis“ (rež. Jonas Vaitkus, Vilniaus senasis teatras, VST); Valentinas Novopolskis - Aktorius spektaklyje „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ (rež. Jurijus Butusovas, VST). 

Labiausiai sukrėtęs tekstas - šiais metais Alytaus miesto teatro organizuotame dramaturgų konkurse pirma vieta įvertinta Pauliaus Ignatavičiaus pjesė apie depresiją „Kodas F32“.

 

Rimgailė Renevytė

Nors metai buvo intensyvūs, dalis per juos išgyventų dalykų pranyko. Tad ilgai nevarčiusi prisiminimų ir į paviršių neiškėlusi stalčiuose nugulusių popierių, prisimenu vos keletą. Žinau, kad ne visi, bet šią akimirką labiausiai žadinantys:

1. Užkrečiantis Iwano Wyrypajewo meilės žodžiui ir jo raiškai jausmas;

2. Paskutinis Oskaro Koršunovo „Hamletas“;

3. Oliverio Frljićiaus darbas su Kafka „Metamorfozėje“;

4. Ramunės Balevičiūtės recenzija apie Schillingo „Barbarus“. Kai tekstas sužadino keistą nuolankumo jausmą teatrui, kurio nepajutau per patį spektaklį.

5. Yanos Ross eksperimentas su Davidu Fosteriu Wallace´u ir dar nepažintais aktoriais spektaklyje „Apmąstant omarą“;

6. Eimunto Nekrošiaus „Tuoktuvės“.

 

Kristina Steiblytė

Šiais metais sunku išskirti įsimintiniausius scenos meno kūrinius ir kūrėjus. Atmintyje nešiojuosi vieno spektaklio scenografiją, kito - sceną iš antro veiksmo, trečio kostiumus, ketvirto toną ir tempą: sujaudinusius, įdomius, gražius fragmentus. Sunku išskirti įsimintiniausius scenoje ir todėl, kad kur kas labiau nei veiksmas teatre įsiminė tai, kas už jo, arba tiksliau - pakeliui.

2023 m. teatro kūrimo ir žiūrėjimo tikslais teko nemažai pasivažinėti. Daugiausia - Lietuvoje. Ir nors tie važinėjimai nuvedė ne prie vieno gero spektaklio, labiausiai įstrigo ne spektakliai, o pokalbiai su draugais ir skirtingų kartų bei profesijų kolegomis pakeliui į ir iš teatro, telefonu, elektroniniais laiškais ar imant interviu. Šie pokalbiai atvėrė scenos menus, jų vertinimą, kūrimą ir istoriją iš įvairiausių naujų perspektyvų, atsakė į klausimus ir jų iškėlė, padėjo permąstyti savo vietą teatro lauke ir teatro vietą visuomenėje. Ir visą šį mąstymo procesą išprovokavo kur kas efektyviau nei bet koks iki šiol mano matytas scenos meno kūrinys ar jo fragmentas.

 

Daiva Šabasevičienė

- Alvio Hermanio „Latviška meilė“ (Naujasis Rygos teatras);
- Alexanderio Ekmano „Kaktusai“ (KVMT);
- Jokūbo Brazio „Kaligula“ (VST; laboratorija „Mes - Prancūzija ʼ23“);
- Išskirtinės energijos aktorius Džiugas Grinys (įvairių teatrų spektakliuose);
- Daivos Čepauskaitės pjesė „Kai mes būsim jauni“;
- Aktorių ansamblis spektaklyje „Kai mes būsim jauni“ (NKDT).

 

Helmutas Šabasevičius

- Baleto solistės Noros Straukaitės debiutai LNOBT spektakliuose „Korsaras“ (Giulnara), „Don Kichotas“ (Driadžių valdovė), „Čipolinas“ (Magnolija);
- Alexanderio Ekmano šokio spektaklis „Sapnai ir kaktusai“ (KVMT);
- Aleksejaus Ratmanskio restauruotas Marijaus Petipa baletas „Arlekino milijonai“ (LNOBT);
- Nacho Duato „Duetas-Violončelė“ „LNOBT Open“ baleto koncerto programoje;
- „Entity“ šokio trupės spektaklis „H H H“, parodytas tarptautinio šokio festivalio „Aura“ programoje;
- Teatralizuotas koncertas „(Ne)sušukuotas barokas“ (choreografė ir režisierė Aušra Krasauskaitė) - Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo „Pagalba Lietuvos vaikams“ jubiliejinių koncertų ciklo renginys.

