Mėnulis ir mirtis

Skaitomiausi
Daiva Šabasevičienė 2024 04 02 7md.lt, 2024-03-08
Scena iš spektaklio „Kaligula“, režisierius Jokūbas Brazys (Vilniaus senasis teatras, 2024). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Kaligula“, režisierius Jokūbas Brazys (Vilniaus senasis teatras, 2024). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Vasario 28 d. Vilniaus senajame teatre įvykusi premjera, Albertʼo Camus „Kaligula“, - nepatogus spektaklis tiek temų, tiek formos požiūriu. Nepatogus ir teatrui, kuris galbūt praras dalį rusakalbės publikos, tyliai protestuojančios prieš lietuvių kalbą šiame teatre. Nepatogus jis aktoriams ir režisieriams, kurie kuria linijinius arba dirbtinų „prigalvojimų“ spektaklius. Tačiau „Kaligula“ intriguoja daugiasluoksne režisūra ir ryškiais aktorių darbais. Režisierius Jokūbas Brazys dar pernai vasaros pradžioje parodė unikalų šio kūrinio eskizą - bežodį, plastišką, nespalvotą, „dekadentišką“. Jame buvo tik skardinė statinė, praustuvė, du kibirai, dvi stiklinės ir vanduo. Viačeslavo Lukjanovo Kaligula ir Editos Gončarovos Druzila ilgam išliks atmintyje kaip Camus „Kaligulos“ šiuolaikiniai ženklai. Eskizas buvo žiaurus ir kartu labai giliai išjaustas.

Premjeroje išvydome plačiaformatį, daugiažodį kūrinį, kuriuo Brazys prisijungia prie anksčiau „Kaligulą“ interpretavusiųjų - Jono Vaitkaus, Gyčio Padegimo, Igno Jonyno, Vido Bareikio, Agniaus Jankevičiaus ir Eimunto Nekrošiaus. Šiandien Vilniaus senajam teatrui šis spektaklis tinka, nes teatras deklaruoja siekį tapti aktualus ir vaduojasi nuo sunkiai panaikinamo sovietinio kvapo. Štai jį Brazys ir ištraukė į pirmą planą. Tai, kas koktu, jis tiesiog iškelia prieš žiūrovų akis.

„Kaligulos“ veiksmas vyksta beveik šio teatro bufeto interjere. Per daug neutriruota, nešaržuota, bet užtenka kreivai užtiestų raudonų staltiesių, ant jų - vazelių su dirbtinėmis gėlėmis, aišku, dviejų „bufetavų“ - perkarusios ir apkūnios, taip pat kitos skurdžios bufeto „amunicijos“, tik be alkoholio, nes „licencija neišpirkta“. Camus baimę režisierius integravo į paties teatro situaciją, pajutęs, kad šio teatro aktoriai tikrai išgyvena egzistencinį nerimą, kuris geriausiai atsispindi bufete. Vienas šlamščia salotas, kitas dūsauja, poetiški žmonės telkiasi gilumoje, introvertiškai susikaupę.

Kai kurie perfrazuoti pjesės teiginiai, pavyzdžiui, „Valdyti - reiškia vogti“ ar panašūs, skambėjo žurnalistiškai. Tokių frazių gausu, nes Kaligula kalba daug, bet režisierius per tą nuolatinį kalbėjimą bando atverti, išgryninti aktorių vidų. Keiksmažodžiai ir nuvalkiotos frazės (nes dažnai literatūrinė teksto kalba tiesiog supaprastinama - „plėšti“ virsta „vogti“ ir pan.) pinasi ir su keistai įstrigusiomis veikėjų būsenomis. Spektaklis konstruojamas iš tam tikrų stop kadrų - matome personažus, kurie staiga pradeda kalbėti savo, šio teatro aktorių, vardu, vieni kitus vadindami taip, kaip kasdienybėje.

