2022-ųjų rugsėjį lankiausi Vilniuje vykusiame teatro festivalyje „Sirenos“. Atvykau drauge su Estijos delegacija stebėti festivalio kuratorių sudarytos Lietuvos teatro vitrinos programos. Joje buvo išties nemažai vertų dėmesio spektaklių, tačiau likau gerokai šokiruota Lietuvos nacionaliniame dramos teatre matyto spektaklio „Miegantys“. Jau po pirmojo veiksmo kilo noras išeiti iš salės, bet nusprendžiau pasilikti, kad įsitikinčiau, iki kokio lygio jame išsikerojęs seksizmas moterų ir LGBT+ bendruomenės atžvilgiu. Spalio mėnesį pasakojau apie šią savo patirtį konferencijoje „Performatyvumas ir transgresija“, kurią organizavo Tartu universitetas, Estijos teatrologų ir teatro kritikų asociacija bei Šiaurės teatro mokslininkų asociacija. Šis straipsnis yra sutrumpinta konferencijoje skaityto pranešimo versija.
Feministinės pakraipos amerikiečių teatrologė Jill Dolan teigė, kad „teatras, kaip ir anksčiau, ne tik atspindi tikrovę, bet ir perteikia bei įkūnija tai, kas mūsų įsivaizdavimu yra įmanoma“ (2012:xxvi). Kitos amerikiečių feministės Alisos Solomon teigimu, užuot klausę, „kaip pasąmonė struktūruoja mūsų žiūrą, turėtume klausti, kaip ją struktūruoja pati pjesė, pastatyta tam tikru stiliumi“. Sakydama „pasąmonė“, Solomon turi omenyje „kultūrinius scenarijus“, kurie didžiąja dalimi nulemia mūsų idėjas. O tyrinėtojo užduotis yra atskleisti šį „neregimą kultūrinį pamušalą“ (unmarked cultural backdrops) ir taip kelti klausimus apie pasąmonines struktūras (Solomon 1997:10). Taigi tyrinėtojui yra svarbu pačiam dalyvauti, stebėti ir analizuoti tai, kas regima scenoje, ypač tais atvejais, kai į spektaklius susirenka daug žiūrovų ir dėl to jie turi didesnį poveikį tam, kaip mąstome apie mus supantį pasaulį.
„Miegančių“ atvejis įdomus tuo, kad spektaklio pagrindinės herojės yra stiprios, nepriklausomos moterys. Supratau, kad šis spektaklis sulaukė palankių žiūrovų vertinimų, o tai skatina mintį, kad noras pagrindiniuose vaidmenyse matyti galingas moteris yra ženklas, jog „stiklo lubos“ pagaliau ima trūkinėti. Bet ar tikrai?
Pjesę „Miegantys“ parašė Marius Ivaškevičius, o spektaklį pagal ją pastatė režisierius Oskaras Koršunovas - abu Lietuvoje ir svetur pripažinimą pelnę teatro kūrėjai, gerai žinomi taip pat ir Estijoje. Spektaklio veiksmas vyksta Maskvoje 2109 metais. Dėl gyventojų pertekliaus ir pasaulinio atšilimo, kurio tempas ėmė dar staigiau augti nuo XXI amžiaus ketvirtojo dešimtmečio, pasaulis susidūrė su geriamojo vandens ir maisto stygiumi. Kad išspręstų šią problemą, pusė žmonijos būdavo užmigdoma, o paskui pažadintieji miego pamainą perduodavo kitai žmonijos daliai. Pagrindinės spektaklio veikėjos - trys seserys (aiški nuoroda į Čechovo „Tris seseris“, kurioms vis dėlto pavyksta pasiekti Maskvą) - patenka į antrąją miegančiųjų pamainą. Atsitiktinai sutikusios žmones iš pirmosios pamainos, jos ima suvokti, kad autokratiškas pasaulio valdymas, kuris anksčiau joms buvo įprastas, yra neteisingas, ir jos kyla į kovą prieš nusistovėjusią tvarką. Nors spektaklio premjera įvyko dar prieš prasidedant Rusijos invazijai į Ukrainą 2022-ųjų vasarį, naujas kontekstas spektaklio skleidžiamą politinę žinutę dar labiau išgrynino ir sukonkretino. Tačiau, mano įsitikinimu, politinę šio pasakojimo žinutę nustelbia moterų vaizdavimo problemos.