 

Laura Šimkutė

Sulaukus klausimo, kas šiemet teatre padarė didžiausią įspūdį, visad ištinka lengvas sutrikimo jausmas: tai, ką teko patirti kovą, atrodo taip toli, lyg būtų buvę jau prieš porą metų. Ką kalbėti apie kovą - „Sirenos“, kurios šaukia rudeniop, irgi atrodo lyg tolimas šešėlis iš praeities. Atmintis toks jau dalykas, kuriuo ne visada gali pasitikėti.

Ryškų įspūdį toje išdavikėje atmintyje yra palikęs Frljićiaus režisuotas spektaklis „Metamorfozė“ (LNDT). Galbūt dėl taip įkyriai ir akivaizdžiai mėtomų dabartinio politinio konteksto detalių, kurios kartu ir tokios absurdiškos, ir tokios per daug tikros. Galbūt dėl tarsi iš niekur pasirodančio užrašo „Laimingo jums atominio karo“, kuris išsprogdina ir sujungia iki tol išsiblaškiusias citatas ir nuorodas. O galbūt dėl asmeninių sentimentų, nes prieš keletą metų yra tekę iš režisieriaus imti interviu ir jis vis dar yra vienas įsimintiniausių pašnekovų, išlikusių atmintyje.

„Sirenose“ rodytas Milo Rau „Pakartojimas. Teatro istorija(-os) I“ įstrigo dėl savo įtaigumo, intermedialumo ir aiškios artikuliacijos. Tai - ir taisyklingos formos, ir labai šiuolaikiškas spektaklis, gebantis ir lengvai šokiruoti (kiek jau tas žmonių žiaurumas šiame amžiuje dar gali tai padaryti), ir per dokumentinę medžiagą atverti daug dalykų apie mus pačius bei apie politinį klimatą.

Ir kad nepasirodytų, jog sąraše karaliauja tik užsienio atstovai, duoklę atiduodu ir Antano Obcarsko „Raganosiams“ (LNDT). Už estetiką, už eleganciją, už nuorodas į serialą „Biuras“ ir bandymą prisikasti iki beprotybės.

 

Aistė Šivytė

Kasmet ruošiantis atsakyti į šį klausimą, tenka vis iš naujo susidurti su žiauriu faktu, kad tiek mažai gerų, o tuo labiau įsimintinų spektaklių. Tad smagu ir gana netikėta, kad šie metai padovanojo saują ypač stiprių darbų. Tai spektakliai, suteikiantys didžiausią buvimo kritiku džiaugsmą. Juos prisimenant mintys nuoširdžiai pradeda siausti, šokinėti per scenas, žodžius, jausmus, pasineria į hiperaktyvius vidinius monologus, iš naujo narstydamos detales ir idėjas, tarytum kūrinį matei vos vakar.

1. „Teiresijo krūtis“ (rež. Laura Kutkaitė, LNDT) - spektaklis, pasižymintis reta minties gylio, estetinio užbaigtumo bei sceninės raiškos disciplinų bendryste ir liečiantis temas, kurių niekad neturėtume pamiršti.

2. „Gyvenimas - tai sapnas“ (rež. Gediminas Rimeika, MMLAB). Baroko klasika - gyvai, žaismingai, suprantamai ir... be teksto šiuolaikinimo. Humoro ir žiūroviškumo grąžinimas vienam iš daugelio teatro klasikos tekstų, kuriems be reikalo klijuojame iltis.

3. „Sirenų“ festivalyje parodytas „Pakartojimas. Teatro istorija(-os) I“ (rež. Milo Rau). Klausimo „Kur yra teatrinės realybės ribos?“ meditacija, pasibaigianti susidūrimu su teatre beveik išnykusiu katarsiu.

4. „Istorijos iš „Fluxus“ dėžutės“ (rež. Gintarė Radvilavičiūtė, Klaipėdos lėlių teatras). Teatras vaikams, kurio pavydu suaugusiems. Tikras, įtraukiantis ir vizualiai estetiškas fluxus žaidimas.