Pirmame veiksme režisierius ir kūrinio centrą perkelia į teatro bendruomenę. Pagrindiniai šio teatro žmonės - aktoriai - šiandien išgyvena sunkius laikus. Tai nuskamba ir atskirose frazėse, jautriai atskleidžiančiose nepasitikėjimą būsimomis permainomis. Kaligula atvirai sako: „Ir jeigu man lengva žudyti, tai todėl, kad pačiam nesunku mirti. Ne, kuo daugiau galvoju, tuo labiau įsitikinu, kad aš ne tironas.“ Šiomis aplinkybėmis režisierius maksimaliai ir daug stipriau už patį Kaligulą leidžia reikštis visai aplinkai. Tai įdomus kelias, atvedantis link finalo, kai Kaligula prisipažįsta, kad neturi jokių idėjų, tiesiog naudojasi valdžia kaip kompensacija. Neatsitiktinai didelio stalo veidrodinis paviršius, atsuktas į žiūrovus, atspindi baimę, sunaikina ketvirtąją sieną ir tą patį jausmą leidžia patirti žiūrovams.

Dar 1969 m. Klaipėdos dramos teatre dailininkas Arūnas Tarabilda „Mindauge“, režisuotame Povilo Gaidžio, panaudojo veidrodžius, kurie „pritraukė“ žiūrovus prie sceninio vyksmo. Sovietinis komjaunimo, partinis kultūros veikėjas Lionginas Šepetys po šio spektaklio gastrolių Vilniuje tuos veidrodžius uždraudė. Tuomet Tarabilda scenoje pakabino mažytę plevenančią vėliavėlę, kuri keisdavo spalvas pagal spektaklio nuotaiką. Veidrodžių kartais išsigąstama, jei tik juose leidžiama atpažinti save. Brazys, sekdamas Camus, veidrodžius naudoja kaip pagrindinį akistatos su savimi elementą. Prie veidrodžio Kaligula dažnai prieina, kažką neaiškiai murmėdamas, ir Kesoniją veda prie jo, daužydamas į veidrodžio paviršių, kuriame matyti jos atvaizdas. Kaligulai veidrodis tampa vis reikalingesnis pašnekesiui su savimi, kol paskutinėje scenoje tas veidrodis sudūžta.

Spektaklyje režisierius išryškina nihilistines būsenas, būdingas šiuolaikinei visuomenei. Camus lūpomis jis atvirai kalba apie žmogaus patyrimui nepasiekiamą tikrovę. O tai reiškia, kad aplinkoje įsivyrauja niekas. Pats Camus tekstas, kaip veidrodžio šukės padalintas skirtingiems personažams, atveria daug temų, o režisierius labai sumaniai šias šukes leidžia susidėlioti pačiam žiūrovui.

Režisierius kuria blaškymosi, įtarumo, nerimo, slogių nuotaikų pasaulį, bet nesibodi spektaklį prismaigstyti sveiko humoro, kuris padeda susieti kai kurias scenas ir neleidžia filosofiniam tekstui tapti nuobodžia deklaracija.

„Kaliguloje“ svarbiausia mirties tema, aplink ją sukasi visos kitos. Imperatorius apie mirtį kalba lengvai, stebėdamasis, iš kur kitiems kyla klausimas „kodėl turi mirti?“. Apie mirtį prabylama įvairiuose kontekstuose, Kaligulai leidžiama ir režisieriumi tapti. Kai apkūnioji padavėja prabyla apie greitai pajūry pražysiančias mimozas, Kaligula surengia poezijos konkursą. Tema - mirtis. Pasiruošimas - viena minutė. Mirtis prasmių neturi. Nušaunami visi, kurie bando ją įprasminti. Nugalėtojas tas, kuris apie ją nieko nesugeba pasakyti. Negyvi ne tik patricijai, bet ir patys save vaidinantys aktoriai - Aleksandras Kanajevas, Igoris Abramovičius, Maksimas Tuchvatulinas, Dmitrijus Denisiukas. Prie teatro teatre prisijungia ir Viačeslavo Lukjanovo Helikonas, Artūro Aleksejevo Scipionas, Vladimiro Dorondovo Rufijus ir sąžiningai apie mirtį pagalvojęs Valentino Novopolskio Herėja, sakydamas: „Nors šiandien man labai baisu, kai ji ateis - šypsosiuosi.“ Ši scena - puikus įrodymas, kaip tekstas veikia patį režisierių, kaip aktyviai kuriamos situacijos, virstančios atviru, plika akimi regimu teatru. Jeigu Kaligula praneša, kad jis kaip maras, tai režisieriaus vaizduotė šią akimirką iškart pastebi. Brazys režisuoja prasmes, sukurdamas egzistencinę pasaulio vienatvę.