Spektaklyje regime tris moteris - viena iš jų yra mokslininkė, antroji - karė, o trečiosios galios šaltinis, regis, yra jos grožis ir sugebėjimas vienyti mases. Jos stiprios, galingos, prisiimančios atsakomybę kurti geresnį pasaulį. Tačiau sunku susitelkti į šias aktualias temas, nes labiausiai akis bado tai, kad jos traktuojamos itin seksistiškai, - bene labiausiai iš visų spektaklių, kokius pastaruoju metu teko matyti teatre. Kitaip tariant, jeigu jis parodo, kaip atrodys pasaulis po šimto metų, norėčiau, kad mūsų vaikai niekada to neišvystų.
Seksizmas pirmiausia išryškėja kostiumuose, ypač pagrindinės veikėjos Majos (Aistė Zabotkaitė), kurios apdarai pabrėžtinai apnuogina jos kūno linijas. Vienoje iš scenų ji šokdama vilki ankštą neoninį drabužėlį, panašų į bikinį, o paskui persirengia visiškai kitokiu drabužiu - ilga suknele, kurios fasonas vis tiek neleidžia žiūrovams ignoruoti fakto, kad po ja aktorė nedėvi jokių apatinių: iškirptė tokia gili, kad dažnai matome jos krūtis, o suknelės šone - skeltukas iki pat klubų, tad beveik nelieka jokių iliuzijų, kad po ja esama kelnaičių.
Pagrindiniai kostiumai, kuriuos dėvi Maja ir jos sesuo, karė Nastia (Alvydė Pikturnaitė), yra glaudžiai visą kūną aptempiantys triko su liemenį ir šlaunis dengiančiais savotiškais gėlėtais korsetais, tuo metu „strateginės“ moters kūno vietos lieka nepridengtos. Spektaklio pabaigoje, kai Nastia grįžta iš mūšio lauko, ji avi aukštakulnius ilgaaulius su 15 centimetrų pakulne - lyg dalyvavimas kare nebūtų joks drastiškas pokytis, o tokia kariška uniforma atrodo tarsi atklydusi iš IT stropuolio fantazijų (suprantu, kad ir pati čia taikau stereotipinę klišę). Trečiosios sesers Marijos (Kamilė Petruškevičiūtė) kūno konstitucija šiek tiek skiriasi: ji kiek diktesnė ir putlesnė už kitas dvi aktores, užtat yra apvilkta treninginėmis kelnėmis, užuot dėvėjusi glaustinukę. Nejau mokslo moterims nesvarbu, kaip jos atrodo? Tačiau ir jai reikia naujo kūno, tad ji pasisavina jį iš savo meilužės, kuri dirba prostitute ir, it tai būtų savaime suprantama, jos kūnas kur kas labiau tinkamas rodyti kitiems. Kai įvyksta ši transformacija, naujoji Marija (Toma Vaškevičiūtė) kažkodėl aprengiama kostiumu, apnuoginančiu jos krūtis.
Antra, dvi iš seserų - Maja ir Nastia - dažnai vaizduojamos kaip lesbiečių pora. Režisierius pabrėžia šį faktą liepdamas joms daugelyje scenų bučiuotis arba praryti piliulę, kuri joms vienu metu sukelia orgazmą. Šis veiksmas vaizduojamas vienoje ilgoje ir itin išraiškingoje scenoje. Skirtingi tyrimai atskleidžia, kad „lesbietė“ yra vienas dažniausiai į paieškos sistemas įvedamų raktažodžių, kai vyrai ieško pornografinio turinio internete. Turbūt neverta net užsiminti apie kraujomaišą, kurią šios scenos implikuoja. Kai žiūrėjau spektaklį, nesupratau, kad vyrai ir moterys miega skirtingose pamainose, o tai iš dalies tarsi būtų pateisinę lesbietiškus santykius. Jeigu aplink tave yra tik tos pačios lyties žmonės, atrodo natūralu, kad užsimezga ryšiai tarp tos pačios lyties asmenų. Tačiau tuo neįtikina ir verčia abejoti būtent vizualinis pateikimas.