5. „Vienudu“ (eskizo kūrėjai Airida Gudaitė, Laurynas Žakevičius, Rokas Šaltenis, „Low Air“). Dialogo apie pažeidžiamumo grožį užuomazgos, sukėlusios nekantrumą laukti jo scenoje.

 

Ieva Tumanovičiūtė

Šiemet įsiminusius spektaklius sieja ne tik susitelkimas į dabartį, bet ir pagarba meno bei kultūros istorijai, dėmesys formai ir grožio paieškos. Įspūdį padarė į meno kūrinių kokybę orientuotas Klaipėdos dramos teatro (KLDT) repertuaras ir spektakliai „Lost Lost Lost“ (rež. Michałas Borczuchas), „Fragmentas“ (rež. Dmitrijus Krymovas), „Vakarų krantinė“ (rež. Adomas Juška) bei šio teatro organizuojamame festivalyje „TheATRIUM“ parodytas „Bangų šnabždesys“ (rež. Po-Yuan Chung, Taivanas). Svarbus buvo ir dokumentinio bei politinio teatro režisieriaus Milo Rau kūrybos pristatymas Vilniaus festivalyje „Sirenos“, įtikinęs, kad šios krypties teatras nebūtinai turi būti tiesmukas ar estetiškai neišraiškingas. Atmintyje taip pat išliko spektaklis „Fossilia“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, LNDT). O metus užbaigė išraiškos priemonių ir turinio harmonija pasižyminti šiuolaikinė opera „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ (rež. Kamilė Gudmonaitė, LNDT, LNOBT ir „Operomanija“).

 

Rasa Vasinauskaitė

Pirmiausia - sveikinimai Rasai Samuolytei, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatei. Nebuvo nė vieno jos vaidmens, kuris neįsimintų, nesužavėtų, nenustebintų aktorės profesionalumu ir artistinėmis savybėmis. Kaip tik tokio profesionalumo, gal net aukšto aktorystės, vaidybos pilotažo pasigedau šiais kalendoriniais metais. Visad perskaitau Ievos Tumanovičiūtės ir Rimgailės Renevytės laiškus apie spektaklius ir vaidybos poslinkius - džiaugiuosi, kad tie laiškai dar yra, o autorėms nepabosta jų rašyti. Na, o išskiriant vaidybinius polėkius - tai Nelės Savičenko mini spektakliukas „Girtuose“ (rež. Iwanas Wyrypajewas, LNDT), Ryčio Saladžiaus minčių, judesių ir jausmų „šokiai“ „Girtuose“ ir „Ruletėje“ (rež. Jo Strømgrenas, LNDT). Ir - Jolantos Dapkūnaitės gyva, aistringa daina, įterpusi tikrų emocijų ir tikro žmogaus būvį į Kamilės Gudmonaitės taksofono operą (LNDT, LNOBT ir „Operomanija“).

Smagu, kad jauni režisieriai atranda Šiaulius, Panevėžį, Klaipėdą. Iš čia - kita įžvalga: ne sostinės teatruose vis dar vaidina vyresnės kartos aktoriai, ir susitikimai su jais ne tik žiūrovams itin vertingi. Nepaisant to, kad net „Auksiniai scenos kryžiai“ pastaraisiais metais dalijami išskirtinai jauniems, kaip tik vyresniųjų (o jų juk apmaudžiai mažėja) scenoje pasigendu.

Milo Rau „Pakartojimas“ - (man) vienintelis šiųmečių „Sirenų“ spektaklis, kurį tikrai buvo verta atvežti. Antras stiprus įspūdis - Manto Jančiausko ir Rimanto Ribačiausko „Vedami“, kurtas su Pravieniškių pataisos namų nuteistaisiais. Apskritai džiugu dėl daugėjančių spektaklių-tyrimų - šių lietuvių kūrėjų ieškojimai ir rezultatai jau ne pirmą kartą yra ir originalūs, ir prasmingi.

Na, o dar vienas, sužadinęs ir prisiminimus, ir prarasto teatro ilgesį, - Eimunto Nekrošiaus „Tuoktuvės“. Šiemet penkeri metai be tam tikro atskaitos taško, nubrėžusio savotišką ribą tarp buvusio ir esamo dramos, režisūros, vaidybos meno. Esamajame dar ne taip ryškiai, bet vis dėlto matau ir dar naujus ateinančius režisūros jaunuosius - Gintaro Varno mokinius, kuriems teatras neprarado paslapties ir stebuklo.