Arturo Svorobovičiaus Kaligula išsiskiria iš savo pirmtakų - jo Kaligula eksperimentiškiausias. Brazys šiam vaidmeniui Svorobovičių pasirinko vengdamas bet kokių vaidybinių štampų. Režisieriui buvo svarbus ne tiek herojus, kiek jo augimo tragedija. Žiūrovams taip pat įdomu stebėti veržlų, impulsyvų, ieškantį, kam pateikti savo sąskaitas, Kaligulą. Svorobovičiaus Kaligula gyvenimą pasimatuoja sau. Bandydamas nusiplauti nuodėmes, jis net padus švarina batų valymo mašina.

Svorobovičiaus Kaligula - hamletiškas, stebėdamas jį asociatyviai mintimis keliauji pirmtakų spektakliais. Brazys, kurdamas visiškai savarankišką spektaklį, tarytum susumuoja daugelio režisierių pastatymus, gvildenusius egzistencinius klausimus. Tai, kas vyksta dabar, gali būti greitai nušluota nuo žemės paviršiaus, ir režisieriui pavyksta tai ne konstatuoti, parodyti, bet rasti būdų kiekvienam žiūrovui patirti asmeniškai.

Įsiminė Svorobovičiaus Kaligulos skausmingai išsakytas tekstas apie vienatvę: „Ar tu esi patyręs vienatvę? Poetų ir bejėgių vienatvę? O aš? Kokią vienatvę galėčiau patirti? Ne, tu nežinai, kad žmogus niekada nėra vienišas! Mus visur lydi ir slegia ateities ir praeities našta! Visi nužudytieji su mumis. Jeigu būtų tik jie vieni, dar pusė bėdos. Bet dar yra tie, kuriuos mylėjome, kurių nemylėjome ir kurie mus mylėjo, dar graužatis, troškimai, apmaudas, švelnumas, ištvirkėlės ir visi dievai.“

Aktorius dega savimi daugiau „lošdamas“, nei vaidindamas Kaligulos likimą. Jis taikliai intonuoja kaligulišką laisvės sampratą: „Esu laisvas kito žmogaus sąskaita.“ Banguojančios Kaligulos mintys - ne vien kaitos, bet ir atsiveriančio chaoso ženklas. Svorobovičiaus Kaligula nekenčia pasaulio, siekia nuo jo atsiplėšti, bet negali, ir dėl to keršija. 

Kaligula tampa svetimas ne tik pasauliui, bet ir pačiam sau, todėl pradeda naikinti save patį. Suardęs aplinką jis ima siekti nepasiekiamo. Pasaulyje nėra nei tvarkos, nei prasmės, todėl ir sąmonė atsiskiria nuo daiktiškosios aplinkos. Visa tai, kas spektaklyje atrodė nužeminta, subuitinta, pamažu tampa filosofiniu klausimu - siekiu to, kas neįmanoma: „Man reikia mėnulio arba laimės, arba amžinybės, ko nors, galbūt ir beprotiško, bet ne iš šio pasaulio.“

Režisierius žiūrovus nuolat vedžioja už nosies: antrame veiksme ant stalo gulintis arbūzas lieka nepanaudotas, netampa įtūžio „krauju“. O pasirodęs Jėzus Kristus ramiu tonu praneša, kad parašė „Bibliją“. Imperatoriumi Kaligula tapo trisdešimt septintaisiais metais, vadinasi, buvo praėję tik ketveri metai po Kristaus nukryžiavimo. Režisierius užbaigia šią temą, aktorių lūpomis ištardamas: „Nusišypsok, mums, Viešpatie!“ Taip sluoksnis po sluoksnio auginamas asociacijų klodas, vieniems reiškiantis tik žodžius, o kitiems - visą Rimo Tumino amžių, kurį paženklino tokio pat pavadinimo spektaklis. „Kaliguloje“ pamažu buitis atsitraukia: „Ši mirtis niekis, galiu tau prisiekti, ji tik ženklas tiesos, dėl kurios aš trokštu mėnulio.“