Drįstu teigti, kad bendra „Miegančiųjų“ problema yra ta, jog spektaklio turinys ir forma neturi nieko bendra su realiais pokyčiais pasaulyje, kuriame moterys prisiima vis daugiau galių veikti.
Institucijų atsakomybė
Pacituosiu estų feministę Raili Marling, kuri teigia, kad „meninė išmonė gali kur kas efektyviau prasiskverbti po žmogaus oda, negu bet kokie politiniai judėjimai, ir tokiu būdu atitolinti skaitytojus nuo jų prisirišimo prie savo socialinio status quo“ (Marling, 2013). „Pjesės feministinė reikšmė atsiskleidžia ne tame, kas nutinka jos veikėjams, o tame, ką patiria žiūrovai“, - tvirtina Alisa Solomon (1997).
Vadinasi, teatras, kaip vieša ir kolektyviai patiriama meno forma, yra atsakingas už tai, kas yra rodoma scenoje ir kokias vertybes jis sukuria visuomenei. Ypač tai aktualu institucijoms, kurios turi nacionalinį statusą. Stiprios ir galingos moterys „Miegančiuose“, viena vertus, vaizduojamos kaip lyderės. Tuo pat metu jų veiksmai yra labai smarkiai sąlygoti kūrėjų vyrų, kurie vis dar mums nurodo, kokios moterys yra „tinkamos ir priimtinos“.
Kaip galima būtų pakeisti šią situaciją? Vienas iš galimų kelių - pažvelgti į teatrą iš moters perspektyvos sekant Jill Nolan idėjomis (2012:xxvi): „tai reiškia, kad moterys žiūrovės turi užaštrinti savo kritinės interpretacijos strategijas ir toliau mąstyti apie kiną, teatrą, kitus scenos menus ir televiziją, kaip apie būtinas politinės agitacijos ar intervencijos platformas“.
Pati verčiau rinkčiausi vartoti sąvoką „moteriškas žvilgsnis“, kurią išplėtojo kino ir televizijos režisierė Joey Soloway. Pasak jos, žvelgti „moterišku žvilgsniu“ visai nereiškia sudaiktinti vyrus; jis veikiau padeda atskleisti veikėjų žmogiškąją prigimtį, su kuria galime tapatintis, parodo sykiu ir jų stiprybę, ir pažeidžiamumą. Autorė „moterišką žvilgsnį“ grindžia trimis principais:
1) matyti jausmais (feeling seeing, - mėginti pajausti, ką jaučia veikėjas, o ne tiesiog į jį žiūrėti);
2) žvelgti į žvilgsnį (gazed gaze, - publika turi suvokti, koks apima jausmas, kai esi objektas, į kurį žiūrima, koks jausmas, kai esi matomas);
3) grąžinti žvilgsnį (returning the gaze, - „nebenoriu būti objektas, noriu būti subjektas, kad galėčiau tave paversti objektu“).
Visi šie principai įgalina geismo ar žvilgsnio objektą ir subjektą apsikeisti vietomis (Ayala).
Būnant Lietuvoje, daugelis festivalio svečių klausė vietinių kuratorių moterų - kodėl būtent šis spektaklis, kuriame moterys traktuojamos kaip objektai, buvo įtrauktas į festivalio programą? Tai tik įrodo, kad žiūros struktūros pokyčiai priklauso nuo žiūrovų, ir kad „stiklo lubos“ vis tiek po truputį ima trūkinėti.
-----
Dr. Hedi-Liis Toome yra Tartu universiteto teatrologijos studijų lektorė. Jos pagrindinės mokslinių interesų sritys yra teatro ir visuomenės santykiai, teatro funkcijos ir vertybės, recepcija ir auditorijos tyrimai. Ji yra kasmetinio scenos menų festivalio „Draama“ kuratorė ir vykdančioji vadovė.
-----
Iš anglų kalbos vertė Veronika Janatjeva
-----
Naudota literatūra:
Nolan, Jill (2012). The Feminist Spectator as Critic. The University of Michigan Press: Ann Arbor.
Solomon, Alisa (1997). Re-dressing the canon: essays on theater and gender. London: New York, Routledge.
Marling, Raili (2013). Gender and Emotion in Comparative Perspective. CLCWeb: Comparative Literature and Culture 15.7.
Ayala, Daila. The Female Gaze: Simply What Is It? Sociomix website [žiūrėta: 2022-11-28].