 

Greta Vilnelė

Tiksliausiai praėjusius metus apibūdinantis žodis - „kitaip“. Kiekviename pokalbyje apie teatrą pasikartoja ta pati problema: nebeliko režisūros titanų. Ir visi kaip kokioje pranašystėje laukia, tikisi, kada ateis jaunas, ambicingas režisierius, suprask, išganytojas, pakeisiantis juos, užpildysiantis to „seno, gero“ teatro poreikį. Matyt, atėjo laikas susitaikyti su tuo, kad didžiausios svajonės - karo pabaiga ar teatro institucijų „sistemų perkrovimas“ - neišsipildo per metus. O kol kas pasidžiaukime mažesniais laimėjimais: Yanos Ross kitonišku (ne tik Lietuvos teatro scenoje, bet ir režisierės kūryboje) ir intelektualiu „Apmąstant omarą“ (LNDT), kurį labai įdomiu rakursu panagrinėjo teatro kritikė Ieva Tumanovičiūtė (o dar sako, kad visa kritika vienoda), po prasto praeito vilnietiško teatro sezono atgaiva tapusia elegantiška, brechtiška „Metamorfoze“ (rež. Oliveris Frljićius, LNDT) ir už, kaip ir jos tikslinė auditorija, nesubrendusią „Ruletę“ (LNDT) svaigesniais Jo Strømgreno „Feromonais“ (Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras), sugrąžinusiais su mūsų tautos mentalitetu sėkmingai flirtuojantį melodramos žanrą. Aukščiau už vyriškosios režisūros atstovų darbus iššovė Eglės Švedkauskaitės asmeninės refleksijos spektaklis „Fossilia“ (LNDT) ir Gretos Štiormer postmordenistinio kičo vakarėlis „L. yra S.“ (Vilniaus mažasis teatras). Nors iš pirmo žvilgsnio spektakliai nesisieja, tačiau abu atskleidžia jaunosios kartos kūrėjų drąsą ieškoti savitos teatrinės kalbos. Specialus paminėjimas skirtas Gildo Aleksos režisuotam spektakliui „Make Love“ („Teatronas“), primenančiam, kad humoras - svarbiausias kultūros ginklas prieš pasaulį. Man 2023-ieji buvo apie netikėtas alternatyvas ir tragedijomis virtusias nepavykusias komedijas.

 

Ignas Zalieckas

2023 m. mane lydėjo tarptautinės, ypač prancūziškos, teatro ir šiuolaikinio šokio scenos. Vardiju keletą labiausiai įsiminusių darbų:

- Agnijos Šeiko spektaklis „Indigo. Das Schliemann Projekt“ (Šeiko šokio teatras) - estetiškai ir dvasiškai išsiskiriantis darbas, kurio mėlyni pelenai neužkloja vaizduotės ir sąmonės sluoksnių, o, priešingai, juos prikelia naujiems apmąstymams, abejonėms. Meistriška spektaklio choreografija ir šokėjų sąveika, Sandros Straukaitės kostiumai bei Sigitos Šimkūnaitės scenografija primena apie giliai paveikų scenos meną.
- Kitas darbas - Krzysztofo Warlikowskio opera „Hamletas“ Paryžiaus Bastilijos operoje. Šis kūrinys tęsia nepriekaištingos sceninių elementų sąveikos temą. Nepaisant stiprių operos solistų balsų, ryškiausia pasirodymo dalimi tapo atskirų scenų konstrukcija, išskirtiniai personažai, įkvėpti ne tik šekspyriškos tradicijos, bet ir šiuolaikinės popkultūros, kuri į klasikinį kūrinį įsilieja ne kaip nemaloni priemaiša (kas atsitinka vis dažniau), o natūralistinis šiuolaikinio teatro argumentas, gilinantis spektaklio plotmę.
- Paskutinis darbas, kurį noriu paminėti, - tai Anne Teresos de Keersmaeker kūrinys „Exit Above“, rodytas šių metų Avinjono teatro festivalyje. Legendinės choreografės darbas - tai argumentas „už“ istorija pagrįsto scenos meno kontekste. Spektaklyje aptariamas popmuzikos vystymasis per bliuzą ir „ėjimo pirmyn“ aktą. Vis dėlto, kad ir kaip paprastai tai skambėtų, kūrinys tampa pavyzdžiu, kaip praeities garsai gali padėti suprasti savo kilmę ir dabartį, kitaip tariant, atsakyti į klausimą „Kodėl?“.

