Sausio 16-20 dienomis, „Menų spaustuvėje“ įvyko festivalis vaikams ir jaunimui KITOKS. Festivalio programa šiais metais įvairioms amžiaus grupėms (nuo 1 iki 18 metų) pasiūlė devynis, skirtingomis disciplinomis pasižyminčius, spektaklius. Šiame tekste apžvelgiamas įsimintiniausiųjų trejetukas.
Life / Vida (Ispanija)
Javier Arando spektaklis „Life / Vida“ (liet. „Gyvenimas“) – paprastas ir žavus lėlių teatro kūrinys. Atlikėjas į spektaklį įveda žiūrovus papasakodamas trumpą istoriją apie tai, kaip vaikystėje labai mėgo mamos siuvimo reikmenų pintinę: jį intrigavo įvairiausių medžiagų atraižos, sagos, siūlai – taip jis palengva pradėjęs atrasti savitą pintinės gyvenimą ir savo meilę lėlininkystei. Pasitelkdamas žmogaus veido fragmentus (nosį ir priekinius dantis) atkuriančias kaukes bei iš siūlų pagamintus plaukus, savo plaštakomis Arandas iš pintinėje atrasto turinio pasakoja dviejų žmonių gyvenimo istoriją – užaugina juos nuo kūdikių iki jaunuolių, suaugusių tėvų ir, galiausiai, sukriošusių senukų.
Kadangi spektaklis skirtas 9-13 metų vaikams, veikėjai čia labai aiškūs, šaržuoti, primena animacinių filmukų herojus. Tačiau nepaisant to, kad yra lengvai perskaitomi, jie išlieka įdomūs – šmaikšti atrodo jų netikėta, tiesmuka branda, bandymas sugyventi kartu, pakęsti vienas kito skirtumus ir ieškoti panašumų. Įstabi čia ir lėlininko rankų raiška – koks netikėtai žmogiškas ir išraiškingas gali būti iš kumščio sukurtas veidas, kaip palengva jis gali senti, tįsti, kaip elegantiškai ir plastiškai jį palieka dvasia. Arandas savo lėlėmis pasakoja visų mūsų gyvenimo istoriją – ryškiu veikėju čia tampa maištingas, savęs ir savo gyvenimo prasmės ieškantis paauglys, jo noras palikti tėvų namus ir skristi, pamatyti pasaulį. Spektaklis „Life / Vida“ – gražus savo paprastumu, tiesiu humoru, nuoširdumu, o kartu tai ir retas atvejis, kai salėje justi toks pat susidomėjimas – tiek vaikų, tiek suaugusiųjų auditorijos.
Didysis sprogimas (Izraelis, Lietuva)
Ko gero, priklausau vienai pirmųjų kartų, kurios jau vaikystėje susidūrė su stacionariu namų kompiuteriu. Manasis namuose įsitaisė man sulaukus dešimties metų – pirmą kartą pamačius, kokių dalių ir mikroschemų prikrautas jo vidus, galvojau, kad visa tai atrodo kaip sumažintas miestas. Regis, kad būtent tokią, vaikišką vaizduotę išsaugojo režisierius Zvi Saharas, kurio spektaklis „Didysis sprogimas“ vyksta kompiuterių mieste. 6-9 metų žiūrovams skirta istorija apie robotuko bei jo šuns gyvenimą metaliniame didmiestyje pasakoja apie netikėtai užklupusią klimato kaitos katastrofą – virš miesto atslinkusį lietaus debesį.
„Didysis sprogimas“ įdomus savo forma, atlikėjų kuriamu pasauliu iš krūvos elektronikos laužo: robotuką „vaidina“ elektros rozetę primenanti elektronikos detalė, šuniuko vaidmenį atlieka kvadratinė „Duracell“ baterija, o didžiulį miestą kuria įvairios mikroschemos, kompiuterių plokštės, elektrinės kaminą primenantis oro drėkintuvas (scenografė Aušra Bakanaitė). Šio spektaklio pasaulis taipogi yra įdomus tuo, kad yra matomas tik per didinamąjį, vaizdo kameros stiklą. Trys atlikėjai (Monika Mikalauskaitė-Baužienė, Vytautas Kairys, Kęstutis Bručkus) miniatiūrinėje žaidimų aikštelėje kuria plika akimi nematomą spektaklį-filmą. Sunku įtikėti atotrūkiu tarp scenoje su vos įžiūrimomis lėlėmis dirbančių aktorių ir vaizdo, kuriamo ekrane. Jis ne tik siužetiškai primena fantastinį veiksmo filmą, bet ir yra taip filmuojamas: klestinčio metropolio peizažą skrodžia skraidančios transporto priemonės; pranašiškas šuniuko košmaras fiksuojamas keistu, nepatogiu rakursu; aplink blykčiojant šviesoms, pasirodžius lietui, kamera grėsmingai slenka miesto gatvėmis.