Imperatoriaus „smegenis“ - Herėją - vaidina Valentinas Novopolskis. Tokiam aktyviam Kaligulai buvo reikalingas ramiai prieštaraujantis, daug patirties turintis Herėja. Novopolskiui tinka vaidinti protingesnį už Kaligulą - jo sceninė patirtis išsiskiria visame spektaklio kontekste.

Visada malonu scenoje sekti Vladimiro Dorondovo personažus. Kiekvienam jų jis randa išskirtinių bruožų. Nustebino Artūro Aleksejevo raiškiai ir įtaigiai sukurtas Scipionas.

Kesoniją nuo pat pirmųjų scenų užburiančiai suvaidino Edita Gončarova. Ji išliko raiški kiekvienoje scenoje - net „contemporary“ šokį pašoko. Esant skausmo ir šokių deivei, jai buvo lemta ir japonę „sušokti“. Stebino aktorės mokėjimas raiškiai perteikti kiekvieną situaciją.  

Režisierius nematomu būdu kuria spektaklio netvarką ir čia pat ją panaikina. Tam labai padeda „bufetavos“, liepiančios sąmokslininkams susitvarkyti, nes Kaligulai tai nepatinka. Jekaterina Makarova ir Liuda Gnatenko savo vaidmenis atlieka kaip gerame vaidybiniame filme. Jos visą laiką matomos, jos - aktyvus fonas, o veiksmui įsibėgėjus tampa svarbiausiomis siužetinio audinio „surišėjomis“. Visas „Kaligulos“ aktorių ansamblis pasirodė ypač sutelktas, brandus ir autentiškas - tikra trupė, kurios nariai jaučia vienas kitą ir geba kurti organiškas artistines struktūras. 

Aktyvi Brazio režisūra ypač reikalinga visų personažų egzistavimui, nes tik tuomet jie gali įdomiai atsiverti, įsilieti į bendrą spektaklio audinį. Jie paklūsta režisieriui, kad galėtų tapti laisvi. Todėl daugelyje scenų aktoriai aktyviau vaidina nei taria tekstus. Gal tai priklauso ir nuo to, kad ne taip paprasta daugumai aktorių pirmą kartą sudėtingą tekstą scenoje sakyti lietuviškai. Be to, nors kompozitoriaus Manto Mockaus muzika kūrinio atžvilgiu taikli, akustinis fonas kartais tiesiog užgožia aktorių tariamas frazes.

„Kaligula“ nustebino mąstymo vaizdais ir plastiniu išradingumu, asociacijų gausa, kultūrinių bei istorinių detalių aliuzijomis. Režisieriaus dešinioji ranka buvo scenografijos ir kostiumų dailininkė Karolina Fiodorovaitė, kuri materializavo režisieriaus sumanymą, sceną pripildydama atributikos, o personažus perrengdama pagal kiekvienos scenos prasmes. Ypač įdomu stebėti, kaip daiktai tampa bendratimis. Pavyzdžiui, Kaligula, pranešdamas, kad „Laikas uždangai nusileisti“, pro langą žiūri į dangų ir čia pat uždengia žaliuzes. Filosofija virsta buitimi, buitis - filosofijos veidrodžiu. Kaligula miršta kartu su besileidžiančia teatro uždanga.

Pabaigoje - keli išmintingo Helikono sakiniai, taikliausiai apibūdinantys Brazio „Kaligulą“: „Ei, visi skubėkite čia! Dievai dar kartą nusileido ant žemės. Gajus, Cezaris ir dievas, pramintas Kaligula, jiems davė žmogišką pavidalą. Eikite šen, vargšai mirtingieji, tuoj pamatysite šventą stebuklą. Per ypatingą dievų malonę, suteiktą palaimintam Kaligulos viešpatavimui, jūs išvysite dieviškąsias paslaptis.“

7md.lt

Recenzijos