 

Dovilė Zavedskaitė

Šių metų teatre visi buvo labai gražiai apsirengę. Ir pasidarė labai gražių „storių“. Teatras ėmė ir staiga tapo it didingai pūsta daili apykaklė. Kažkas aukštais kulniukais, lakuota oda, blizgus ir naujas.

Net toks papudruotas teatras išsaugojo savo esmę - kvietimą ateiti ir likti su scenos tikrove. Juk galiausiai lieki su ja vienas - geriausiu atveju tik užuodi visus tuos, kurie gražiai aprengti.

Šių metų teatro šventė man prasidėjo nuo Nacionalinio Marselio baleto teatro ir „(La)Horde“ „Roommates“: nuostabi, gaivi, vizuali erotika, niekada ir niekaip nepamirštama kaitri choreografija.

Į unikalią intymumo laboratoriją savo darbe „Įsimylėjėlių kolekcija“ žiūrovus vedėsi portugalė Raquel André. Tai spektaklis, ko gero, labiausiai paveikęs realybę: išėjus į vasarinę Klaipėdą norėjosi tęsti. Ką? Visą tą susitikimą su kitu.

Visą tą pasikorusią šeimą po šveicaro Milo Rau filmo „Šeima“ irgi norėjosi tęsti: filmą žiūrėjau visiškai rami, ir tik išėjus jis pamažu ėmė smelktis gilyn. Iki kažkur labai giliai, iš kur staiga, paveikti nepadoriai atviro meno, ima judėti ledynai.

Į vieną eilę stojo Maciejaus Kuźmińskio „Every Minute Motherland“ ir Tetianos Znamerovskos „The Traces“ - ukrainiečių šiuolaikinio šokio paveikslai, tyrinėję kūną kaip nervinį tiką, kaip krūpčiojimą, kaip galybę ir talpyklą.

Metų gera nuotaika - Giedrės Kirkilės „Kraitis“ („Vileišio 18“), sproginėjęs nuo taiklaus mamytė išmokė megzti, bet neišmokė gyventi, ir Jo Strømgreno „Ruletė“ (LNDT), sužavėjusi ne humoro jausmu (nes su visa sale nelūžau), bet mūsų teatre tokiu retu lengvumu. Metų tyla - nuostabūs porą valandų pratylėję esto Priito Pedajaso „Šuo ir beždžionė“ (Oskaro Koršunovo teatras).

 

Agnė Zėringytė

Šiais metais mano akį labiausiai patraukė šiuolaikinis cirkas, o itin giliai ne tik į širdį, bet ir į atmintį įsirėžė Juliano Vogelio performansas „China Series“, kartu su paroda parodytas festivalyje „Helium“. Tai puikus intermedialumo ir tarpdiscipliniškumo pavyzdys, pasižymintis didele koncentracija, nuosekliu procesu ir tyrimu, nes menininkas skirtingas to paties performanso versijas rodė įvairiose pasaulio šalyse. Tarpdiscipliniškumas mane apskritai žavi, bet šįkart buvo ne tik tai. Menininko performansas perteikė gilų šiuolaikinio cirko artisto ir objekto santykį, o tai - itin sudėtingas procesas. Net sunku įsivaizduoti tokį atsidavimą vienam objektui. Stebėdama performansą bei į jį įsijausdama nuolat kėliau klausimą: kas iš tiesų vyksta? Ar hierarchijos viršūnėje jaučiame ir matome objektą (šiuo atveju - cirko įrankį „diabolo“, sudarytą iš dviejų tarpusavyje sujungtų dubenėlių, valdomų virvele), ar juo manipuliuojantį menininką?

Prisiminusi tylų, kruopštų ir daug įtampos sukeliantį, tačiau kartu hipnotizuojantį darbą, vis dar gyvenu su tais giliai įsirėžusiais jausmais bei potyriais, tarsi pasirodymą būčiau mačiusi vakar, nors tai įvyko rugsėjį.

7md.lt

Komentarai