The happy few (Belgija)
BRONKS theatre kolektyvo spektaklis „The happy few“ (liet. „Keletas laimingųjų“; choreografas ir režisierius Randi De Vlieghe) neabejotinai buvo vienas įdomiausių, tačiau, regis, ir sunkiausiai publiką pritraukusių šių metų festivalio pasirodymų. 15-18 metų paaugliams skirtas spektaklis, nevengdamas kandaus humoro nagrinėja identiteto ir jo raiškos klausimus. Penki aktoriai, pasitelkdami kostiumus ir perukus, persikūnija į įvairius žmones: kosmetikos parduotuvės vadybininkę, su pasiturinčiais tėvais gyvenantį anarchistą, „vyriškoje profesijoje“ dominuojančią neurochirurgę iš Jugoslavijos, po daugybės metų santuokos savo tapatybę atradusią lesbietę, sukriošusį senuką, reperį, kekšę, sekretorę, dainininkę Fergie ir daugybę kitų.
Stebint šią neįprastą gausybę puikiai šaržuotų veikėjų (kiekvienas aktorius jų sukuria mažiausiai dešimt!) kyla daug minčių ir klausimų apie žmogaus savastį: kaip tai, kas mes esame, formuoja mūsų išorę, kaip save ilgainiui spraudžiame į vienokius ar kitokius griežto identiteto rėmus. Jei tampame taip lengvai generalizuojami, kur yra kiekvieno mūsų savitumas, unikalumas? Ar jis išvis egzistuoja? Kekšės personažas sako: „Policininkas dėvi policininko uniformą, ugniagesys – ugniagesio, o aš esu kekšė, tad dėviu kekšės uniformą“. Identiteto ir jam priklausančios „uniformos“ tema yra neišsenkantis šio spektaklio klausimas ir variklis, galbūt tai (bei taikliai užčiuoptas kiekvieno veikėjo portretas) ir padaro nuolatiniu vaidmenų keitimu ir pristatymu paremtą spektaklį įtraukiantį.
Tik palikusi salę suvokiau, kad tai, ko gero, pirmas matytas spektaklis paaugliams, kuriame nėra nė vieno veikėjo paauglio. Čia paaugliškumas slepiasi tame, kaip žiūrime ir kaip mąstome apie šį spektaklį, kaip mums pateikiami jo veikėjai – juokingi, neretai „susireikšminę“, užstrigę savo įvaizdžio burbule ir jo kuriamose problemose. Būtent čia justi visuomenės santvarką ir klišes svarstantis bei kategorizuoti bandantis jauno žmogaus žvilgsnis. Taip pat čia nevengiama ir nebijoma pristatyti įvairios seksualinės bei lytinės orientacijos veikėjų. Čia jie pristatomi kaip viena iš daugybės sudedamųjų identiteto dalių, o ne sureikšmintas ir viso žiūrovų dėmesio reikalaujantis tabu, prie kurio teatre vis dar dažnai liečiamasi kaip prie karšto metalo. Deja, šiame festivalyje šis aspektas, ko gero, ir tapo priežastimi, kodėl mokytojai nesirinko šio spektaklio savo klasėms ir trečdalis salės liko tuščia.
„The happy few“ yra spektaklis, po kurio sunku išvengti „balto pavydo“ jausmo belgams, turintiems tokį jaunai auditorijai skirtą teatrą – paaugliams rodantį ne vien tik jų pačių mokyklines dramas ir nebijantį atitolti nuo heteronormatyvumo.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
